Daugiau už vyrą uždirbanti moteris: kur slypi problemos?

Kad išlaikyti šeimą – vyro pareiga, mūsų vaikai ir anūkai turbūt skaitys tik istorijos vadovėliuose. Dauguma šiuolaikinių porų išlaidų naštą dalijasi po lygiai, ir net trečdalyje šeimų moterys uždirba daugiau už savo vyrus. Įdomu, ar dėl to sumažėjo konfliktų dėl pinigų?

Menininko Dariaus ir įmonės savininkės Ingos šeima šiuo metu sprendžia rimtą problemą – Darius nusprendė mesti darbą ir persikvalifikuoti į programuotojus. Tai reiškia, kad artimiausius 9 mėnesius jis ne tik neįneš į šeimos biudžetą jokių pajamų, bet dar ir gerokai padidins išlaidas, mat reikės sumokėti už mokslą. Vyras teigia, kad šios investicijos ateityje atsipirks šimteriopai, bet Inga linkusi tuo abejoti, mat jis savęs ieško jau ne pirmą kartą. Kai jiedu susipažino, Darius buvo tapytojas, paskui dirbo dizaineriu, o pastaraisiais metais buvo pasukęs dvasingumo keliu – pusę metų gyveno Indijoje, grįžęs bandė atidaryti savo jogos ir sveikatingumo studiją, bet šios veiklos taip ir nepavyko išplėtoti. Dabar sumanė sukti į visiškai priešingą sritį. Finansiškai Inga yra pajėgi išlaikyti šeimą, tačiau esmė – ne tai. „Jaučiuosi išnaudojama, – atvirai sako moteris. – Tarsi būčiau bankomatas, iš kurio mano vyras ima pinigus savo svajonėms įgyvendinti. O svarbiausia – net negaliu atvirai apie tai pasikalbėti, nes jis nesupranta, kaip galiu gailėti kažkokių niekingų pinigų mylimam žmogui.“ Kai kurie šeimos draugai švelniai traukia Darių per dantį vadindami jį žmonos išlaikytiniu, bet neatrodo, kad jį tos pašaipos bent kiek jaudintų.


Uždirbu pati


Tokių šeimų, kurias iš esmės išlaiko moterys, vis daugėja. Tarkim, 1980 metais tik 13 proc. ištekėjusių JAV dailiosios lyties atstovių uždirbdavo daugiau už vyrus, o 2017 m. šis skaičius pasiekė 30 proc. Keičiantis finansinei situacijai, lūžis vyksta ir žmonių galvose. Prieš porą dešimtmečių Lietuvoje atliktas vyriškumo stereotipų tyrimas parodė, kad žmonės mano, jog viena svarbiausių tikro vyro savybių yra jo gebėjimas išlaikyti šeimą. 10-ąjį dešimtmetį ši nuostata buvo ypač ryški, mat, atkūrus Nepriklausomybę, šalyje it grybų po lietaus pridygo naujųjų turtuolių, galinčių sau leisti išlaikyti savo gražuoles žmonas. Šeimos židinį kurstanti žmona ir mamutą namo velkantis vyras – šis modelis Vakarų pasaulyje buvo įprastas ištisus dešimtmečius, bet mūsų šalyje tai buvo didelė naujovė, nes tarybiniais metais po lygiai dirbome visi. Nenuostabu, kad lietuviškosios Stepfordo moterys sulaukė pačių įvairiausių reakcijų. Vieni joms pavydėjo, kad gali nedirbdamos mėgautis prabangiu ir patogiu gyvenimu, kiti šaipėsi ir niekino vadindami tuščiagalvėmis, jokios naudos visuomenei neduodančiomis barbėmis, treti užjautė ir gailėjo, kad, uždarytos auksiniuose narveliuose, šios dailios paukštytės neturi jokių savirealizacijos galimybių, neįgyja profesinių įgūdžių, todėl yra visiškai priklausomos nuo vyrų. Tokio tipo šeimų yra užsilikusių ir iki šių dienų, tiesa, ne itin daug. O štai požiūris, kad tokie santykiai yra norma, įsišaknijo kur kas giliau. Kalbėdami apie šeimą išlaikantį sutuoktinį galvoje vis dar turime vyrą, o, kalbėdami apie išlaikomą, dažniausiai įsivaizduojame moterį. Vis dar atliekami tyrimai, kaip jaučiasi daugiau uždirbančių žmonų vyrai, bet niekam nešauna į galvą klausti, kaip jaučiasi daugiau uždirbančių vyrų žmonos. Žinoma, kad džiaugiasi! Kaip kitaip jos gali jaustis?


Pasirodo, nebūtinai. Dauguma šiuolaikinių moterų visiškai netrokšta būti išlaikomos, ir nedaug vyrų svajoja būti šeimos išlaikytojais. 2001–2015 metais JAV vykdytas grupinis pajamų dinamikos tyrimas, jo metu išanalizuota per 6000 namų ūkių. Paaiškėjo, kad vyrai vienodai nerimauja tiek tada, kai yra vieninteliai šeimos maitintojai, tiek tada, kai yra visiškai finansiškai priklausomi nuo žmonų. Panašiai jaučiasi ir moterys. Tiesa, jos vyrams yra atlaidesnės nei šie – patys sau: daugumai moterų užtektų, kad vyras uždirbtų 50 proc. šeimos biudžeto, o štai vyrai mano, kad stipriosios lyties įnašas turėtų siekti bent 60 proc.


Sunkiau su didesnėmis žmonų pajamomis susitaiko tie vyrai, kurie nesijaučia pakankamai realizuojantys save profesinėje veikloje, turi menką savivertę ir bando ją pakelti uždirbamais pinigais. Moterų indėlis į vyrų savijautą taip pat nemažas. Jei jos nuolat skundžiasi pinigų trūkumu, lygina vyro uždarbį su kitų, jį menkina, natūralu, kad sutuoktinis ima jaustis vis prasčiau.


„Dažnai susiduriu su šeimomis, kuriose moteris uždirba daugiau nei vyras, – sako skolų išieškojimo įmonės „Sergel“ vadovė teisininkė Toma Matutytė. – Buvo toks tranzitinis periodas, kai vyrai bandė dėl to blogai jaustis, bet moterys savo pozicijų neužleido. Jos sugebėjo nesustoti girdėdamos, kad daryti karjerą yra nemoteriška, gėdinamos, kad per darbus apleidžia vaikus, kad tokiu elgesiu žemina vyrą. Dabar požiūris yra visiškai pasikeitęs. Ir vyrai pamatė, kad daugiau uždirbanti žmona nėra mažiau moteriška, ir visuomenė nustoja vadovautis pasenusiais stereotipais. Jei paklaustumėte mano vaikų, kuris mūsų šeimoje uždirba pinigus, o kuris rūpinasi namais, jie, ko gero, atsakyti negalėtų, nes mes abu dirbame, uždirbame, o buities darbus dalijamės po lygiai arba perleidžiame pagalbininkams.“



Toma Matutytė
Toma Matutytė
MOTERIS



Pirmosios įsišaknijusias nuostatas pradėjo laužyti Skandinavijos šalys. Švedijoje 21-us metus vykdytas tyrimas parodė, kad 8-ąjį ir 9-ąjį dešimtmečiais moters didesnis atlyginimas kėlė grėsmę santuokai, bet jau 10-ajame dešimtmetyje šis veiksnys skyrybų statistikai beveik neturėjo reikšmės. Toma Matutytė mano, kad vienintelė vis dar išlikusi daugiau uždirbančių moterų problema – netolygi buities darbų našta. Deja, bet, net ir parvilkusios didesnį mamutą, jos tebelaiko 3 namų kampus – rūpinasi vaikų auklėjimu, tvarkosi, gamina valgyti, tad gerokai pervargsta, o vyrai perimti namų ruošos neskuba, nes kratosi „namų šeimininkės“ etiketės. „Pastebėjau, kad kur kas mažiau konfliktų kyla šeimose, kuriose karjerą darantys sutuoktiniai dalį buities rūpesčių perleidžia pagalbininkams – auklėms, namų tvarkytojoms, – sako ji. – Tai padeda išvengti pernelyg įpareigojančio pareigų pasiskirstymo ir pervargimo, o šis labai padidina riziką susipykti.“


Meilė – sau, skolos – pusiau


2017 m. Merilando universiteto atlikta apklausa rodo, kad sąžiningiausiu būdu poros laiko principą „tavo, mano, mūsų“, pagal kurį, įnešęs į bendrą biudžetą savo dalį, su likusiais pinigais kiekvienas tvarkosi kaip tinkamas. Tiesa, beveik visi apklaustieji manė, kad moters įnašas į bendrą biudžetą gali būti mažesnis nei vyro... Pasak teisininkės T. Matutytės, finansų valdymo modelis labiausiai priklauso nuo šeimos socialinės padėties ir uždirbamų pinigų. Daug uždirbančios poros labiau linkusios savo pinigus tvarkyti atskirai ir į sutuoktinio piniginę nelandžioja. „Natūralu, kad tas, kuris daug uždirba, nori išsaugoti teisę tvarkytis su tuo, ką uždirba. Jei jis pakankamai prisideda prieš šeimos išlaikymo, likę pinigai antrajai pusei neturėtų rūpėti. Galbūt jam tų pinigų reikia investicijoms ar kitiems dalykams. Aš noriu su savo uždirbtais pinigais elgtis kaip tinkama, – atvirai sako T. Matutytė. – Jei versi žmogų dalytis tais pinigais, kuriais jis dalytis nenori, santykiams iškils grėsmė. Spaudžiamas žmogus pradeda sąmoningai slėpti savo pajamas, gali įtarinėti sutuoktinį naudos ieškojimu ir pan. Kita vertus, galima suprasti ir antrosios pusės interesus. Jei ji nori jaustis saugi dėl savo ir vaikų ateities, jai svarbu žinoti, kiek sutuoktinis turi resursų. Ir tai neturi nieko bendra su bandymu juos pasigviešti ar ištaškyti savo reikmėms. Kartais tiek ir užtenka – tiesiog įvardyti, kokio turto yra.“ O štai psichologas Tomas Lagūnavičius yra kiek kitokios nuomonės. „Atskiri biudžetai – atskiri gyvenimai, – sako jis. – Šeimos ryšys – tai priklausomybė vienas nuo kito. Kuo daugiau laisvų erdvių, tuo didesnė tikimybė, kad šeima iširs.“


Havajų universiteto evoliucijos biologo Steveno M. Stanley atlikti tyrimai parodė, kad karščiausiai ir pikčiausiai dauguma šeimų ginčijasi dėl pinigų, o nuosėdos po tokių ginčų išlieka ilgiausiai. Mat pinigai yra susiję su pagrindine mūsų baime – netekti gyvybiškai būtinų resursų. „Tiek partneriai, kurie gali naudotis mūsų pinigais, tiek tie, kurie yra vienintelis mūsų pinigų šaltinis, gali mus sunaikinti“, – taikliai pastebi žurnalistė Belinda Luscombe savo knygoje „Santuokologija“. Nors šiais laikais Vakarų pasaulyje tikimybė mirti nuo bado ar sušalti netekus stogo virš galvos yra beveik nulinė, savisaugos instinktas yra stipresnis už racionalų protą. Tiesą sakant, baimė nuskursti ne visada yra tokia jau iracionali. T. Matutytė sako, kad atvejų, kai moteris tik pradėjusi skyrybų procesą ar po vyro mirties staiga sužino apie didžiules jo turėtas skolas, gana daug. Ir didžiausia problema yra ta, kad skolos skyrybų atveju dalijamos perpus. Tai vadinama solidariąja atsakomybe. „Kiekvienoje santuokoje būna etapas, kai pasijuntame besiilgintys tų dienų, kai turėjome mokėti tik už savo klaidas“, – yra pasakiusi amerikiečių rašytoja Ada Calhoun. Gyvenimas tikrai neteisingas – gyvendami kartu sutuoktiniai juridiškai neturi teisės kišti nosies vienas į kito finansinius reikalus, jei antroji pusė to nepageidauja, tačiau, vos išsivaikšto skirtingais keliais, tie asmeniniai finansiniai reikalai staiga tampa bendri... Nežinia ar reikėtų tuo džiaugtis, ar dėl to liūdėti, bet skolos neretai suriša šeimą tvirčiau nei meilė. Įsiskolinęs sutuoktinis vengia skirtis iš baimės, kad antroji pusė nesužinotų apie jo tikrąją finansinę padėtį. Kai paslaptis pagaliau išaiškėja, skyrybų procesą ima stabdyti kitas, nes jis, savaime suprantama, nenori mokėti svetimų skolų. Tokių – nei pririštų, nei paleistų – šeimų Lietuvoje gausu.


„Galiu paguosti nebent tuo, kad perpus dalijamos tik asmeninės arba individualiųjų įmonių skolos, – sako T. Matutytė. – Jei sutuoktinis valdė uždarąją akcinę bendrovę, jos finansinė atsakomybė yra ribota. Po bankroto, kad ir kiek skolų būtų, asmeniniu turtu nerizikuojama.“ Pasak teisininkės, vienas geriausių būdų apsisaugoti nuo tokių staigmenų – vedybinė sutartis. Ir, žinoma, – atviras pokalbis. „Jei sutuoktinis vengia kalbėti apie pinigus, didelė tikimybė, kad jis turi finansinių problemų, – sako pašnekovė. – Tiesa, neskubėčiau vadinti jo elgesio piktybišku. Pinigai, ypač vyrams, labai susiję su jų saviverte. Stiprioji lytis vengia kalbėtis apie savo bėdas, nes jiems gėda, jie nenori būti palaikyti nevykėliais, bijo, kad žmona paliks ir pan. Bet jei vyras prieš rizikingai investuodamas pasitartų su žmona, nesėkmė netaptų konfliktų priežastimi, nes sprendimą jie priėmė kartu.“


Mes – komanda!


T. Matutytė teigia pastebėjusi, kad bendrą biudžetą labiau linkusios turėti vidutines ir žemesnes pajamas uždirbančios šeimos. Taip pat – vyresnės kartos žmonės. Tiesa, pastarieji šeimos pinigus tvarko kiek kitaip nei jaunoji karta. Anksčiau buvo įprasta, kad šeimos piniginę valdo moteris, o vyras ją tik papildo. Dabar tokio dalyko kaip bendra šeimos piniginė apskritai nėra, mat pinigai laikomi banko sąskaitose, ir kiekvienas ją turi asmeninę. Tokios poros nuo savarankiškai su savo pinigais besitvarkančių skiriasi tuo, kad kiekvienas žino, kiek jo antroji pusė turi lėšų, ir laisvai gali jomis disponuoti. Neretai žino ir vienas kito banko kortelių PIN ar išmaniųjų programėlių prisijungimo kodus, nediskutuoja dėl to, kuris mokės už vaiko būrelį, o kuris – už elektrą, nes pinigai laisvai „plaukioja“ iš vienos sąskaitos į kitą nesigilinant, kurio įnašas didesnis. Dėl didesnių pirkinių – atostogų, automobilio ar vaikų studijų – tokios poros tariasi, o smulkesnius daiktus – telefonus, drabužius, maistą – perka savarankiškai, nederindami to su antrąja puse.


Paprastai taip elgiasi poros, kurios supranta šeimą kaip komandą ir nesureikšmina pinigų. Tie, kurie noriai jais dalijasi, labiau linkę dalytis ir viskuo kitu – buities našta, rūpesčiais, jausmais ir pan. „2006 m. Amerikos ir Kanados mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad dalyviai, kurie galvojo apie pinigus spręsdami galvosūkius arba žaisdami „Monopolį“, rečiau siūlė savo pagalbą kitiems ir rečiau jos prašė, – rašoma knygoje „Santuokologija“. – Keletas kitų tyrimų parodė, kad į materializmą linkusių žmonių – tų, kurie mėgsta kaupti gražius daiktus, – santuokos yra ne tokios laimingos. Materializmas skatina konkuruoti, o ne bendradarbiauti.“ Be to, kad ir kiek tų pinigų būtų, materialistams jų vis tiek būna per mažai. Nuolat sukdami galvą, kodėl jiems ne taip gerai sekasi kaip kitiems, tokie žmonės pradeda įtarinėti, kad greičiausiai kalti jų sutuoktiniai. Žmonai atrodo, kad vyras per mažai uždirba, o vyrui – kad žmona per daug išleidžia. Pasak B. Luscombe, šeimą, kuri yra kaip komanda, net skolos suvienija, nes tampa bendru priešu, kurį reikia kartu įveikti.

Turėti bendrą biudžetą apsimoka ir finansiškai. Statistika akivaizdžiai rodo, kad santuoka turtina žmones. Knygoje pateikta 60-ies tyrimų apžvalga parodė, kad vedę vyrai uždirba 9–13 proc. daugiau negu panašų išsilavinimą turintys vienišiai. O įžengusiųjų į penktąją dešimtį atotrūkis dar didesnis – vedusieji yra net 77 proc. turtingesni už vienišuosius. Apsimoka būti ir ištikimam. Pensilvanijos universitete sociologės Janet Wilmoth 2002 m. atliktas tyrimas parodė, kad žmonės, kurie visą gyvenimą praleido su tuo pačiu partneriu, gyvenimo saulėlydį pasitiko būdami 73 proc. turtingesni nei išsiskyrę žmonės. Priežasčių, kodėl taip nutinka, daug. Nors vaikus auginantys sutuoktiniai turi papildomų išlaidų, vis dėlto daugumą mokesčių, įskaitant būsto paskolą, jie pasidalija perpus. Tačiau svarbiausia ne tai. „Santuoka yra pačių geriausių bičiulių sistema, – rašo B. Luscombe. – Vienam iš jūsų susidūrus su piniginiais sunkumais, į pagalbą visada ateina žmogus, turintis finansinių išteklių.“ Tai padeda neįklimpti į skolas ir suteikia galimybę paieškoti naujų šaltinių, kai senieji išsenka. Jei esi vienas, neretai negali išeiti iš menkaverčio darbo ir skirti laiko kvalifikacijai kelti, nes neturėsi iš ko gyventi. Tai trukdo gauti geresnes pareigas ir aukštesnį atlyginimą, taigi jautiesi įstrigęs finansinėje aklavietėje. Šį kozirį drąsiai galėtų išsitraukti programavimo kursų užsigeidęs menininkas Darius, bet jo žmona Inga turi ne mažiau svarių kontrargumentų.


Ne taip gražu, kaip atrodo


Šeimoje, kuri yra kaip komanda, svarbus ne tik pasitikėjimas vienas kitu ir noras padėti, bet ir lygiavertiškumas. Jei vienas narys nuolat yra priverstas prisiimti daugiau atsakomybės nei kitas, prasideda problemos. Nuolat aukotis gali patikti nebent mazochistinėms asmenybėms, bet sveikam žmogui tai greitai pabosta. Normalu, jei kurį laiką išlaikai finansinių sunkumų užkluptą ar tobulėti pasišovusią antrąją pusę, bet jei vienas visą laiką dirba kaip jautis, o kitas – vis ieško savęs ir, išgirdęs partnerio skundus dėl nuovargio ar nelygybės, atšauna, kad jam rūpi tik pinigai, sunku tai pavadinti komanda.


Problemų kyla ir dėl skirtingo vyrų ir moterų požiūrio į būtinas išlaidas bei taupymą. „Vyrai labiau linkę pinigus leisti pramogoms ar prestižo prekėms – naujesniam būstui, prabangiai mašinai, kelionei. Tiesa, išlaidauti prestižo prekėms, kad ir kaip keista, linkę ir skurdžiausiai gyvenantys žmonės. Kuo mažiau gali sau leisti, tuo labiau visko norisi, kuo daugiau skolų turi, tuo lengviau klimpsti į naujas, – sako Toma Matutytė. – Stebėdama įvairias situacijas darbe matau, kad vyrų tikslai paprastai būna trumpalaikiai – jei šiandien pinigų turime, tai ir leidžiame, o rytojus gali ir neateiti. Moterys yra taupesnės, linkusios kurti ilgalaikes strategijas. Jos paprastai būna atsakingesnės, nori turėti santaupų juodai dienai ir labiau rūpinasi, kad pinigų užtektų kasdienei buičiai, maistui, vaikų būreliams. Jos žūtbūt stengiasi atiduoti skolas, laiku sumokėti visus mokesčius. Ir ne tik už save, bet ir už vaikus, anūkus. Būna net graudu žiūrėti, kai į mūsų įmonę atėjusi močiutė krapšto paskutinius savo pinigėlius, kad padengtų anūkėlio įsiskolinimą už išmanųjį telefoną ar kitas prekes. Vyrai to nedaro beveik niekada. Jie mąsto paprastai: „Kai turėsiu pinigų, tada ir atiduosiu skolas, o jei nėra, tai nėra ko ir rūpintis.“ Kai požiūris į pinigus radikaliai skiriasi, bendras biudžetas yra sunkiai įsivaizduojamas. Kad nereikėtų nuolat konfliktuoti dėl per didelio vieno išlaidumo, o kito šykštumo, geriausia kiekvienam turėti ir savų pinigų, kuriuos galėtum taupyti ar leisti savo nuožiūra.



Galų gale konfliktų dėl pinigų priežastis ne visada yra pinigai. Už jų neretai slepiasi daug gilesnės problemos – nesaugumas, skurdžios vaikystės patirtis, menka savivertė, poreikis kontroliuoti, savirealizacijos trūkumas, nepasitikėjimas savimi ar savo partneriu ir daugybė kitų niuansų. „Neįmanoma šaltakraujiškai suplanuoti šeimos biudžeto nesigilinant į tai, su kokiais jausmais pinigų turėjimas yra susijęs“, – teigia Belinda Luscombe. Išklausę vyro istoriją apie tai, kaip mokykloje jis slėpdavo po suolu suplyšusiais batais apautas kojas, galbūt atlaidžiau vertinsime ir jo skurdo baimės nulemtą šykštumą... Tačiau skaičiuoti pinigus yra kur kas lengviau, nei atvirai kalbėti apie skaudžius dalykus.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis