Tas faktas, kad vyras prisiekia amžinai dalytis džiaugsmais ir vargais su viena išrinktąja, netrukdo jam kartais patirti malonumo su kita. Veltui tikitės, kad atkalbinėsiu vilioti vedusius. Jumis dėta, bent kartą pamėginčiau. Šįkart moralę ir etiką pamiršime. Pažvelgsime į praktinę romanų su vedusiais vaikinais naudą - tai, ko nė vienas viengungis jums nepadovanos.

Pasiskolinti svetimą vyrą

Tik griežtai susitarkime: nieku gyvu neardysime šeimų! Vedęs vyras - tik draugas vienatvei praskaidrinti ir seksualinei sveikatai palaikyti. Laimingai ištekėjusiosios, nesipiktinkite ir negrūmokite - norite to ar ne, tarp mūsų, moterų, vyksta nebyli konkurencija. Vyrų mažiau, ir jie anksčiau miršta. O kur dar gėjai, alkoholikai, psichopatai... Būdamos stipresnės ir gudresnės, kadaise pasiėmėte laisvus ir perspektyvius vaikinus. O ką daryti likusioms? Laisvo, bet visai beviltiško nenori jokia mergina. O štai vedęs... Kai kurias moteris traukte traukia nepasiekiamieji. Neprieinamas grobis kur kas patrauklesnis nei tas, kuris pats stoja skersai kelio. Daugumai vienišų damų visai nerūpi taisyklės. Jos pragmatiškos: geriau turėti meilužį, nei apskritai su niekuo nesimatyti. Beje, ir žieduotieji pirmiausia ieško sekso, o ir mums kaip tik to reikia! Jis gali mylėti žmoną, bet mylėtis jam gali labiau patikti su kita.

„Seksas - tai kaina, kurią moterys moka už santuoką. Santuoka - tai kaina, kurią vyrai moka už seksą", - sako seksologai Allanas ir Barbara Pease‘ai. Beje, šių tyrimai rodo, kad daugiau kaip 90 proc. meilės nuotykių pradeda vyrai, tačiau beveik 80 proc. jų nutraukia moterys - vos tik pajunta, kad partneris netinkamas. Tad jei pramogaujate - neleiskite sau įsimylėti! Žinoma, žavinga, kai meilužis dėl jūsų pameta galvą, bet kam to reikia? Tobulų santuokų nėra. Su romantiška neištikimybe laimingos šeimos susiduria dažniau nei nenusisekusios, tačiau neretai būna ir taip: sutuoktinis įsimyli, kai jo gyvenime vyksta svarbūs pokyčiai - gimsta ar iš namų išeina vaikai, miršta tėvai, tenka keisti gyvenamąją vietą, darbą, atsikratyti priklausomybės. Įsimylėdami sprunkame nuo problemos sprendimo.

Kavalieriai virtuozai

Nežinia, iš kur vedusieji gauna tiek energijos, - susiradę meilužes, jie darbuojasi kaip stachanoviečiai. Iš dalies suprantama. Namie jis - kas? Vyras aprūpintojas ir pavyzdingas tėtis, pagrindinis varvančių čiaupų remontuotojas, vinių į sieną kalėjas ir kotletų valgytojas akompanuojant vakarinėms naujienoms. Atsižvelgiant į apkrovų rimtumą, atsakomybės mastus ir rutiną, užsiimti seksu šeimoje pavyksta nebent tik tada, kai lieka jėgų po kotletų arba noro po kaskart vis labiau nuviliančių žinių. Kas kita - meilužio vaidmuo. Nesvarbu, kiek jėgų vedusieji eikvotų santuokinio pareigoms atlikti, už savo namų sienų jų libido išsiskleidžia lyg gražiausias žiedas. Kiekvienas nuodėmingas pasimylėjimas jiems - lyg paskutinis. Juk kasdien sugalvoti, kaip "nusiplauti" nuo šefo ar žmonos, net rašytojams fantastams nepakaktų išmonės! Tad, pasitaikius progai, būtina išsikrauti iš širdies. Taigi malonumų apogėjus mums, moterims, garantuotas.

Sekas su vedusiu vyru - ne tik kokybės, bet ir saugumo garantija. Jo nereikia jėga ar gudrumu pakuoti į prezervatyvą - iniciatyvą rodo pats, vos peržengęs svetimo buto slenkstį. Juk namuose jo laukia parnešančio algą, o ne chlamidiozę ar ureoplazmozę. Turėti vaikų su meiluže taip pat keblu - ims ir pasitaikys tokia, kuri paliks naujagimį vežimėlyje prie durų su laiškučiu: „Ilgam prisiminimui nuo Giedrutės iš trečios laiptinės."

Bondiados herojė

Vedęs vyras patogus: jis pamaitintas, aprengtas, marškiniai švarūs, kelnės išlygintos. Nereikia rinkti po namus išmėtytų kojinių. Lovoje nenuvilia, o jei dar pakviečia į naktinį klubą ar gamtos kampelį - pasirūpina, kad būtum laiminga ir soti. Pati lieki laisva: jokio pavyduliavimo, priekaištų, priesaikų, įsipareigojimų!

Be to, seksas su vedusiu disciplinuoja. Jis - vyras rimtas, užsiėmęs, lygiai 21 valandą turi prisistatyti į namus. Tad tai puiki proga išmokti orgazmą pasiekti lengvai ir greitai. O jei vyro uždavinys yra nuvesti jus ir save iki finišo per penkias minutes, būkite tikra, kad toks atras būdų, kaip tai padaryti. Patirsite sukrečiamų orgazmų, be to, reguliariai, o tai - dar viena stipri šių vaikinų pusė. Sporto klubus ar kalbos kursus jų teisėtos pusės lanko ne kiekvieną vakarą, vadinasi, iš namų dingti jis gali griežtai nustatytomis dienomis. Galbūt tai - ne per daug romantiška, bet praktiška ir naudinga sveikatai. Paklauskite bet kurį ginekologą, ir jis pasakys: svarbiausia puikios lytinės sveikatos sąlyga - reguliarumas.

Tiesa, vedę vyrai geba ir stebinti. Juk jei jam pavyko sutuoktinę išsiųsti aplankyti giminių, tarpdury gali pasirodyti netikėtai. Rengti pasimatymus pakelės moteliuose, bendrauti šifruotais tekstais, užsiimti petingu neįprastomis sąlygomis (kad ir mašinai stovint grūstyje) - tai itin būdinga vedusiems vyrams. Su tokiu pasijusite bemaž kaip Jameso Bondo mergina.

Yra tik viena priežastis, kodėl, užuot bėgusi ieškoti žieduoto vyro, vis dar apie tai skaitote. Daugelio moterų patirtis turbūt sufleruoja: kad ir koks neabejotinai vertingas yra vedęs meilužis, akivaizdu, kad jis - išdavystei gabus vyriškis. Tad jei jums pasiseks apie šį faktą negalvoti, pamėginti verta!

Romanas su vedusiu

* Draugystė su vedusiu - tai tik šioks toks pabėgimas nuo vienatvės.

* Išlaikykite subordinaciją. Aiškiai nubrėžkite ribas tarp asmeninio gyvenimo ir mylimojo šeimos. Nepliurpkite, kas jums asistuoja darbe, su kuo dar miegate ar vaikštote į pasimatymus, teatrą. Nutraukite visus jo pasakojimus apie vaikus ar žmoną. Ir jau tikrai nesmalsaukite, kiek kartų per savaitę jis mylisi su sutuoktine, - išgirdusi tai, laiminga nepasijusite.

* Nesitikėkite, kad vedęs vyras ryšis su jumis pasirodyti viešumoje ar drauge sutikti Naujuosius. Jis pabėgs namo devintą vakaro ir išsijungs telefoną, prašys nepalikti bučinių žymių ant kaklo ir per stipriai nesikvepinti, kad aromatas neįsigertų į jo drabužius, nesupažindins su savo tėvais. Vargu ar su tokiu sukursite naują šeimą.

* Nesitikėkite, kad jis paliks žmoną. Nesimaitinkite pažadais. Pasak S. Freudo, kai kurie vyrai su gyvenimo partnerėmis palaiko motinos ir sūnaus santykius. Tokie ryšiai stipriausi. Vyras vertina maistą, prieglobstį, šilumą, išlygintus drabužius ir švarią patalynę. 22 proc. sutuoktinių savo partnerę įvardija ir kaip geriausią draugę. Meilužė dažniausiai tik paįvairina seksą.

* Laimingai vedęs klajūnas - dažnas reiškinys. Dauguma stipriosios lyties atstovų mano, kad jie be vargo atskiria seksą nuo meilės, tad atsitiktinis romanėlis šeiminiams santykiams nepakenks. Moteris sueitį sieja su meile, tad jai tai padaryti sunkoka.

*Nieko nesitikėkite, priešingu atveju, prarasite ramybę.

*Nesėdėkite rankų sudėjusi. Matykite ir kitus! Antraip - jūsų romanas truks per ilgai, o pati praleisite geras galimybes.

* Neskatinkite jo įsimylėti, jei pati tik žaidžiate. Graudžiausias variantas: „Nenorėjau, kad meilužis išsiskirtų, bet štai jis stovi prie mano namų su dviem lagaminais rankose..."

* Neištikimybė - intymumo išdavystė. Jei išdavė žmoną, kada nors išduos ir jus.

* Imate tai, kas ne jūsų, tad mokėkite garbingai atsitraukti. Jei apsisprendėte baigti žaidimą, palikite meilužį lengvai ir grakščiai. Atsisveikindama parašykite žinutę: „Visada tave mylėsiu", ir nebetęskite.

ISTORIJOS

Loreta, 35-eri metai

„Draugės gimtadienį restorane turėjome švęsti keturiese: aš, Rimantė, jos sugyventinis ir šio draugas. „Pavyzdinga šeimos galva, dviejų vaikų tėvas", - taip Liną apibūdino Rimantės mylimasis. Elgėsi atitinkamai - buvo malonus, dėmesingas, bet ne daugiau. Antrą kartą susitikome po pusmečio atsitiktinai: pirkau sūnėnui švarką ir pamačiau Liną prie kostiumų eilutės. Pajuokavome, jis paprašė išrinkti kaklaraištį, pagyrė mano skonį ir pakvietė „šventinės vakarienės puikių pirkinių proga." Ėmėme susitikinėti, o po dviejų savaičių pasiūlė važiuoti į komandiruotę - ten ir tapome meilužiais. „Sunkus" pokalbis įvyko ten pat. „Aš - vedęs." - „Žinau." - „Turiu sūnų ir dukrą." - „Žinau." - „Ar nepyksti, kad nepasakiau apie tai anksčiau?" - „Džiaugiuosi, jog esi su manimi." Iš tikrųjų buvau laiminga kiekvieną su juo praleistą valandą. Netrikdė net tai, kad, pakilęs iš mano lovos, važiuoja pas žmoną ir jau jų bendruose pataluose mėgaujasi šeimynine laime. Kol jo nebūdavo, mano gyvenimas tarsi sustodavo.

Ir iš tikrųjų Linas buvo pavyzdingas šeimos galva. Niekada nedarė to, kas galėtų suerzinti žmoną ar sukelti įtarimų. Atsakydavo į skambučius, net jei tuo metu mylėdavomės. Nė karto nepasiliko pas mane naktį. Viską supratau, dėl to net gerbiau. Planavau įsigyti butą arčiau Lino namų, o kartais net pasvajodavau apie mudviejų kūdikį. Juk gyvena vyrai turėdami dvi šeimas, kodėl mums apie tai nepagalvojus? Ir ką gi - pasijutau besilaukianti. Nusprendžiau gerą žinią pranešti tada, kai jo žmona su vaikais išvyks vasarai į sodybą. Ak, kokie gražūs bus mūsų mėnesiai - juk tada galėsime beveik nesiskirti!

Tądien, kai Linas išvežė savo šeimą į sodybą, mane surietė baisūs pilvo skausmai. Netrukus paplūdau krauju. Ligoninėje sužinojau, kad vaisius buvo užsimezgęs ne vietoje, trūko tūba. Rinkau ir rinkau Lino telefono numerį, siunčiau žinutes - veltui. Net ėmiau manyti, kad ir jam kas nors nutiko. Iš tikrųjų viskas buvo daug proziškiau: jis paprasčiausiai užsibuvo su šeima. Pas mane Linas atvažiavo po dviejų savaičių, kai jau buvau išrašyta iš ligoninės. Vos pravėręs duris, puolė atsiprašinėti. O aš galvojau viena: nejaugi tai visa, ko nusipelniau? Kad ir koks pribloškiantis būtų vyras, tenkintis jo pusele nebesutinku. Turėti teisę paskambinti mylimajam bet kuriuo paros metu ir žinoti, ką jis atsakys, - būtina. Jis nėra tas žmogus, su kuriuo leisčiausi į kalnus. Paprašiau: „Išeik."

Kristina, 28-eri metai

„Susipažinome boulingo klube. Apie šeimą su Viliumi šnekučiuotis pradėjome jau antrą pasimatymo dieną. Vedė būdamas aštuoniolikos. Penkerius metus abu mokėsi, dirbo, pirko butą, mašinas, o žmogiškai pažvelgti vienam į kitą laiko nelikdavo. Užtat dabar, kai gyvenimas susitvarkė, pasirodė, kad jie visai svetimi. Vilius prisipažino ir apie kitų miegamuosius, ir apie planuojamas skyrybas, tad meiluže nesijaučiau. Patikėti tuo, kad jis su žmona nemiega, buvo paprasta: tarsi kvepėjo neišmylėtu vyru. Įsivaizdavau Viliaus sutuoktinę kaip šaltą pragmatišką verslo ledi. „Mes su ja svetimi", - kartojo mylimasis.

Susitikinėjome penkis mėnesius. Vilius atrodė įsimylėjęs ir garsiai svajojo apie vestuves, bet nesiėmė jokių žygių išsituokti. Pati pradėjau raginti jį skirtis. Netrukus sužinojau, kad jo žmona bandė nusižudyti. Vilius esą viską papasakojo, o vakare ši prisigėrė tablečių. „Ai, jai blogai su galva, - guodėsi. - Kol gydysis, turime palaukti." Tyla buvo tokia sunki, kad pati pradėjau gerti antidepresantus. Vilius atvažiuodavo pas mane kasdien, bet dėl to nepalengvėdavo. Nežinau, kiek dar būtų užtrukusi ši istorija, jei ne vienas atsitikimas.

Važiavau pas mamą į kitą miesto dalį ir užėjau į vaistinę nupirkti jai vitaminų akims stiprinti. Prie gretimos kasos stovėjo Vilius ir paskutinį mėnesį besilaukianti moteris. Pamatęs mane, vyrukas staiga išbalo. Supratau, kad tai - jo žmona. Piktos neurastenikės vaizdas niekaip nelipo prie šios malonios moters. Smulkutė blondinė kalbėjo su Viliumi švelniu balsu ir nepaleido jo rankos iš savosios. Trenkė lyg geležiniu kaltu, vos pajėgiau kvėpuoti. Atsipeikėti prireikė daugiau nei metų. Vien nuo minties, kad tada, kai mudu linksminomės, namie jo laukė nėščia žmona, imdavo pykinti. Negaliu suvokti, kaip žmogus gali taip klaikiai meluoti!"