Jei krūties vėžiu suserga moteris, kuri yra ir žmona, ir mama, ir sesuo, – suserga visa šeima

Akcijos „Minios balsas“ iniciatoriai kviečia dalytis patirtimi.

Kasmet diagnozę – krūties vėžys išgirsta daugiau kaip 2000 moterų. Nors šiuolaikinės gydymo technologijos neretai garantuoja pasveikimą, krūties vėžys yra iššūkis ir susirgusiai moteriai, ir jos artimiesiems – slauga, visuomenės požiūris, galimybių stoka tampa didesniu iššūkiu nei gydymas. Susibūrusi iniciatyvinė grupė inicijuoja socialinę akciją „Minios balsas“ ir kviečia Lietuvos žmones vienytis, kad būtų išsiaiškintos pagrindinės sergančioms moterims ir jų artimiesiems svarbios problemos, o vėliau surasti būdai, kaip jas įveikti.


Vėžys yra mūsų kalboje – gydytojų kalba ir taip mažai suprantama, o jaunimas ima vartoti tarptautinius žodžius, tai daro kalbą dar neaiškesnę“, – sako garsi dainininkė Veronika Povlionienė, kuri diagnozę – krūties vėžys – išgirdo būdama 60-ies.


Dainininkė sako, jog ne tik sunku suprasti naujus žodžius. Neretai gydytojai kalba skirtingus dalykus, be to, su skirtingais žmonėmis jie kalbasi skirtingai: „Man pasisekė, kad esu viešas žmogus, man pasakydavo daugiau“.


V. Povilionienė atkreipia dėmesį, kad daug keblumų kyla dėl skirtingų gyvenimo sąlygų mieste ir kaime. Pavyzdžiui, moteris negali vykdyti gydytojo rekomendacijų – nekelti daugiau kaip 2 kg svorio, nes jai reikia melžti karvę. Kaimo žmones sunkiau pasiekia ir informacija.


„Susirgusiam žmogui reikia, kad gydytojas viską paaiškintų taip, kad jis suprastų, – sako žinoma moteris. – Dabar gydytojai tik rašo, rašo, o kalbėtis laiko neturi. Dar blogiau, kad tai ką jie parašo, kiti gydytojai neįskaito ir nuėjus pas kitą gydytoją vėl ta pati panelė, tik nauja suknelė – viską reikia daryti iš pradžių“.



Organizatorių nuotr.



„Krūties vėžiu susirgau prieš 11 metų. Kai sužinojau savo diagnozę, išsigandau. Buvau sutrikusi, bijojau net medikų paklausti svarbiausių dalykų. Mano šeima irgi buvo sutrikusi – nežinojo kaip su manimi kalbėti, ar guosti, ar ne. Viskas pasikeitė tik tuomet, kai nuvažiavau į sanatoriją ir sutikau moterį iš Šiaulių, kaip ir aš gyjančią nuo krūties vėžio. Ji tapo mano stimulu gyventi: „Ko nukabinai nosį, juk mums viską išpjovė, išmetė, vėžio nebeturime“! – sakė ji. Moterims labai svarbu atrasti žmonių su pasikalbėti, kurie suprastų. Todėl mūsų organizacijos svarbiausias tikslas, kad moterys čia rastų palaikymą ir psichologinę pagalbą, kad jos neliktų vienos su bėda“, – sakė Onkologinėmis ligomis sergančių moterų draugijos „Eivena“, kuriai priklauso per 100 moterų, pirmininkė Dalia Barauskienė.


„Daugelis pacienčių ilgo gydymosi laikotarpiu susiduria ne tik su fiziniais ligos padariniais, tačiau ir su psichologinėmis problemomis, sunkumais susitaikant su kūno pokyčiais bei vienatve, todėl joms labai svarbu ne tik gydymas, bet ir aktyvus artimųjų bei aplinkinių palaikymas, kitų sergančių ir sirgusių moterų pasidalijimas patirtimi ir išgyvenimais“, – teigia projekto globėja Seimo pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė.


Krūties vėžys – dažniausia moterų onkologinė liga. Kasmet šia liga suserga per 2 tūkst. Lietuvos moterų. Krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programos dėka 70 proc. ligonių liga nustatoma anksti – I–II stadijos.


„Šios moterys turi nemažus šansus pasveikti. Tačiau ilgai besigydydamos ir kartais net pasveikę, moterys ir jų šeimos nariai susiduria su daugybe rūpesčių – emocinių, socialinių, organizacinių, nes jei suserga moteris, kuri yra ir žmona, ir mama, ir sesuo, – suserga visa šeima“, – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovė, gydytoja onkologė-radioterapeutė prof. Elona Juozaitytė.


Per pastaruosius metus, kai Lietuvoje ligoniai pradėti gydyti naujos kartos vaistais, gerėja jų išgyvenamumo rezultatai. „Mūsų mokslininkų turimi duomenys rodo, kad žmonėms, kurie dalyvauja prevencinėse programose, vėžys nustatomas anksčiau ir jie gali būti išgydyti. Svarbu, kad visi dalyvautų tose programose. Lietuva atitinka ir Europos standartus pagal turimą vėžio diagnostikos bei terapijos aparatūrą, priemones, o gydytojai žiniomis ir įgūdžiais irgi neatsilieka nuo kolegų užsienyje“, – antrino Nacionalinio vėžio instituto direktoriaus pavaduotoja mokslui ir plėtrai prof. Sonata Jarmalaitė ir pridūrė, kad susitelkę į gydymą sveikatos priežiūros specialistai dažnai nepastebi kitų ne mažiau svarbių dalykų: „Labai svarbu, kad ligoninėje visi suktųsi apie pacientes, o ne pacientės bėgiotų klaidžiais koridoriais. Būtų gerai, kad ligonės galėtų sužinoti kito gydytojo nuomonę internetu, dėl to joms nereiktų važiuoti į Kauną ar Vilnių. Ir paliatyvioji pagalba namuose tik gimsta“.


Profesorė atkreipė dėmesį ir į tai, kad gydymo sėkmė priklauso ir nuo to, ar moterį palaikyto artimieji, supranta bendradarbiai ir kaimynai, ar ji visavertiškai gyvena.


Prof. Elona Juozaitytė sakė, kad gydytojai, bendraudami su pacientėmis, išgirsta įvairiausių klausimų ir lūkesčių, kurie galėtų būti įgyvendinti, tačiau visų pirma reikia išsiaiškinti svarbiausias ir aktualiausias problemas.


„Su panašiomis problemomis buvo susidūrę ir švedai. Jų sėkmingas socialinis projektas „Crowd idea“ padėjo išspręsti daug skausmingų problemų. Jis tapo pavyzdžiu susibūrusiai iniciatyvinei grupei, kurioje yra medikai, visuomeninių organizacijų atstovai, politikai. Kviečiame Lietuvos gyventojus metu pasidalyti savo patirtimi, išsakyti mintis, ką galėtume pataisyti, kad su liga susidūrusiems žmonėms, taptų lengviau gyventi ir atsitiesti“, – tikino prof. E. Juozaitytė.

Savo idėjas „Minios balso“ iniciatyvinei galima išsiųsti per visuomeninių organizacijų nkla.lt/minios–balsas arba https://www.eivena.lt/.


Nacionalinės krūties ligų asociacijos prezidentė Aušra Bružienė teigė, kad pasiūlymai bus renkami pusę metų – iki liepos 30-osios. Vėliau darbo grupė jas analizuos ir bus suskirstyti į kategorijas, išrinks svarbiausius, kurias būtų galima įgyvendinti. Jie bus pristatyti 2019 m. rugsėjį Seime, taip pat „Minios balsas“ projekto darbo grupė pristatys papasakos, kaip jie pagerins krūties vėžiu sergančių moterų priežiūrą bei jų ir jų artimųjų gyvenimą.


„Mūsų visuomenė vis dar bijo kalbėti apie vėžį – moterys bijo prisipažinti, kad serga, kad pasveiko, gali vėžio. Tačiau tai nėra teisingas kelias – jei nekalbėsime apie savo problemas, jų negalėsime išspręsti. Visa „Minios balsas“ projektui pateikta informacija bus konfidenciali – bus griežtai paisoma duomenų apsaugos reikalavimų. Todėl nebijokite pasidalyti net skaudžiausia savo patirtimi, jei manote, kad kažką pakeitus, kitos moterys galėtų išvengti panašios patirties“, – sakė A. Bružienė.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis