Veikiausiai nieko nenustebinčiau tvirtindamas, kad susitikimai su kitais svarbūs ne tik dėl jų teikiamo malonumo, bet ir todėl, kad kiti žmonės mums būtini tam, kad būtume savimi. Net didžiausi intravertai vargiai neigs, kad mes esame formuojami aplinkinių žmonių ir santykių su jais. O kaipgi kitaip? Mama ir tėvas pirmieji išmokė mus visokiausių dalykų – nuo elementariausių fizinių veiksmų iki moralinių nuostatų. Neatsiliko ir kiti šeimos nariai, tiek sąmoningai, tiek nevisai diegę mums įvairiausias savybes. Socialumo įgūdžius toliau gilinome vaikų darželiuose – juose išmokome ne tik megzti draugystes ir dalintis žaislais, bet ir pergudrauti pietų miego įstatymus. Šį lavinimo darbą toliau perėmė mokykla. Sunku būtų išvardyti dalykus, kurių išmokė mokyklinė programa, dar sunkiau suminėti tai, ką sužinojome nepaisydami jos. O kur dar įvairiausi užklasiniai mokytojai ir autoritetai? Net ir paviršutiniškai pasvarstę turbūt netruksite pripažinti, kad darbovietė ir bendradarbiai toliau tęsia jūsų ugdymą, diegdami ne tik pareigoms atlikti reikalingus įgūdžius, bet ir gilindami jūsų socialinius gebėjimus. Ką jau kalbėti apie draugus ir giminaičius. Juk netgi atsitiktiniai praeiviai mieste palieka mumyse savo įspaudą – tik pagalvokite, jei kasdien vaikščiotume gatvėmis, pilnomis vien tik suvargusių ir paniurusių žmonių, ar tokio vaizdo veikiami tebebūtume tokie, kokie esame dabar?
O vis dėlto, sakydamas, kad mes kuriame vienas kitą, aš turiu omenyje ne tai. Juk visais šiais atvejais apie save galvojame kaip apie individualią būtybę. Taip, mes gyvename veikiami kitų žmonių, visgi kiekvieną kartą puikiai suvokiame, kad mus nuo jų skiria aiški riba, jog mūsų mintys ir troškimai, emocijos ir valia sudaro nedalomą asmenybės branduolį, palikdami kitus žmones anapus mūsų. Aš esu aš, o kiti, žinoma, yra kiti. Argi ne taip?
Vakaruose kitaip mąstyti apie žmogų nėra įprasta. Jau bent porą tūkstantmečių, visų pirma veikiami krikščionybės, o paskui ir sekuliarių pasaulėžiūrų, tokių kaip liberalizmas, išpažįstame asmeninių pažiūrų, apsisprendimų ir atsakomybių svarbą. Už visus šiuos dalykus atsakingas atskiras ir unikalus individas – bet kas jis toks ar kas ji tokia? Ar išties galima mąstyti apie konkretų individą ir tuo pat metu atsieti jį ar ją nuo aplinkybių, socialinių charakteristikų ir kitų žmonių? Ką matome žvelgdami į tokią atsietą asmenybę, svarstydami apie jos laisves, teises ir pareigas? Ar tokia apskritai egzistuoja? O gal derėtų pripažinti, kad taip regimas žmogus išties yra gana abstraktus ir mes patys vargu ar kada rimtai apie save šitaip galvojame.
Net jei paklausti, kas esame, nė nemirktelėję atsakytume, jog esame (paprasčiausiai) žmonės, kažin ar dažnai taip save suvokiame savo pačių kasdienybėje. Kaip tvirtina senovės kinų mąstytojas Konfucijus ir juo sekantis šiuolaikinis amerikiečių filosofas Henry‘is Rosemontas, bandydami atsakyti į klausimą kas esame ar leidęsi į savęs paieškas, mes niekuomet neaptinkame savęs kitaip, nei atlikdami kokį nors vaidmenį. Taip, esame žmonės, bet labiau esame mamos ir tėvai, dukros ir sūnūs, seneliai ir draugai, vadovai ir pavaldiniai, kolegos ir bendraminčiai, ir begalės kitų vaidmenų atlikėjai. Kiekviename iš jų esame vis kitokie – galime būti atlaidūs tėvai, bet reiklūs vadovai, šilti draugai, bet dalykiški kolegos, geri vieniems, nepakenčiami kitiems ir t. t. Kiekvienas vaidmuo reikalauja vis kitų savybių, o kartu jas ir ugdo. Ir niekas tokia elgesio bei charakterio įvairove nesistebi ir nuoseklumo stoka mūsų apkaltinti neskuba. Tiesą sakant, mes ir patys šios įvairovės nelaikome yda ar asmenybės išsibarstymu. Priimame ją kaip savaime suprantamą dalyką, užuot klausę, kaip ji dera su išpažįstamuoju gana aiškiai apibrėžtu mūsų asmenybės branduoliu. Ir tikriausiai klystume sakydami, kad kiekvieną kartą imdamiesi vis kito vaidmens daugiau ar mažiau sąmoningai apsvarstome galimybes ir nusprendę, kokie būsime, šio savo sprendimo atsakingai laikomės. Anaiptol! Viskas vyksta spontaniškai, vos susidūrus su kitais žmonėmis ir jų poveikiu mums.
Atkreipkite dėmesį, kad visi šie mūsų vaidmenys atsiranda santykyje su kitais. Kiekvienas mūsų tik šitokiuose santykiuose tampame kažkuo. O kiti žmonės, savo ruožtu, kažkuo tampa tik santykyje su mumis. Ar tuomet dar prasminga kalbėti, jog mes išties esame kažkokie atskiri individai, ar ne verčiau tuomet apibūdinti save kaip tam tikrų santykių ir juose atsirandančių vaidmenų rinkinius?
Suprantu, kad šitoks samprotavimas (bent jau lietuviškai) gali skambėti keistai, jei ne stačiai grėsmingai. Juk vaidmenys reiškia, vaidybą, ši – apsimetinėjimą, buvimą tuo, kuo iš tiesų nesi. O juk niekas nenori pasirodyti nenatūralus! Tad belieka ieškoti savęs anapus vaidmenų. Ir turbūt nerasti. Nes veikiausiai nieko nėra natūralesnio nei visi mūsų atliekami vaidmenys! Juk vaikais (tai bene pirmasis mūsų vaidmuo), šeimos nariais ar draugais tampame niekieno neverčiami. Galbūt to taip pat užtikrintai negalime pasakyti apie bendramokslius ar bendradarbius, tačiau ir čia toli gražu ne vien tik dirbtinumo karalystė. O štai bandymas iš visų šių vaidmenų ir santykių išsipinti ir nuo jų aiškiai atsiskirti, norimo rezultato, tikėtina, neduos. Užuot pamatę natūralųjį save, pamatysime kažkokią pamėklę, kurios bruožus vargiai galėsime įžiūrėti, nes jie atsiskleidžia tik bendraujant su kitais. Juk, kaip provokuodamas moko Konfucijus, kol nėra bent dviejų žmonių, nėra nė vieno žmogaus.
Vadinasi, susitikdami su artimaisiais tiek kasdienybėje, tiek švenčių dienomis, išties susitinkame su savimi tokiais, kurie tik šiuose susitikimuose ir pasirodo. Juk kaip pridurtų Konfucijus bei jo bendraminčiai, būtent dėl šių susitikimų mes vis labiau tampame žmonėmis!
