Tyrimai rodo, kad iki 90 proc. žmonių bent kartą per savaitę susiduria su šiuo reiškiniu. Įkyruolės melodijos turi netgi savo terminą - angliškai jos vadinamos „ausų kirminėliais" („earworms"). Gal ir visai smagu gyventi su galvoje skambančia muzika, bet pikčiausia yra tai, kad ta muzika retai kada būna mūsų mėgstamiausia - galvoje įstrigti turi tendenciją itin banalios, nuvalkiotos, dažnai skambančios popsinės melodijos. Nustatyta, kad moterims tai nutinka dažniau nei vyrams.

Kodėl tai nutinka, iki galo nėra išsiaiškinta, tačiau žurnale „Psychology of Music" buvo nurodytos kelios galimos „ausų kirminėlių" atsiradimo priežastys.

Viena jų - lengvai nuspėjama, tai muzikos skambėjimo dažnumas. Kuo dažniau ji skamba, tuo didesnė tikimybė, kad įstrigs galvoje.

Taip pat svarbi emocinė būsena - melodijos, kurias išgirstame būdami stipriai susijaudinę, nesvarbu, ar tas susijaudinimas malonus ar nemalonus, įstringa ilgesniam laikui.

Dar pora priežasčių gali būti neužimtos smegenys - vos tik atsipalaiduojame ir mūsų smegenyse atsiranda plyšelis, į jį įsispraudžia melodija; ir netikėtos sąsajos - tarkim, pamatote kokį nors žmogų ar daiktą, kuris jums nesąmoningai susisieja su tam tikrais dainos žodžiais. Pavyzdžiui, kolega paklausia, ar jau pasipuošėt kalėdinę eglutę, o galvoje iškart suskamba „Ant kalėdinės eglutės supas raibosios gegutės..."

Kaip kovoti su šiais „kirminėliais" patarimų beveik nėra. Žinoma tik tiek, kad visiškai neveikia sąmoningi bandymai tą melodiją išmušti ar pamiršti - galite nesakyti sau „užsičiaupk!", netrankyti delnu per galvą - tai melodijos nepašalins, netgi priešingai, kuo labiau stengiamės ją pamiršti, tuo įkyriau ji skamba.

Vienas iš veiksmingesnių būdų - užimti smegenis kita intensyvia veikla: įdomios knygos skaitymu,  kryžiažodžių sprendimu ar pokalbiu su draugu.

Taip pat siūloma pasiklausyti kitokios muzikos arba (sako, tikrai padeda) imti ir padainuoti visą įstrigusią dainą nuo pradžios iki galo, tuomet ji žmogų paleidžia.

O gal tai haliucinacija?
Tiesa, esama atvejų, kai muzika skamba galvoje nuolat ir tai nėra „kirminėlis", o kuo tikriausia klausos haliucinacija. Portalas dailymail.co.uk pasakoja apie moterį, kurios galvoje muzika nenutilo 30 metų. „Kartais tai skamba kaip choras, kartais kaip solinis dainavimas, kartais primena roką ar džiazą, o neretai tai tėra paprasčiausias triukšmas", - teigė leidiniui 42 metų Tina Lannin.

Timas Griffiths, kognityvinės neurologijos profesorius iš Niukaslio universiteto, sako, kad beveik 90 proc. atvejų tokie dalykai nutinka kurtiems žmonėms, nes taip smegenys bando kompensuoti garso trūkumą.

Dažniausiai nuo to kenčiantys žmonės girdi giesmes arba himnus (tarkim, dauguma amerikiečių teigia nuolat girdintys savo šalies himną).

Tai yra visai kas kita nei įkyrios melodijos, nes tai nėra muzikos prisiminimas - ji skamba iš tiesų, žmogus ją girdi, o jo smegenys reaguoja lygiai taip pat, kaip girdėdamos tikrą garsą. Dažniausiai ši klausos haliucinacija prasideda spengimu ausyse, ir šis pojūtis nesiliauja niekada, net miegant. Jis yra išties varantis iš proto.

Muziką girdintis žmogus kurį laiką nesupranta, jog ji skamba tik jo galvoje - jis ieško jos šaltinio, mano, kad muzikos garsiai klausosi jo kaimynai ar ji sklinda iš gatvės.

Muzikos haliucinacijos linkusios prasidėti staiga ir intensyviai. Tipiškas atvejis, kai naktį vienas iš partnerių pro miegus sumurma: „Ar gali išjungti tą muziką?", o kitas paklausia: „Kokią muziką?"

Muzikines haliucinacijas gali sukelti įvairios priežastys - insultas, aukštas kraujo spaudimas, galvos traumos, pažeista už klausą atsakinga smegenų žievė, epilepsija, smegenų navikai, itin triukšmingoje aplinkoje praleistas laikas ir pan. Tinos haliucinacijų priežastimi, anot specialistų, galėjo būti inkubatoriaus, kuriame jis vos gimusi praleido tris mėnesius, skleidžiamas triukšmas.

Išspręsti Tinos problemą padėjo specialus klausos aparatas, kuris, skirtingai nei standartiniai, stiprinantys garsą, apeina pažeistą ausį ir tiesiogiai veikia už klausą atsakingus nervus.

„Maždaug po keturių dienų, kai buvo sumontuotas implantas, aš prabudau visiškoje tyloje, - sako Tina. - Patyriau tokį džiaugsmą, kad net sunku apibūdinti. Tai buvo naujas, niekada nepatirtas pojūtis."

Dabar Tina retkarčiais girdi spengimą ar tuksenimą ausyje, tačiau tai yra niekis lyginant su ta kakofonija, kurią jai teko girdėti. Įdomiausia tai, kad ši patirtis visai neatbaidė Tinos nuo muzikos. Ji sako labai ją mėgstanti ir su didžiausiu malonumu dabar skambina pianinu Mozartą ir Beethoveną.