Dokumentis filmas, kurį kuria režisierius Vytautas Dambrauskas ir prodiuseris Arnas Vosylius, po Milano ir Kortinos paralimpinių žiemos žaidynių turėtų baigti įspūdingą daugiau kaip ketverius metus trukusį ciklą ir papasakoti nepaprastą istoriją. Istoriją apie vietoje nestygstantį vaikiną, kuris neteko kojos, bet narsiai pasitiko iššūkius. Istoriją apie užsispyrusį žemaitį iš Klaipėdos, kuris drąsiai grūmėsi su negandomis ir, iškėlęs sau tikslą, atkakliai jo siekė. Tai bus istorija apie R. Micevičių – jauną vyrą, kuriam patinka lenktyniauti su vėju aitvaruojant ant vandens ar kalnuose skriejant snieglente. Pasakojimas apie žmogų, kuris juodžiausioje naktyje ir skaudžiausioje gyvenimo pamokoje įstengė nepalūžti ir įžvelgė galimybę.
„Kelialapis į Milano ir Kortino žiemos žaidynes man – tarsi atpildas už tai, ką turėjau aukoti visus šiuos metus. Man reikėjo didelio tikslo, kad likčiau savimi ir nenugrimzčiau į liūdesį, kad turėčiau motyvacijos ką nors daryti. Tam, kad patekčiau į paralimpines žiemos žaidynes, turėjau kentėti sukandęs dantis, priimti sunkių sprendimų, bet jaučiuosi tai daręs ne tik dėl savęs. Noriu tikėti, kad įkvėpsiu ir daugiau žmonių su negalia domėtis snieglentėmis ar kitomis sporto šakomis ir pamėginti patekti į žaidynes“, – teigė 35 metų R. Micevičius.
Jis tapo pirmuoju Lietuvos sportininku, į žiemos paralimpines žaidynes prasibrovusiu dėl savo rezultatų ir apskritai pirmuoju ten dalyvausiančiu šalies snieglentininku. Vienintelį kartą Lietuvos atstovai žiemos paralimpinėse žaidynėse dalyvavo 1994 m. Lilehameryje, kur Sigita Markevičienė ir Saulius Leonavičius išbandė slidinėjimo trasas. Tačiau į tas žaidynes du ką tik nepriklausomybę atgavusios šalies sportininkai išvyko gavę specialius kvietimus, o Rapolas šį kvietimą iškovojo pats.
Ieško vis naujo būsto
Rapolo kelias į Milano ir Kortinos žaidynių trasas prasidėjo nuo viską pakeitusios traumos. Tą spalio 16-osios dieną 2021-aisiais, kai Svencelėje naujo triuko jėgos aitvaru besimokantį R. Micevičių parbloškė stiprus vėjo gūsis ir dėl to keliose vietose lūžo kairė koja. Ne vieną mėnesį Rapolas praleido ligoninėse, patyrė 14 operacijų (dvi paskutinės buvo kojos amputacija), mokėsi vaikščioti su protezu, bet vėl daro tai, kas teikia begalinį malonumą: skrieja, šliuožia, kilnoja svarmenis treniruoklių salėje.
Sunki trauma vietoje nestygstantį Rapolą buvo pristabdžiusi, bet nepalaužė jo geležinės valios, o galiausiai nuvedė nauju, paralimpinio sporto, keliu. Veržlus vaikinas apie Milano ir Kortinos žaidynes pradėjo svajoti iškart po to, kai paliko ligoninę. Ne šiaip svajoti – jis iškėlė sau tikslą žūtbūt jose dalyvauti ir, nesigręžiodamas atgal, jo siekė.
Mažiau kaip per metus jis tapo profesionaliu snieglentininku, metė darbą šiltame biure Vilniuje, kur vadovavo 20 žmonių kolektyvui ir šaltuoju sezonu tapo klajokliu, su visa manta ir ištikimuoju šunimi D'Artanjanu ilgesniam ar trumpesniam laikui keliaujančiu ten, kur gali ne šiaip šliuožti snieglente, bet ir turėti pajėgių treniruočių partnerių.
Jau beveik trejus metus klajonėse po kalnus R. Micevičiui draugiją palaiko ir sielos bei širdies draugė Brigita Janiulytė. Susipažinę internetu du jauni žmonės akimirksniu rado bendrą kalbą, o susitikę jie suprato, kad nenori skirtis. Buvo abejonių, kaip klostysis jų draugystė, kai Rapolas ilgam išvyks į kalnus rengtis snieglenčių varžyboms ir jose dalyvauti, bet rinkodaros specialistė Brigita gavo pasiūlymą dirbti nuotoliniu būdu, nedvejodama jį priėmė ir namais pradėjo vadinti vietas, kuriose Austrijos ar Italijos kalnuose apsistodavo R. Micevičius.
Dar praėjusį sezoną jų namais tapdavo „Tabbert Princess“ priekabinis namelis, kurį traukė galingas „Dodge Durango“ visureigis. Tam, kad galėtų su juo keliauti, Rapolas privalėjo įgyti teisę vairuoti C ir CE kategorijos transporto priemones. Tačiau šį sezoną „Tabbert Princess“ liko Svencelėje, o Rapolas, Brigita ir D'Artanjanas Austrijos ir Italijos kalnuose ieškodavo vis naujo nuomojamo būsto.
„Dabar įsikūrėme netoli Madona di Kampiljo miestelio Italijoje, kur atkeliavau paskui tris Italijos paralimpinės rinktinės snieglentininkus, kad galėčiau su jais treniruotis, kol nėra varžybų. Būstas, kurį išsinuomavome, – ne pats geriausias, cokoliniame pastato aukšte, bet ne taip lengva rasti nuomotojų, kurie sutiktų priimti gyventi su šunimi. Kita vertus, man ne taip svarbu, kur gyventi, svarbiausia, kad Brigita ir D'Artanjanas šalia, pasistatome įrėmintą piešinį, kurį visur vežiojamės, ir ta vieta tampa mūsų namais“, – pasakojo R. Micevičius.
Šarže, kurį keliautojams padovanojo grafikė, iliustratorė ir sienų tapytoja Julija Janiulienė, kalnuose pavaizduoti jie visi: Rapolas, Brigita ir D'Artanjanas. Antrajame plane matyti net priekabinis namelis.
Susikūrė sezoninio darbo vietą
Apie tai, kad pavijo svajonę dalyvauti žaidynėse Rapolas Micevičius sužinojo 2025 m. birželį, kai buvo paskelbtas geriausių pasaulio paralimpinio sporto kroso rungties snieglentininkų reitingas, kuriame lietuvis buvo septintas.
Tiesioginius pakvietimus į Milano ir Kortinos žaidynes gavo aštuoni LL2 klasės (vienos arba abiejų kojų negalia) snieglentininkai. Likusiems paralimpinių žaidynių snieglenčių varžybų dalyviams teisę jose pasirodyti reikėjo iškovoti. Per kroso rungties reitingą į žaidynes patekę snieglentininkai turės teisę varžytis ir kitoje – pakalnių slalomo rungtyje.
„Suprantama, kad tikėjausi tiesioginio kelialapio, bet, kai patvirtino oficialiai, apėmė toks jausmas, kad nuo pečių našta nukrito. Labai stengiausi dėl šio tikslo, o kai jį pasiekiau, kai jau nereikėjo toliau kautis dėl kelialapio, galėjau susitelkti į tolesnį tobulėjimą“, – išgirdęs džiugią naujieną sakė Rapolas.
Žinia apie kelialapį suteikė jam užtikrintumo ir nuramino, kad pasirinko teisingą kryptį. Tačiau suprasdamas, kad snieglenčių sezonas trunka tik dalį metų, o vasarą irgi reikia iš ko nors gyventi, R. Micevičius ryžosi įgyvendinti ir kitą seną svajonę, tad Svencelėje atidarė savo aitvaravimo mokyklą.
„Šiaip ar taip kas vasarą būdavau vėjo aitvarų instruktorius, tad pamąsčiau, kodėl nepradėjus dirbti sau? Norėjau šiltuoju metu turėti veiklos, juolab kad dirbdamas instruktoriumi jausdavausi panaudojantis ne visas savo galimybes. Tad pastarąją vasarą galiausiai atidariau mokyklą Svencelėje prie marių su nuostabiais saulėlydžiais. Pasistačiau kupolą, net barą sukaliau, įsirengėme virtuvėlę. Kupolą sujungėme su konteineriu. Šiame yra aitvaravimo įrangos ir kostiumų parduotuvė, savo rankomis pasistačiau sandėliuką ir taip susikūriau sezoninę darbo vietą“, – dar vienu pastarąją vasarą pasiektu dideliu laimėjimu džiaugėsi R. Micevičius.
Bando susidoroti su bėdomis
Vasarą praleidęs aitvaruodamas Svencelėje, spalį Rapolas jau patraukė į kalnus, iš kurių negrįš iki pat paralimpinių žaidynių pabaigos. Milano ir Kortinos paralimpinės žiemos žaidynės vyks 2026-ųjų kovo 6-15 dienomis.
R. Micevičiaus kasdienybė dabar sukasi tik apie treniruoklių salę, kalnus ir, žinoma, snieglentes. Tačiau atkaklų vyrą didesnės ar mažesnės traumos pasirengimo metu vis priversdavo sulėtinti tempą. Nugaros trauma, kai skilo stuburgalio slankstelis, šią žiemą tapo didžiausiu R. Micevičiaus galvos skausmu.
„Viskas prasidėjo dar praėjusį sezoną, kai griuvau ir slankstelis skilo. Bet atrodė, kad per vasarą nugara sugijo: daug laiko leidau pas terapeutus, sukišau begalę pinigų ir jau jaučiausi sveikas. Bet spalį pradėjęs treniruotis kalnuose vėl nugriuvau ant tos pačios vietos. Taip stipriai, kad kone savaitę net vaikščioti buvo sunku. Atsigavau – ir vėl kritimas. Teko toliau gydytis. Vos grįžau – darsyk kritau. Jau maniau, kad vėl bus labai blogai, bet po dienos supratau, kad galiu vaikščioti, tik privalau pasaugoti nugarą. Tai taip vis ir bandžiau normaliai ją išsigydyti“, – apie savo didžiausią bėdą šią žiemą pasakojo R. Micevičius.
Treniruojasi su žvaigžde
Pasveikti ir jaustis visiškai nevaržomam kalnuose Rapolui buvo itin svarbu ne tik dėl vis artėjančių žiemos paralimpinių žaidynių. Draugiškas, atviras ir nuoširdus lietuvis labai susidraugavo su Italijos paralimpine snieglentininkų rinktine, kuri pasiūlė R. Micevičiui prisidėti prie jos per treniruotes. „Prisidėti“ reiškia ne šiaip varžymąsi snieglenčių trasoje, bet ir galimybę nemokamai naudotis infrastruktūra, kuri brangiai kainuoja.
„Rudenį ir žiemą italai nuolat mane pasiimdavo į trasas, drauge su jais keliaudavau į varžybas, klausydavau jų trenerių patarimų. Tai – neįkainojamos pamokos, nes Italijos parasnieglentininkai yra stipriausi pasaulyje. Pavyzdžiui, Emanuelis Perathoneris – snieglenčių žvaigždė“, – teigė R. Micevičius.
E. Perathoneris dalyvavo 2014 m. Sočio ir 2018 m. Pjongčango žiemos olimpinėse žaidynėse. Ten didelių pergalių nepasiekė, tačiau 2019-aisiais JAV iškovojo pasaulio čempionato bronzą. Treniruodamasis prieš trečiąsias savo olimpines žiemos žaidynes, E. Perathoneris gavo sunkią traumą, ilgai gydėsi, bet nepalūžo ir dabar rengiasi debiutui Milano ir Kortinos paralimpinėse žiemos žaidynėse.
„Kai treniruojamės drauge, suprantu, kad mane nuo Emanuelio lygio skiria šviesmečiai, bet vien per treniruotes varžytis su juo trasoje jau – didelis laimėjimas. Juolab kad ir kiti Italijos rinktinės snieglentininkai yra itin pajėgūs. Kadangi su italais gerai sutariu, jie matė, kad tobulėju ir mano lygis artėja prie jų, nusprendė, jog galiu tapti jų treniruočių partneriu. Mat trasoje yra keturi starto vartai, o jie trise, tad įsileidžia mane, lietuvį, nes ir man gerai, ir jie gali realiai treniruotis, tarkime, kaip aplenkti varžovą ar kaip šiam neleisti lenkti“, – aiškino R. Micevičius.
Dalyvauti varžybose iki paralimpinių žaidynių R. Micevičiui buvo svarbu ne dėl rezultatų, o tam, kad toliau tobulėtų ir kauptų patirtį, kuri bus itin svarbi Kortinoje, kur įsikūręs paralimpinis snieglenčių parkas.
„Pasitikėjimas savimi – irgi lavinamas reikalas, nes reikia nuolat varžytis su stipriais snieglentininkais, kad išmoktum tvarkytis su jauduliu, kad kūnas ir galva dirbtų išvien. Galų gale per varžybas daugiau rizikuoji ir, pavyzdžiui, dažniau bandai lenkti varžovus. Jokia treniruotė neduos tokių pamokų“, – aiškino snieglentininkas, iki žaidynių dalyvavęs varžybose Šveicarijoje, Austrijoje, Kanadoje ir JAV.
Sezonas jam baigsis tik po paralimpinių žaidynių. O iki tol – griežtas režimas: sveika mityba, poilsis, mankšta treniruoklių salėje ir treniruotės su snieglente. Snieglentė tapo ir nuolatinė Rapolo merginos Brigitos palydovė. O Brigita ir D'Artanjanas lydi Rapolą į visas varžybas.
„D'Artanjanas jau irgi yra nusileidęs snieglenčių trasa. Tiesa, ne ant snieglentės, o bėgdamas savo kojomis“, – juokėsi R. Micevičius.
Rapolas pastebi, kad Brigitai – ištikimiausiai ir didžiausiai jo sirgalei – kartais būna sunku, nes dirbdama nuotoliu ji neturi daug progų gyvai pasikalbėti su žmonėmis, tad kartais jos pašnekovu tampa D'Artanjanas. Tačiau mylimos moters parama būsimajam paralimpiečiui itin svarbi. Ne vien moralinis palaikymas: treniruočių ir varžybų ritmu gyvenantį snieglentininką kartais nuramina net paprasčiausias Brigitos buvimas šalia.
