Būdama užsispyrusi ir tikėdama savimi, Liuda išzyzė tėvų, kad ją kartu su broliais išleistų mokytis į tuo metu itin garsią Lietuvoje Mintaujos gimnaziją. Tėvai išleidę dukrą į mokyklą nesuklydo. Liuda gimnaziją baigė su pagyrimu!
Mėgdama mokytis ir būdama aktyvi, baigusi mokslus gimnazijoje mergina, žinoma, panoro siekti aukštojo mokslo, todėl išvyko į Peterburgo universitetą. Reikia pasakyti, jog tais laikais matyti moterį siekiančią karjeros aukštumų buvo mažų mažiausiai neįprasta. Šis visuomenės įsitikinimas lėmė tai, jog universitete kasdieninis Liudos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Peterburgo universiteto koridoriuose bei auditorijose iš vaikinų sulaukdavo patyčių dėl to, kad yra moteris, siekianti aukštojo išsilavinimo. Jie siūlė grįžti į virtuvę bei susirasti vyrą, kuris ją išlaikysiąs. Absurdas, tiesa? Tačiau Liuda nebūtų Liuda, tad, greičiausiai net ir springdama nuo tokių kalbų, nukreiptų į jos pusę, su tuo sutikti nenorėjo. Tiems, kurie tyčiojosi, išspardė gerąją vietą, tapdama pirmąja moterimi teisininke Lietuvoje. Susipažinkite su Liuda Purėniene-Vienožinskaite – moterimi, kuri nepritarė tuometiniam sudžiūvusiam visuomenės kolektyvui ir, vedama aukštos savivertės, įgyvendino savo svajones.
Tekstą pradėjau nuo moters biografijos faktų ne dėl to, kad troškau pademonstruoti savo istorines žinias. Norėjau parodyti, kad atsisakymas įtikti, drąsa ir ryžtas siekiant savo tikslų yra aukštos savivertės požymiai, kuriuos, be abejonių, galime įžvelgti Liudos asmenybės istorijoje. Tikiu, kad Liuda gali tapti jūsų įkvėpimo šaltiniu!
Deja, tokių moterų būdo savybių pasigendu, mat dažnos jų savivertė klaikiai menka net ir dabar, gyvenant XXI a. Taip, žinau, dabar moterų vadovaujamose pozicijose kur kas daugiau nei bet kada ankstesniais laikais. Tai džiugina akį ir širdį. Tačiau jų čia dar nepakanka. Tyrimai rodo, kad į kuo aukštesnes pareigas žvelgsime, tuo ten rečiau išvysime moterį. Šis faktas puikiai atvaizduoja susidariusią situaciją, kuri patvirtina, jog moterų savivertė yra žema.
Vis dar nesijaučiame vertos paprašyti didesnio atlyginimo ar aukštesnių pareigų, nes manome, jog tam, kad į banko sąskaitą pradėtų birti daugiau pinigų, privalome atlikti savo darbą tobulai. Galų gale, ar jaučiamės vertos įsimylėti bei sukurti išties tvarius, stabilius, pasitikėjimu bei meile grįstus santykius su partneriu, kurio pomėgis nėra kelti dramą? Ar vis dar triznojame dėl tų pačių toksiškų santykių, nors nesame nei gerbiamos, nei mylimos, tik tarsi pametusios galvą bandome įrodyti, jog mes vertos tos meilės, kurios negauname atgal? Ar jaučiamės vertos visų šio pasaulio gėrybių? Ar vis dar pasitenkiname kažkuo mažesniu? Ar tikrai mylime savo kūną tokį, koks jis yra, ar visgi jį peikiame, kai priaugame du kilogramus?
Sunku pripažinti tikrovę, todėl dažniau palaikome nuodų kupinus santykius, gyvename finansiniame nepritekliuje, einame tas pareigas, kuriose nustojome augti kaip savo srities profesionalės, o prieš veidrodį pagauname save peikiant vienintelį savo kūną, kuris kantriai, nepriekaištaudamas mums tarnauja kiekvieną dieną. Taip tampame nervų kamuoliais, nuolat jaučiame baimės ir apgailestavimo skonį burnoje, neleidžiantį gyventi visaverčio gyvenimo.
Esminis klausimas – kodėl? Kodėl tapome sau pikčiausiomis priešėmis ir kas tokio nutiko, kad moterų savivertė nugarmėjo į šulinį kartu su visais troškimais gyventi laimingą gyvenimą, kokio esame verti absoliučiai visi?
Grožio standartai gniuždo savivertę
Aukštos, lieknos, lygut lygutėlės odos, blizgančių plaukų moterys yra tik maža dalis visos lyties populiacijos. Dažniausiai tai – modeliai. Nereikėtų pamiršti, kad joms liepia tokioms būti, o tai varžo šių moterų laisvę būti taip, kaip pačioms norisi. Privilegiją, laisvę būti savimi, turi tik nedaugelis manekenių, jos yra pasaulinio garso ir jų – vienetai. Tačiau pirštu slinkdamas po instagramo feed’ą nori nenori pastebi daugybę moterų ar net jaunų mergaičių, besistengiančių būti tomis, kurios neturi laisvės būti savimi.
90 proc. moterų populiacijos visame pasaulyje būdingas celiulitas, o iki pat 1960-ųjų tai nebuvo jokia problema! Tik 1968 m. „Vogue“ žurnale pasirodė moters su celiulitu nuotrauka ir buvo apibūdinta, jog tai yra moterį iškraipanti savybė. Tai, kas žmogaus kūnui yra natūralu, tapo iškraipančiu bruožu tik dėl to, kad būtų labiau perkami kremai kūnui dailinti.
Ir tai tik pora faktų apie tai, kaip kieno nors sukurti grožio standartai mus veikia. Užsimanome būti lieknos, o tada pradedame alinti savo ir taip tobulą kūną dietomis. Svajojame apie lygią veido odą, tačiau prasidėjus moteriškai aknei imame barti save piktais žodžiais. Trokštame sveikų, ilgų, žvilgančių plaukų, todėl išleidžiame begales pinigų šampūnams ir kondicionieriams, nors galbūt verčiau reikėjo investuoti į saviugdos knygas ir mokytis, kaip pajusti savo vertę.
Plėšome save į visas puses bandydamos atitikti grožio standartus tik dėl to, kad pagaliau būtume mylimos ir vertinamos! Tačiau, kūnui tapus lieknam, plaukams – švelniems, o veido odai – lygiai, suprantame, jog viduje tuščia. O ir mūsų išorės niekas labiau nepamilo.
Kartais pamirštame, kad grožio standartai keičiasi, tad ar tikrai verta stengtis juos atitikti? Toks kūnas, kurį dabar laikome „vieninteliu gražiu“, dar XX a. pirmoje pusėje greičiausiai būtų suvoktas kaip rodantis ligos požymį. Apkūnesnės moterys visada buvo labiau vertinamos. Tačiau dabar esame susitelkę tik į liekną kūną ir tik toks jis yra tapęs gražus. Clarissa Pinkola Estés knygoje „Bėgančios su vilkais“ rašė:
„Mėgautis įvairiausiomis pasaulyje esamo grožio formomis – tai visoms moterims skirtas gyvenimo džiaugsmas. Propaguoti tiktai vieną kurį grožio pavidalą – vadinasi, nepastebėti gamtos įvairovės. Juk nebūna tiktai vienos rūšies paukščių giesmininkų, vienos rūšies spygliuočių, vienos veislės vilkų. Nebūna vienodų vaikų, vienodų vyrų, vienodų moterų. Lygiai taip nebūna ir vienodos krūtinės, vienodos talijos, tokio paties atspalvio odos. <…> Dažniausiai moterys būna stambios ar smulkios, storos ar plonos, žemos ar aukštos paprasčiausiai todėl, kad kūno sudėjimą paveldėjo iš savo giminės – jei ir ne iš pačių artimiausių giminaičių, tai iš savo protėvių, gyvenusių prieš vieną ar dvi kartas. Juodinti ar peikti fizines moters paveldėtas savybes – vadinasi, kurti vis naujas savimi nepatenkintų, neurotiškų moterų kartas.“
Taigi, medijos sukūrė mūsų kompleksus bei amžiną nepasitenkinimo savimi jausmą. Kai tai supranti, gali pradėti gydytis nuo noro stengtis įtilpti į grožio rėmus, imi suvokti, jog niekada į juos ir netilpsi. Tiesa gal ir nedžiugina, tačiau išlaisvina.
Vaikystė
Dažnas psichologas teigia, kad mūsų savivertė formuojasi bendraujant su kitais, o formavimosi pradžia siejama su vaikyste, kai bendraujame su svarbiausiais tuo metu mums žmonėmis, t. y. su tėvais ar globėjais. Ir šiuo laiku su mūsų saviverte galėjo nutikti arba labai keistų dalykų, arba visai neblogų. Pavyzdžiui, jeigu tada, kai buvote vaikas, jus kritikuodavo dėl kiekvieno poelgio ir nuolat girdėdavote į savo daržą metamus tokius sakinius, kaip: „tu niekam tikusi“, „ir vėl tu su tais prastais pažymiais“, „kaip tu būdama tokia susirasi vyrą“ ir visas kitas ne itin elegantiškas „subtilybes“, natūralu, jog augant savivertė taps įkyriai žema.
Gali būti ir atvirkščiai. Galbūt tėvai, globėjai didžiavosi, džiaugėsi jūsų pasiekimais, nepaisydami to, kokį pažymį gavote už matematikos kontrolinį darbą, vertino jūsų pastangas mokantis, leido būti savimi, jausti ir išjausti visus kylančius jausmus ir pan. Normalu, jog tokiu atveju augant savivertė bus džiuginančiai aukšta.
Dar gali būti ir kitokia savivertė. Pervertinta. Jeigu tie patys tėvai jus iškėlė ant pjedestalo, galėjote tapti suaugusi moteris, kuriai būdingos šovinistinės pažiūros į kitus asmenis. Na, žinote, šovinizmas – tai savo valstybės aukštinimas, sumenkinant kitas. Turbūt supratote metaforą.
Be viso to, vaikystėje galėjome išmokti įrodinėti savo vertę. Pavyzdžiui, būdami vaikais įpratome pirmiau padaryti kažką ir tik tada pelnyti tėvų, senelių, globėjų meilę. Todėl dabar, suaugę, nesąmoningai atkartojame tą patį modelį: bandome padaryti kažką, kad pelnytume kitų pripažinimą.
Taip bet ką įrodinėdamos nusivarome nuo kojų. Imame kelti savivertę darbais ir pasiekimais. Be abejonės, pasiektas tikslas suteiks džiaugsmo, pasitenkinimo, bet ne ilgalaikės laimės. Tai kodėl vis tiek bandome savo vertę grįsti darbais? Nenoriu pasakyti, kad svajonių bei tikslų derėtų atsisakyti, dievaži, tikrai ne! Tačiau verta savęs paklausti: kodėl siekiu šio tikslo? Turiu būti atvira: buvo laikas, kai tikslų siekdavau dėl to, kad iš vyro, kurį buvau pamilusi, sulaukčiau meilės. Maniau, kad jeigu užkopsiu į karjeros viršūnę, jis supras, kokią nuostabią, fantastišką moterį turi šalia, ir tada jau tikrai galėsime niurkytis meilės burbuluose!
Tikslus pasiekiau, meilės iš jo – ne. Dėkoju jam už tai, jog įrodžiau sau, kad vis dėlto galiu pasiekti bet ko, ko tik užsimanau. Dėkoju ir už tai, kad pasiekusi viską, ko norėjau, supratau, kad iš tiesų jo nemylėjau ir nemyliu. Bet ir savęs nesugebėjau pamilti. Jaučiau, kad sparčiu žingsniu žygiavau į emocinį ir fizinį išsekimą, todėl sustojau ir paklausiau savęs: kodėl visa tai darau? Ar dėl to, kad tai tikrai mano svajonės, ar dėl to, kad siekiu jam įrodyti savo vertę? Uždavus sau šį klausimą, atsakymas, kurį ilgą laiką ignoravau, atėjo itin greitai. Su tuo vyru nutraukiau bet kokį bendravimą ir tai buvo milžiniškas žingsnis aukštos savivertės link.
Daugelį dalykų į suaugusiojo žmogaus gyvenimą atsinešame iš vaikystės, savivertę – taip pat. Vaikystėje nenuilsdama stengiausi pelnyti tėčio meilę ir šis modelis persikėlė į mano jau suaugusios gyvenimą, kai, bandydama pelnyti kito vyro meilę, pradžioje turėjau įrodyti, jog esu verta jo meilės.
Reikia suprasti viena, ir visiems laikams: mes visi ir visos jau gimėme verti meilės.
Jaunystės kultas
Visuomenėje įsisiautėjęs virusas pavadinimu „jaunystės kultas“ atnešė nepaprastą ligą – moterų galiojimo terminą. Burnoje darosi kartu, kai išgirstu moteriai, kuriai keturiasdešimt, sakant ką nors panašaus į tai: kaip tokio amžiaus moteris, atrodai nuostabiai. Kodėl negalime tiesiog pasakyti, kad ji atrodo pritrenkiančiai?
Daugelis žavėjosi žilstelėjusiais Baracko Obamos plaukais ir elegantišku prezidento senėjimu. O 2008 metais į prezidentus kandidatuojant Hillary Clinton, žurnalistai klausė visuomenės: ar tikrai mes norime matyti moterį, kuri Baltuosiuose rūmuose kas dieną akyse sensta?
Turbūt visi norime visada atrodyti ir išlikti jauni. Nuo pat senų laikų moterys norėjo būti jaunos amžinai. Štai Kleopatra maudėsi pieno voniose, o senovės Romos moterys praleisdavo valandų valandas drėkindamos veido bei kūno odą. Kad ir kaip ten būtų, būnant moterimi senėjimas turi visai kitokią reikšmę – senti mums buvo ir yra uždrausta. Taigi moterų siekį visada išlikti jaunoms vėlgi lemia išoriniai veiksniai. Pavyzdžiui, reklamos apie raukšles, kuriose mums pristatomi senėjimą stabdantys kremai, yra aršiai brukamos. Jei vyrams ir kuriami kremukai nuo raukšlių, jie nėra taip agresyviai reklamuojami.
Galima pažvelgti dar ir kitu kampu. Kaip visuomenė žiūri į porą, kurioje moteris vyresnė už vyrą? Brigitte Macron, kuri vyresnė už savo sutuoktinį, tapo seksistinių juokelių auka. Tik dėl to, kad yra vyresnė! Jeigu vyresnis būtų Emanuelis Macronas, jokių seksistinių juokelių apie jį nebūtų laidoma.
Pernelyg akivaizdu, kad jaunystę mes garbiname, iškeliame ant pakylos, bet tik moterų atveju. Vyresnė nei keturiasdešimties moteris staiga turi pradėti gėdytis, kad yra daugiau nei keturiasdešimties metų moteris.
Arba moteris turi senti taip, kad būtų malonu akiai: sulaukusi keturiasdešimties dažyti žilus plaukus, tepti ant veido kremus nuo raukšlių ir daryti dar šimtus must do, kad atrodytų kuo jaunesnė. Moterys ryžtasi ir plastinėms operacijoms tik tam (dažniausiai), kad atitiktų visuomenės įsivaizduojamo jauno žmogaus standartus.
Visgi savivertės negalima pagrįsti nei išvaizda, nei kitų meile, nei šlove, nei uždirbtais pinigais. Savivertė yra meilė sau iš esmės. Mano savivertė anksčiau buvo menka, kartais sukliba dar ir dabar, tačiau kai palikau užnugaryje toksiškus santykius, kai pati juos užbaigiau, ir gana griežtai, supratau, jog savigarba bei savivertė grįžta. Nors buvau pasiekusi nemažai (pasiekimus kiekvienas vertiname skirtingai), nors turėjau daug gražių drabužių, nors sulaukdavau komplimentų, jog atrodau nuostabiai, nejaučiau tokio didžiulio pasitikėjimo savimi, kokį pajutau su trenksmu nutraukusi santykius, kuriuos kurdama buvau nevertinama. Juos nutraukdama stovėjau už save, už savo principus ir vertybes. Štai kas yra savivertė!
Ji kyla iš vidaus. Tai reiškia, kad moteriai nereikia išorinio patvirtinimo tam, kad jaustųsi gerai. Moteris, kurios aukšta savivertė, žino, kad viskas su ja yra gerai. Ji pasitiki savimi, užsiima savistaba (pavyzdžiui, savo minčių stebėjimu ir ką apie save kalba sau bei kitiems), žino savo stiprybes ir silpnybes. Nei dėl silpnybių, nei dėl stiprybių nesikuklina, nė vienų nesigėdija, o kaip tik nori jomis dalytis su šiuo pasauliu. Ir tai nereiškia, kad aukštą savivertę turinti moteris nenori augti, nieko panašaus. Ji suvokia, kad aukšta savivertė – tai viso gyvenimo procesas. Bet viskas gerai, ji supranta, kad nėra tobula, ir žino, kad tokia neprivalo būti, todėl tobulumo siekį tiesiog paleidžia. Ji supranta, kad niekas šiame pasaulyje neprivalo būti tobulas, ir nustoja to iš kitų reikalauti.
