„Baisi žinia pasiekė mus laimingiausią mūsų gyvenimo valandą“, – vilnietis Gediminas apie negailestingus likimo kirčius

„Baisiausio savo gyvenime telefono skambučio mano žmona Diana sulaukė vieną nuostabiausių savo gyvenimo dienų, – pasakoja vilnietis Gediminas Peteraitis. – Tą dieną buvome kelionėje Amsterdame. Buvome labai laimingi, gyvenimas atrodė toks nuostabus!“.

Dianai skambino jos gydytojas iš Vilniaus, kuris buvo jai paskyręs tyrimus.


Gydytojas pranešė, kad tyrimų metu moteriai buvo nustatytas vėžinis susirgimas.


„Žinoma, mūsų gera nuotaika iškart pasikeitė, – pasakoja Gediminas. – Tačiau vilties tikrai nepraradome…“


Diana ir Gediminas žinojo, kad ši baisi liga yra gydoma ir jokiu būdu nereikia nusiteikti blogiausiam variantui ir iš anksto pradėti save laidoti.


Pažintis


Gediminui ir Dianai jų santuoka buvo antroji.


Pora susipažino per darbinius santykius – Diana buvo vieno iš Vilniaus vaikų darželio direktorė, o Gediminas dažnai lankydavosi darželyje darbo reikalais.


„Diana buvo veikli, reikli, stipraus charakterio moteris, – prisimena Gediminas. – Tačiau ji taip pat buvo švelni, miela žmona ir rūpestinga mama.“


Diana buvo viena iš geriausių ir aktyviausių Vilniaus darželių direktorių.


Vienu metu moteriai buvo netgi pavesta vadovauti dviem Vilniaus vaikų darželiams – viename ji buvo direktorė, o kitame – pavadavo direktorę.


Ligos pradžia


„Dianos liga prasidėjo labai netikėtai, – pasakoja Gediminas. – Buvo eilinis sveikatos patikrinimas ir jai kiaušidėse atrado cistą. Jokių skausmų ji tada nejautė.“


Ligoninė paėmė cistos mėginį (biopsiją) ir nusiuntė jį tyrimams.


„Gydytojas paskambino mums vieną iš nuostabiausių mūsų bendro gyvenimo dienų, – prisimena Gediminas. – Buvome kelionėje Amsterdame, buvo puiki nuotaika, tarėmės kur eisime, ką aplankysime…“


Gydytojo skambutis viską pakeitė.


„Gydytojas informavo, kad tyrimas parodė vėžinį susirgimą, – prisiminė Gediminas. – Tačiau žmona labai stengėsi to nesureikšminti, kad nesugadintų man nuotaikos…“


Pasak vyro, po šios žinios, nei jo žmona, nei jis pats tikrai nepuolė į neviltį, neprarado vilties.


 „Žinojome, kad vėžys yra gydomas, reikia tik pradėti tai daryti kuo anksčiau, kol jis dar neišplito po visą kūną“, – dalijasi mintimis Gediminas.


Grįžusi namo Diana iš karto apsilankė pas gydytojus, pradėjo chemoterapijos seansus Santaros klinikose.

Moteriai gydymas labai padėjo, buvo patenkinti ir gydytojai.


„Gydytoja Santariškėse baigus žmonos gydymą mums nuoširdžiai palinkėjo sėkmės, – prisimena Gediminas. – Kaip dabar atsimenu jos žodžius: „Tikiuosi, kad liga atsitraukė ir mes daugiau nebesusitiksime…“


Tačiau sugrįžti vis dėlto teko.


Reikėjo vėl pratęsti gydymą, chemoterapijos seansus.


Pablogėjimas


„Mano žmona buvo pilna energijos ir savo darbo darželyje palikti nenorėjo, – prisimena Gediminas. – Tada ji dar pakankamai gerai jautėsi, todėl tik paimdavo trumpalaikes gydymo atostogas…“


Pasak Gedimino, tuo metu jie abu dar puoselėjo viltį, kad baisi liga atsitrauks ir gyvenimas vėl grįš į savo vėžes.

Tačiau liga nesustojo, vėžio metastazės persimetė į plautį.


Tai įvyko praėjus trims metams po diagnozės nustatymo.


„Operacija vyko Santaros klinikose, chirurgas ją atliko idealiai, – prisimena Gediminas. – Jis mus padrąsino, kad galima visai sėkmingai gyventi ir su vienu plaučiu, kad tai yra visai realu…“


Pasak Gedimino, jie su Diana jau vėl pradėjo atsargiai puoselėti svajones apie išgijimą, tačiau neilgai trukus patyrė naują likimo smūgį.


Pasak vyro, po plaučio operacijos Dianos sveikata kažkaip labai lėtai gerėjo ir gydytojai pradėjo domėtis, kodėl taip vyksta.


Pakartotinai ištyrus Dianą, pasirodė, kad vėžio metastazės jau yra išplitusios jos galvoje.


Operacija Kauno klinikose


„Žinia, kad metastazės išplito į Dianos galvą mus nepaprastai sukrėtė, – prisimena Gediminas. – Tačiau, netgi nepaisant to, išgijimo viltis mūsų širdyse vis tiek ruseno…“


Išsiklausinėjęs gydytojų, Gediminas sužinojo, kad galvos operacijos yra sėkmingai atliekamos Kauno klinikose.

Ten naudojamas efektyvus ir tikrai pasiteisinęs gydymo būdas, vadinamas „gama peiliu“.


„Dianai buvo atlikta ši operacija ir jos metu, kaip gydytojai sakė, buvo pašalinta daug metastazių, – prisimena Gediminas. – Tačiau liko ir pakankamai daug tokių, kurių jau nebuvo galima pašalinti…“


Pasak vyro, gydytojai po šios operacijos jau nuleido rankas.


„Žinoma, jie tiesiai nepasakė, kad vilties jau nebėra, – prisimena Gediminas. – Tačiau iš jų reakcijos buvo galima taip suprasti…“


Paliatyvioji medicina


„Pasibaigus aktyviam gydymui, Dianai buvo paskirta paliatyvioji pagalba, – prisimena Gediminas. – Iki tol mes netgi tokio žodžio nežinojome…“


Pasak vyro, jis sužinojo, kad paliatyvioji pagalba prasideda tada, kai gydytojai ligoniui jau nebegali padėti.


„Apie hospisą aš pirmą kartą išgirdau iš gydytojo Santaros klinikose, – prisimena Gediminas. – Jis man patarė ten kreiptis, jeigu prireiks pagalbos ar patarimų apie paliatyviąją pagalbą.“


Hospiso pagalba


Gediminas kreipėsi pagalbos į Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą.


„Supratau, kad pacientų pas juos yra pakankamai daug, tačiau hospisas sutiko mums padėti ir pas mus atvažiavo namų hospiso slaugytoja Ana, – prisimena Gediminas. – Mūsų situacijoje ir pasimetime tai buvo tikras išsigelbėjimas.“

Vyras ne tik nebuvo susidūręs su ligonio slaugymu, tačiau netgi niekada nebuvo girdėjęs apie paliatyviąją mediciną, taigi Anos pagalba ir patarimai jam buvo neįkainojami.


Tačiau vien tik Anos pagalba ir jos apsilankymais hospisas neapsiribojo.


„Mano žmona jau buvo iki pusės paralyžiuota, todėl hospisas mums į namus atsiuntė funkcinę lovą, – pasakoja Gediminas. – Pas mus taip pat atvažiuodavo kineziterapeutė, kuri taikė žmonai mankštas bei masažą.“


Hospisas turėjo ir savo gydytojus, kurie atvažiuodavo pas juos į namus.


Jeigu reikėjo kokio nors kito gydytojo konsultacijos – hospisas tiesiog jį atsiveždavo ir Gediminui nereikėjo kreiptis į šeimos gydytoją.


Kartu hospiso darbuotojai apmokė Gediminą kaip reikia prižiūrėti ligonę, kaip ją maitinti, kaip atlikti masažą, higienines procedūras ir t.t.


„Vienas iš didžiausių privalumų buvo tas, kad aš visą laiką galėjau būti su Diana, – prisimena Gediminas. – Tai buvo gerai mums abiem. Jai buvimas namuose suteikdavo didelę psichologinę ramybę, o ir man prižiūrėti ją namuose buvo žymiai patogiau, negu važinėti ją lankyti į hospisą.“


Iššūkiai, kurie pakeitė gyvenimą


Dėl mylimos žmonos slaugymo Gediminas atsisakė ir savo darbo.


„Vienas iš iššūkių, kuriuos man asmeniškai teko įveikti, buvo savitvarka su psichologine būsena, – prisipažįsta Gediminas. – Norėjau kad mūsų namuose nebūtų slogumo ir beviltiškumo jausmo…“


Pasak vyro, jis stengėsi palaikyti Dianą kaip galėdamas.


Abu džiaugdavosi kiekviena smulkmena ir tiesiog buvimu kartu…


Paskutinis pavasaris


Kol Diana dar buvo stipresnė, Gediminas ją aprengdavo, pasodindavo į vežimėlį ir veždavo į lauką pasivažinėti.

Tuo metu buvo žiema, todėl abu labai laukė pavasario.


„Svajojome, kad jam atėjus Dianos sveikata pagerės, – sunkiai rinkdamas žodžius prisimena Gediminas. – O tada galėsime leisti vakarus terasoje, gėrėdamiesi ežero vaizdu…“


„Vežimėlį naudojome ir namuose, – prisimena Gediminas. – Vonios kambaryje nebuvo slenksčio, durys buvo pakankamai plačios, todėl galėjau ją tiesiog su vežimėliu įvežti į dušą.“


Gedimino slauga ir hospiso pagalba buvo tokios kokybiškos, kad Diana neturėjo nei vienos pragulos, nors paskutinį pusmetį gulėjo lovoje.


„Hospisas mums atveždavo įvairių kremų ir kūno priežiūros priemonių, – pasakoja Gediminas. – Dianai nuolat darydavau masažus ir prižiūrėdavau jos odą, kad nesusidarytų pragulos. Pragulos blogai įtakoja sveikatą, prasideda uždegimai ir kt.“


Pasak Gedimino, dėka profesionalios slaugytojos pagalbos pavyko pasiekti, kad iki pat paskutinės savo gyvenimo akimirkos Diana nesijautė vieniša, apleista, nejautė varginančių skausmų.


„Nesinori to pabrėžti, tačiau visa ta neįkainojama hospiso pagalba mums buvo nemokama, – prisimena Gediminas. – Gaudamas nemokamai iš jų visą įrangą, vaistus, masažus, odos priežiūros priemones, neretai pasijusdavau labai nejaukiai, norėdavosi nors kažkuo atsilyginti. Bet hospisas nieko neėmė, nors ir siūliausi ne kartą atsidėkoti.“


Su savo mylima žmona Diana Gediminas buvo iki pat paskutinės jos gyvenimo akimirkos.


„Labai džiaugiuosi, kad suspėjau jai pakviesti kunigą, – prisimena vyras. – Jis suteikė Dianai paskutinį patepimą…“


Diana užgeso už kelių parų.


Prie jos lovos tada buvo visi jos artimiausieji žmonės – Gediminas, Dianos mama ir sūnus iš pirmosios santuokos.


Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis


Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.


Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.


Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis