Bandydamos išsaugoti meilę, dažniausiai elgiamės atvirkščiai, nei derėtų.

Santykių pradžioje meilė yra visagalė – ji nutrina visus skirtumus, padeda išspręsti problemas ir įkvepia optimizmo. Tačiau laikui bėgant gali paaiškėti, kad mūsų įsivaizdavimas apie meilę ir partnerystę neatitinka realybės. Mes dažniausiai bandome keisti realybę, bet gal reikėtų keisti įsivaizdavimą? Siūlome susipažinti su keliomis tiesomis, kurios jums gali atrodyti netikėtos.

Meilė keičiasi, ir tai yra natūralu
Aistringi bučiniai, pasimatymai, noras būti kartu kiekvieną akimirką – tokia yra beveik visų santykių pradžia. Tai vadinama susiliejimu (simbioze). Tuo metu atrodo, kad be to žmogaus neįsivaizduoji savo gyvenimo ir esi pasirengusi sutikti su bet kokiomis sąlygomis, kad būtumėte kartu. Deja (o gal laimei), šis etapas trunka labai trumpai – geriausiu atveju maždaug apie metus.

Vėliau prasideda atsiskyrimas: kiekvienas prisimename turįs savo draugus, interesus, mėgstamą veiklą, profesinį gyvenimą. Šiuo etapu visa tai gali tapti didesniu prioritetu nei partneris. Jei vienas tebėra užstrigęs simbiozėje, o kitam jau prasideda atsiskyrimas, gali kilti konfliktų; jei abiem tai vyksta vienu metu, konfliktų išvengiama. Nebijokite šio nutolimo ir atšalimo – šis etapas būtinas, jei nenorime prarasti savęs kaip asmenybės ir įvertinti savo santykius blaiviomis akimis, iš šalies. Neperspektyvūs santykiai neretai šiame etape nutrūksta, ir tai yra normalu.

Jei liekate kartu, prasideda kova dėl valdžios. Šuo etapu dalijamasi įtakos sferomis, buities darbais, priimami sprendimai, kaip tvarkyti biudžetą, ir pan. Tai metas, kai mokomės ieškoti kompromisų, spręsti konfliktus, nusileisti. Blogai, jei valdžia lieka vienose rankose, o kitas nusileidžia dėl šventos ramybės. Susigrąžinti prarastas pozicijas vėliau gali būti sudėtinga, užgniaužus savo poreikius, nepasitenkinimas kaupsis ir prasiverš nors ir po 20 bendro gyvenimo metų, dažniausia tai nutinka per amžiaus vidurio krizę.

Vėliau ateina ramios partnerystės laikas, kai stengiamasi ne kovoti, o bendradarbiauti, palaikyti vienas kitą, kai kitą žmogų išmokstame priimti tokį, koks yra, su visais trūkumais ir privalumais. Šiame etape nebėra ne tik konkurencijos, bet ir ankstesnės aistros, tačiau nereikia dėl to nerimauti – jei santykiai harmoningi, kartais antrasis medaus mėnuo prasideda jau vaikams užaugus ir išėjus iš namų.

Svarbu išlikti moterimi
Siekdami priešingos lyties atstovo dėmesio, paprastai labai stengiamės pabrėžti savo lytiškumą – moterys demonstruoja grožį, švelnumą, seksualumą, koketuoja, leidžia sau būti silpnos. Tačiau susituokus visi šie dalykai tarsi nueina į antrą planą. Manome – jei jau myli, tai turi mylėti visokią. Leidžiame sau vaikščioti namie apsmukusiais nudėvėtais drabužiais, miegame su išblukusiais naktinukais, o žiemą pamirštame depiliaciją – juk vis tiek niekas nemato. Negana to, užsikrauname sau ant pečių kone visą buities darbų ir atsakomybės naštą.

Išties emocinis bendrumas, vienas kito palaikymas, partnerystė – labai svarbūs dalykai, tačiau niekada nereikėtų pamiršti, kad esate moteris, todėl turite skirti laiko savo išvaizdai, poilsiui, koketavimui. Lyčių skirtumai gimdo fizinį potraukį, o jis yra labai svarbus poros santykiams. Taip pat svarbu neapriboti visos vyriškosios pasaulio dalies vien iki savo vyro – nebijokite subtiliai flirtuoti ir su kitais, mokėkite priimti jų dėmesio ženklus – tai padeda vyrui suprasti, kad jo žmona yra ne savaime suprantamas daiktas, bet moteris, kurios niekada nevalia nustoti siekti.

Pirma „aš“, paskui – „mes“
Vienas iš klaidingų įsivaizdavimų apie santuoką yra tas, kad nuo šiol šeima ir jos reikalai turi tapti svarbesni už jūsų asmeninius interesus ir poreikius. Susituokusios moterys neretai tarsi pamiršta įvardį „aš“, visur atsiranda „mes“. Iš pradžių tai taikoma apibrėžti jai ir vyrui, paskui – jai ir vaikui, paskui – visai šeimai. Tačiau šeima nėra kažkokia nedaloma visuma. Ją sudaro daugybė skirtingų asmenybių, kurias veda bendri tikslai, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad jos negali turėti ir kiekviena savų tikslų.

Toks požiūris į šeimą padeda išvengti savinimosi ir priklausomybės santykių ir rutinos. Tai leidžia išsaugoti gyvą ryšį, nes tik toks žmogus, kuris turi savo gyvenimą, savo nuomonę, savo vertybes, gali mus kaskart nustebinti, praturtinti ir likti įdomus net ir po daugelio bendro gyvenimo metų. Todėl net toms moterims, kurios jaučiasi laimingos, apribodamos savo interesų ratą šeimos poreikiais, o savo vaikų ar vyro pasiekimus vertina kaip savuosius, turėtų atrasti vieną kitą veiklos sritį, kurioje jos šeima nedalyvautų ir apie kurią pasakodama ji pagaliau galėtų pradėti vartoti įvardį „aš“.

Niekas nemoka skaityti jūsų minčių
Ilgas bendras gyvenimas sukuria ypatingo artumo aurą – partnerio nuotaikas pradedi atpažinti ir be žodžių. Vien iš to, kaip jis įeina į namus, numeta paltą ir atsidūsta gali matyti, kad nutiko kažkas bloga. Tačiau tai sukuria iliuziją, kad dėl daugumos dalykų neverta net aušinti burnos, mes manome, kad viską kitas žmogus turi suprasti ir pajusti be žodžių. Taip mąstyti yra klaida. Partneris gali matyti, kad kažkas jums nepatinka arba dėl ko nors esate pakylėta, tačiau jis tikrai negali atspėti, kas konkrečiai yra blogai ar gerai. Todėl niekada nereikia nustoti kalbėtis – tiek apie šeimos biudžeto tvarkymą, vaikų auklėjimą ar buities darbus, tiek apie savo baimes, viltis, jausmus. Juk ne veltui gamta mums vieninteliams iš viso gyvojo pasaulio suteikė kalbos dovaną.

Protas ne visada geriausias patarėjas
Vakariečiai turi vieną įkyrią savybę – jie pernelyg mėgsta viską analizuoti, gilintis, vertinti. Mes esame tikri, kad racionalus sprendimas visada geriau nei tas, kurį padiktavo emocijos. Mes labai daug kalbame – apie meilę, apie santykius, apie seksą. Tai gerai, bet kartais tos kalbos pakeičia išgyvenimus. Užuot leidę sau išgyventi tam tikrus jausmus kaip jūros bangas, kurios pakyla, užlieja mus ir vėl atslūgsta, mes matuojame vėjo greitį, bangos aukštį, galimus pavojus ir privalumus.

Nebijokite jausmų – tiek geri, tiek blogi, visi jie yra būtini žmogaus pilnatvei. Jei jaučiate, kad su šiuo žmogumi jums gera, visai neverta mąstyti, ar šis gerumas nėra iliuzinis, ar tas žmogus vertas jūsų ir pan. Kartais kalbos tik be reikalo įsiūbuoja valtį ir sukelia audrą vandens stiklinėje. Persijungti nuo proto link jausmų gali padėti net paprasčiausi kvėpavimo pratimai – teigiama, kad paviršinis negilus kvėpavimas stimuliuoja intelektą, o gilus padeda pažadinti jausmus.