Lėtinė inkstų liga Lietuvoje ir pasaulyje diagnozuojama kas dešimtam suaugusiam žmogui, tačiau dauguma net nežino turintys problemų su inkstais. Jų ligas tiriantys gydytojai vadinami nefrologais, o šie savo darbą kartais palygina su garsaus serialo „Daktaras Hausas“ herojų narpliojamomis medicinos mįslėmis. Apie tai, kas kenkia inkstams, kodėl negalima sėdėti ant šaltos žemės ir kiek skysčių kasdien turėtume išgerti, kalbėjomės su Kauno klinikų Nefrologijos klinikos Klinikinės nefrologijos ir rezistentiškos gydymui arterinės hipertenzijos sektoriaus vadove, Retų inkstų ligų centro vadove profesore Inga Skarupskiene.

Kodėl nefrologija? Kodėl būtent ši medicinos sritis patraukė jūsų dėmesį?

Gydytojo nefrologo specialybė labai įdomi, nes nefrologai susiduria su begale įvairių patologijų: jie turi būti ir širdies, ir plaučių, ir infekcinių ligų specialistai, ir gastroenterologai, ir t. t. Labai dažnai inkstų pažeidimas atsiranda dėl kitų organų ar sistemų ligų, o inkstų pažaida laikoma antrine liga. Taigi, inkstų nepakankamumą ne visada sukelia pirminės inkstų ligos, kurios ganėtinai retos. Nefrologo specialybė labai plati, reikalaujanti daug žinių apie vidaus ligas. Atrodo, organas mažiukas, o tiksliai nustatyti, dėl ko šlubuoja inkstų veikla, ne taip paprasta. Reikia atlikti daug įvairių tyrimų (kraujo, šlapimo, radiologinių) ir ieškoti sąsajų, dėl ko sutriko inkstų veikla.

Jūs kaip detektyvai...

Labai dažnai sakau jaunimui: jeigu norite gauti „hausiškos“ medicinos, rinkitės nefrologo specialybę, nes mes praktiškai kiekvieną dieną sprendžiame rebusus, tikslindami paciento diagnozę. Inkstų nepakankamumą dažnai sukelia ne viena, o kelios priežastys ir jas svarbu nustatyti, nes tai lemia paciento gydymo taktiką. Nefrologai turi būti labai pasikaustę.

Kas mums pirmiausia gali padėti aptikti pasislėpusią inkstų ligą?

Nefrologų bendruomenė skleidžia informaciją visuomenėje ir kitų specialybių gydytojams, kad inkstų ligos dažnai yra nebylios (besimptomės), todėl labai svarbu kraujyje ištirti kreatinino kiekį, nes jis rodo šių gyvybiškai svarbių organų – inkstų – funkciją, ir atlikti šlapimo tyrimą bei ultragarsinį inkstų tyrimą. Deja, bet savalaikė inkstų funkcijos tyrimo ir vertinimo problema Lietuvoje dar išlieka iki šių dienų. Mes, nefrologai, turime nemažai pacientų, kurie papuola pas mus pavėluotai. Inkstų liga dažnai progresuoja be klinikinių simptomų, žmonės nesuvokia, kad serga: jeigu neatliekami reikiami tyrimai, liga ir lieka nepastebėta. Neretai žmogus, kuris dirba, vairuoja, sportuoja, tik atvykęs pas mus sužino, kad jam netrukus reikės daryti dializę. Čia mūsų darbo kasdienybė.

Kiekvienas asmuo turi profilaktiškai tikrintis ir rūpintis savo sveikata, tai – labai svarbu. Kaip atliekama automobilio techninė apžiūra, taip ir žmonės turi atlikti kasmetinę savo sveikatos patikrą. Ypač tuo susirūpinti turi vyresni žmonės. Būtini tyrimai, kurie rodo gyvybinių organų funkcijas, turi būti atlikti visiems žmonėms (jau nekalbu apie tuos, kurie serga įvairiomis lėtinėmis ligomis: išemine širdies liga, hipertenzija, cukriniu diabetu).

Mes turime nuolat kalbėti apie būtiną sveikatos patikrą. Darkart perspėju: lėtinė inkstų pažaida dažniausiai yra nebyli iki kritinio momento, kuomet jau ryškus inkstų nepakankamumas.

Kokiais atvejais šeimos gydytojas paskiria pacientui apsilankymą pas nefrologą?

Didžioji dalis pacientų pas nefrologą atvyksta visai nežinodami, dėl ko juos siunčia šeimos gydytojas. Dažniausiai tai vyresni pacientai, sergantys cukriniu diabetu, išemine širdies liga, tokie, kuriems būdinga pirminė arterinė hipertenzija arba generalizuota aterosklerozė. Dažnai tokiems pacientams šeimos gydytojas profilaktiškai atlieka tyrimus ir kraujyje randa padidėjusį kreatinino kiekį, o tai rodo, kad inkstų veikla sutrikusi. Kai tik prasideda inkstų nepakankamumas, pacientai praktiškai nejaučia jokių simptomų. Jeigu inkstų funkcijos sutrikimas trunka daugiau kaip tris mėnesius, mes, nefrologai, sakome, kad žmogus serga lėtine inkstų liga.

Nemažos dalies pacientų, atvykstančių konsultuotis su nefrologu, būna padidėjęs arterinis kraujospūdis. 5–10 procentų atvejų arterinio kraujospūdžio padidėjimą lemia inkstų ligos. Pacientai patenka pas nefrologą dėl ištyrimo, ar arterinė hipertenzija nesukėlė inkstų pažaidos, ar padidėjusio kraujospūdžio priežastimi nėra inkstų ar jų arterijų liga.

Pirminės inkstų ligos – inkstų kamuolėlių (glomerulų ligos) – nėra dažnos, dauguma jų priskiriama retoms ligoms. Šlapimo organų infekcija, arba bakterinės kilmės inkstų uždegimas (pielonefritas), – gana dažna patologija, ja dažniausiai serga jaunos moterys prieš menopauzę, vyresnio amžiaus moterys po menopauzės, vyresnio amžiaus vyrai, kuriems dėl prostatos patologijos sutrinka šlapimo nutekėjimas.

Kodėl jaunoms moterims gresia šlapimo takų uždegimai?

Šlapimo organų infekcija dažnesnė moterims, tai lemia anatominės moterų šlapimo takų ypatybės. Moterų šlaplė trumpa, todėl nusilpus imunitetui bakterijos lengvai patenka iš tarpvietės į šlapimo takus ir sukelia šlapimo pūslės arba inkstų uždegimą. Šlapimo organų infekcija dažniau serga jaunos moterys, kurios turi aktyvų lytinį gyvenimą. Kita moterų grupė, kuri dažniau serga šlapimo organų infekcijomis, tai moterys po menopauzės, kurių kraujyje sumažėja moteriškų hormonų kiekis, pasikeičia makšties ir tarpvietės mikroflora, o tai yra šlapimo takų infekcijos rizikos veiksnys.

Ar šitos infekcijos turi simptomus?

Šlapimo takų infekcijos požymiai priklauso nuo to, kur bakterijos pateko: ar į apatinius šlapimo takus, t. y. į šlapimo pūslę, o gal jau bakterijos šlapimtakiais pakilo iki inkstų ir sukėlė jų uždegimą. Jeigu susidaro šlapimo pūslės uždegimas – cistitas, tai atsiranda apatinės pilvo dalies skausmas, dažnas skausmingas šlapinimasis, šlapinantis jaučiamas perštėjimas, su šlapimu gali pasirodyti kraujo.

Čia šlapimo pūslės uždegimo simptomatika. O jeigu bakterijos pasiekia inkstus?

Bakterijos plinta prieš šlapimo srovę. Bakterijos, kurios yra dažniausios šlapimo takų infekcijos sukėlėjos, turi unikalią struktūrą – žiuželius (fimbrijas), kuriomis sugeba „ropoti“ šlapimo takų epiteliu prieš šlapimo srovę aukštyn. Jeigu jau bakterijos pasiekia inkstų geldeles ir inkstų audinį, prasideda bakterinis inkstų uždegimas (pielonefritas). Atsiranda karščiavimas, strėnų skausmas, gali pykinti, varginti bloga savijauta, silpnumas. Skausmas gali būti vienoje strėnų pusėje arba abiejose – skausmo lokalizacija priklauso nuo to, ar infekuojasi vienas inkstas ar abu.

Ar inkstų uždegimas gali būti negydomo šlapimo pūslės uždegimo pasekmė?

Taip. Jeigu laiku nediagnozuojame bakterinio šlapimo pūslės uždegimo, infekcija gali išplisti aukštyn iki inkstų. Jeigu žmogus dels ir nesikreips į gydytojus, bakterijos gali patekti net ir į kraują. Tada vystosi sepsis – kraujo užkrėtimas. Todėl reikalinga labai ankstyva šlapimo takų infekcijos diagnostika.

Juk šeimos gydytojas gali nustatyti plintantį uždegimą?

Tikrai taip. Esant paprastam šlapimo pūslės uždegimui (cistitui) kraujo uždegimo rodikliai nebūna padidėję. Prasidėjus inkstų uždegimui, ryškūs pokyčiai matyti ir kraujyje. Šlapimo pūslės uždegimą paprastai sėkmingai gydo šeimos gydytojai.

Pavasaris, daugiau laiko leidžiame lauke, sėdame ant šaltos žemės, brendame į šaltą vandenį. Ar šie veiksniai sukelia šlapimo pūslės uždegimą?

Šlapimo pūslės uždegimą sukelia mikroorganizmai – bakterijos. Tik atsisėdęs ant žemės pūslės neperšalsi. Tačiau viskas priklauso nuo imuninės sistemos. Kas blogina žmonių atsparumą ligoms? Bloga, nepakankama mityba, badavimas, vitaminų stoka, įvairūs peršalimai. Jeigu neturite kažkokių kitų rimtų ligų, šlapimo takų anomalijų, tačiau kenčiate nuo šlapimo pūslės uždegimų, greičiausiai nesisaugojote. Jauni žmonės, atšilus orams, labai dažnai išsirengia, merginos nešioja trumpas striukytes, taip apnuogindamos juosmenį. Prasideda įvairios išvykos, per kurias žmonės sėda ant šaltos žemės. Peršalimas tiesiogiai nesukelia šlapimo pūslės uždegimo, bet nusilpsta imuninė sistema, ir organizmas tampa neatsparus.

Maudynės netinkamu laiku, kai lendama į ledinį vandenį, irgi gali baigtis liga. Imunitetui nusilpus bakterijos lengviau pateks ir plis šlapimo takais, sukeldamos uždegimą.

Kartais žmonės tiesiog patys diagnozuoja sau inkstų sutrikimą. Nugaros srityje čiupinėjasi ties juosmeniu ir tikina, kad skauda inkstus. Ar išties inkstus gali skaudėti?

Į nefrologą labai daug žmonių kreipiasi, skųsdamiesi strėnų skausmu. Tokio pobūdžio skausmas labai dažnas visoje populiacijoje, jį patiria maždaug ketvirtadalis žmonių. Jis dažniausiai būna nesusijęs su inkstų liga, sukeltas stuburo patologijos (osteochondrozės). Mūsų inkstai neturi nervų, šie yra tik inkstų kapsulėse, todėl inkstų skaudėti negali. Kadangi inkstai yra nugaros srityje, žmonėms atrodo, kad skauda inkstus. Nors tikrasis inkstų skausmas gali atsirasti, bet tik tuomet, kai būna labai ryškus inkstų uždegimas ir jie pradeda burkti, didėti ir plėšti (tempti) inksto kapsulę. Tokios ligos, sukeliančios tikrą inkstų skausmą, retos.

Teko girdėti, kad kai kurios griežtos dietos gali pakenkti inkstams.

Griežta dieta yra labai plati ir neapibrėžta sąvoka. Iš tikrųjų subalansuotas visavertis maistas inkstams nekenksmingas. Išskyrus atvejus, kai žmogus kenčia nuo inkstų akmenligės, turi medžiagų apykaitos defektą. Tada mityba labai svarbi. Mitybos įpročiai gali būti inkstų akmenligės priežastimi. Inkstams žalingas didelio baltymų kiekio (didesnio nei fiziologinis) suvartojimas. Su šia problema susiduria jauni žmonės, kurie intensyviai sportuoja, augina raumenis, užsiima kultūrizmu ir vartoja labai daug baltymų (mėsos). Didelis baltyminis krūvis maiste verčia inkstus dirbti labai intensyviai, tai ilgainiui sukelia inkstų audinio randėjimą, o dėl to gali sutrikti net inkstų veikla.

Pakalbėkime daugiau apie inkstų akmenligę. Kodėl akmenys pradeda formuotis? Kuriose vietose jie „mėgsta“ formuotis ir kokie gydymo būdai?

Pati dažniausia – kalcinė akmenligė, kai akmenys susidaro iš kalcio druskų. Dažniausi – kalcio oksalatiniai arba kalcio fosfatiniai akmenys. Kodėl jie pradeda formuotis? Sveiki žmonės su šlapimu išskiria kalcio, o šlapime esantys citratai neleidžia susidaryti kalcio druskoms – kristalams. Bet kartais citratų šlapime sumažėja. Jeigu kalcio šlapime skiriasi daug, pradeda formuotis kalciniai akmenys. Kalcinei akmenligei išsivystyti įtakos gali turėti mitybos įpročiai. Jeigu valgote daug druskos (natrio chlorido) arba vartojate daug gyvulinių baltymų, gali padidėti kalcio išskyrimas su šlapimu, o tai yra akmenligės rizikos veiksnys.

Kalbant apie inkstų akmenligę, labai svarbu pabrėžti ir suvartojamą skysčių kiekį. Kai žmogus geria mažai skysčių, pasigamina mažiau šlapimo ir jis būna koncentruotas. Tai gali būti priežastis druskų kristalams formuotis ir šlapimo takuose augti.

Kita dažna inkstų akmenų rūšis – uratiniai akmenys. Šių akmenų susidarymas labai susijęs su dieta. Šlapimo rūgšties perteklius kraujyje pasireiškia žmonėms, sergantiems podagra. Šlapimo rūgštis kraujyje susidaro, vartojant gyvulinių (mėsos) ir augalinių baltyminių produktų. Uratiniai akmenys šlapimo takuose gali formuotis ir sergant cukriniu diabetu, metaboliniu sindromu, turint antsvorio.

Šie akmenys yra vieninteliai, kurie gali tirpti šlapime. Kalcinių akmenų ištirpinti vaistais neįmanoma. Tokiam pacientui jau reikia kreiptis į urologą. Specialiais ultragarsiniais aparatais inkstų akmenis galima suskaldyti – atlikti litotripsiją, tuomet susmulkintas akmenukas pasišalina su šlapimu. Sudėtingesniais atvejais atliekamos chirurginės intervencijos, kurių metu akmenys pašalinami iš šlapimo takų.

Akmenligės simptomas – didelis skausmas?

Akmuo pradeda formuotis inkstų geldelėse (taurelėse), t. y. struktūrose, kur pradeda skirtis inkstų pagamintas šlapimas. Inkste „įsitaisęs“ akmuo nesukelia jokių skausmų. Žmogus gali gyventi metų metus, nežinodamas, kad inkste yra akmuo. Simptomų atsiranda tik tada, jeigu akmuo nedidelis ir pradeda keliauti su šlapimu šlapimo takais. Žmogaus šlapimtakis yra iki 1 centimetro skersmens. Jeigu mažesnis akmenukas, atitrūkęs nuo taurelės, iš geldelės patenka į šlapimtakį ir pradeda su šlapimu migruoti žemyn šlapimtakiu, žmogus pajunta skausmą. Paprastai akmenys būna sudaryti iš aštrių kristalų, kurie kaip adatėlės bado šlapimo takus. Žmogus jaučia labai stiprų skausmą.

Jeigu akmuo neatitrūksta ir tūno inksto geldelėje metų metus, žmogus gali ir nežinoti, kad turi tokį „gėrį“?

Taip, gali nežinoti. Tačiau, jeigu akmuo pradeda labai didėti, sutrikdo šlapimo nutekėjimą iš inksto dalies arba iš viso inksto, tada prasideda bėdos. Jeigu šlapimas nenuteka iš inksto dėl didelio akmens, inksto audinys randėja, o inksto funkcija gali pablogėti. Jis gali nustoti funkcionavęs ir tokį inkstą gali tekti pašalinti chirurginiu būdu. Be to, didelis akmuo gali sudaryti sąlygas infekcijai inksto audinyje prasidėti, dėl to organas gali supūliuoti, prasidėti sepsis. Tokių didelių koraliniais vadinamų inkstų akmenų pasitaiko retai.

Retai, bet vartojami vaistai taip pat gali turėti įtakos inkstų būklei?

Inkstų kraujotaką blogina vaistai nuo skausmo ir uždegimo, kurie visuomenėje plačiai vartojami. Jeigu jais piktnaudžiaujama ir vartojama ilgą laiką, gali kilti problemų: pablogėja inkstų audinio aprūpinimas krauju (deguonimi), todėl inkstai ilgainiui pradeda mažėti, randėti ir netenka savo funkcijos. Jiems labai kenksmingas vaistas citramonas, vartojamas lėtiniam skausmui (dažniausiai galvos) malšinti, be to, sukeliantis pripratimą. Analgetikų sukeltas inkstų pažeidimas gali baigtis net galutiniu inkstų nepakankamumu, kuomet gali tekti taikyti dializę. Galima pasidžiaugti, kad analgetikų sukelto inkstų pažeidimo atvejų skaičius labai sumažėjo, kuomet buvo apribotas šių vaistų įsigijimas vaistinėse be gydytojo recepto.

Ką inkstai „mėgsta“, ko vertėtų atsisakyti?

Reikia sveikai maitintis, valgyti subalansuotą maistą, nenukrypti į labai specifines dietas ir nevartoti daug vienos rūšies produktų. Inkstai sukurti tam, kad gamintų šlapimą, todėl labai svarbu, kad per parą suvartotume pakankamai skysčių. Tai – svarbiausias dalykas.

Du litrus ar daugiau?

Žmonės labai dažnai klausia, kiek skysčių turi išgerti. Yra fiziologinės normos, kiek kiekvienas žmogus turi suvartoti vandens. Bet žmogus žmogui nelygus. Mat labai skirtinga žmonių konstitucija. Yra normatyvai, kiek sveikas žmogus įprastai pagamina šlapimo: 1 mililitrą kilogramui kūno svorio per valandą. Jeigu žmogus sveria 100 kilogramų, tai per parą išskirs apie 2400 ml šlapimo. Kasdien skysčių reikia suvartoti puse litro daugiau, negu išskirta su šlapimu. Apie pusę litro vandens vienas žmogus kasdien išgarina, iškvėpuoja su oru, dalis skysčių pasišalina tuštinantis, su prakaitu. Kitaip tariant, apie pusę litro skysčių kasdien sunaudojama gyvybinėms funkcijoms užtikrinti ir medžiagų apykaitai palaikyti.

O šiaip skysčius rekomenduojama vartoti įvairius. Buvo tokių mitų, kad kava ir arbata didina inkstų akmenligės riziką. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad yra kitaip. Geriant ir kavą, ir arbatą, inkstų akmenligės rizika mažėja. Taigi, vartojami skysčiai gali būti labai įvairūs: kava, arbata, pienas, sultys ir, žinoma, vanduo. Svarbu, kad visko vartotume su saiku ir tiek, kiek reikia.