„Šiandieną, paskaičiusi keletą straipsnių apie psichologinį smurtą, suvokiau, kad jį patiriu nuolat. Prieš 10 m. buvau nusprendusi išsiskirti su vyru, tačiau buvau per silpna, nugrimzdau į depresiją, neturėjau jėgų viena atsistoti ant kojų. Susitaikėme, tikėjomės kad kažkas pasikeis. Jis neketino keistis, bet aš, maniau, būsiu atidesė, nuolaidesnė, nekreipsiu dėmesio į užgauliojimus (kuriuos jis vėliau išvartydavo savaip, pasakydavo, kad jis to nenorėjęs pasakyti arba kad tai buo pasakyta nerimtai). Iš pradžių po susitaikymo gyvenome normaliai, gimė antras vaikelis. Laikui bėgant vyras vėl ėmė mane įžeidinėti, nuolat žeminti, yra grubus, šaukia prie vaikų. Turime paėmę paskolą nedideliam šeimos verslui. Verslą kontroliuoja jis, aš dirbu kaip padėjėja.
Norisi pasidalinti skauduliu, nes nenoriu niekam pasakoti - suprantu kad niekas iš esmės nepadės. Bet patarimo labai labai reikia. Kai mane žemina, man linksta kojos, dingsta visos jėgos. Esu siaubingai nusivylusi, nes pokalbiai nebepadeda. O aš negaliu kęsti pažeminimų, ypač, kai jis mane skaudina net ir vaikų akyse...
Šiuo metu esu visiškai priklausoma nuo jo finansiškai, bendras turtas, gyvenamas plotas, vaikai. Galvoju, kaip išgyventi, kol vaikai suaugs. Tada paliksiu namus ir išeisiu kur akys mato. Kaltinu save, kad neišsiskyriau anksčiau, nežinau, ar aš mylėjau, ar tiesiog buvau per daug prisirišusi. Aš jam stengiuosi atiduoti visą dūšią, jį palaikau darbuose, visada raminu, kai nesiseka, rūpinuosi visa šeima. Šiandien suvokiau, kad esu auka, kuri tikisi, kad viskas pasikeis, ramina save, kad daug kas taip gyvena... Nežinau, ką apgaudinėju - save ar kitus. Gal esu per jautri, gal per silpna moteris. Nors mano draugės sako, kad aš stipri... Dabar manau kad būti moterimi yra našta, nes ji vis kenčia - vienos vienaip, kitos gal kitaip, o tik mažuma yra laimingos.Norėčiau išmokti, kaip man tapti nepriklausoma nuo vyro. Atrodo neįmanoma nukirsti tos priklausomybės bambagyslės niekada, ne mano jėgom... Gal taip sutapo, bet mano tėvas taip pat buvo toks, siaubingai terorizavo mano mamytę. Ir ji kažkaip susitelkė, išsiskyrė, tiesa, po ilgų teisminių procesų. Iš tų laikų atsimenu tuos teismus, tą skyrybų periodą ir man baisu, jei taip reiks kariauti. Meldžiu Dievo, kad jis duotų išminties ir jėgų“... Gitana

Konsultuoja psichologė Justina Zelionkaitė

Skaitant Jūsų laišką jaučiamas didelis liūdesys ir nusivylimas gyvenimu bei Jūsų santykiais su vyru. Jūs tikrai patiriate psichologinį sutuoktinio smurtą. Sakote, kad moterimi būti yra našta, nes jos vienaip arba kitaip kenčia ir tik mažuma yra laimingos... Drįsčiau paprieštarauti Jums - kiekvienas žmogus pasirenka, kiek jam kentėti, ir visi turi galimybę nekentėti, bet ne visi ja pasinaudoja. Jūs gi, panašu, pasirinkote kentėti daugiau negu galite ištverti. Vardan ko taip darote? Tikriausiai, būtų lengviau atsakyti, dėl ko nesiliaujate kentėjusi – dėl, kaip Jūs sakote, visiškos priklausomybės nuo vyro. Suprantama, pradėti gyvenimą iš naujo nėra paprasta, susikurti naują buitį dažnam yra sudėtinga. Bet pažvelkime į į Jūsų situaciją: kas Jums atrodo lengviau - ir toliau kentėti psichologinį smurtą ar pradėti gyvenimą iš naujo? Pagalvokite, kuris vargas teiktų mažiau nusivylimų, mažiau žemintų Jus kaip asmenį?

Sakote, kad galvojate, kaip išgyventi, kol vaikai užaugs, nes tada paliksite namus ir išeisite, kur akys veda. Ar Jūs esate tikra, kad tam momentui atėjus Jūs turėsite jėgų išeiti? Ar nebūsite visiškai sužlugdyta? Ir ar Jus su vyru jungianti bambagyslė netaps dar storesnė ir tvirtesnė, dar labiau neperkertama?

Minite, kad savo skaudulių niekam nepasakojate, nes galvojate, kad niekas nepadės. Gal artimieji ir draugai nesustabdys Jūsų vyro elgesio, tačiau išsipaskojusi gal pasijustumėte geriau, gautumėte supratimą ir palaikymą? Įmanoma, kad išsipasakojusi, daugiau bendraudama su artimaisiais ir draugais, pasijusite labiau nepriklausoma, stipresnė ir nebe tokia vieniša bei pažeidžiama.

Sutuoktinis nežadėjo pasikeisti, ir tai tikriausiai reiškia, kad Jūsų žeminimas ir užgauliojimai nesiliaus. Ir iš tikrųjų - kam jam keistis, jeigu jo elgesys Jus daro tik geresnę jo atžvilgiu – Jūs būnate nuolaidesnė, atidesnė, guodžiate, kai jam nesiseka, rūpinatės juo. Taigi, gal vertėtų, bandyti keisti ne jį, o save? Gal kitoks Jūsų elgesys iššauktų kitokį ir jo elgesį? Gal verta gyvenant kartu bandyti tapti nepriklausomesne, labiau tenkinančia savo poreikius, o ne sutuoktinio?

Skaitydama Jūsų laišką, pro akis neprasprūdo Jūsų pasakymas apie vyro panašumus su tėvu. Paprastai taip jau yra, kad suaugusios dukros sukuria panašius santykius, kokius turėjo jų motinos. Dėl to labai įmanoma, kad būti auka ir toleruoti psichologinį smurtą Jūs išmokote iš savo šeimos. Jūs nuo mažens matėte, kad moteris yra priklausoma nuo vyro, ir jos dalia - kentėti. Visgi Jūsų motina, nors ir per didelius vargus ir sudėtingus teismus, ištrūko iš vyro tironijos. Aš nežinau, kaip Jūsų motinai sekėsi gyventi išsiskyrus, tačiau prisiminkite, kad tai, ką Jūsų vaikai mato Jūsų šeimoje, gali vėliau turėti ir savosiose. Galbūt verta pasinaudoti ir pačiai rodyti gerus pavyzdžius?

Apsvarstykite, kas yra didesnis turtas - Jūsų savigarba ir laimė ar materialiniai dalykai? Ar tikrai nėra išeities iš šios situacijos? Ar nėra žmonių, kurie Jums ištiestų pagalbos ranką? Ar Jūs, manote, kad ši Jūsų auka ateityje nepadarys kitų aukomis?

Taip pat siūlau kreiptis pas psichologą ilgesnės konsultacijoms, bei apsilankyti internetiniame portale www.bukstipri.lt, kur rasite informacijos, kaip elgtis nutarus nekentėti psichologinio smurto.

Taigi, nepamirškite, kad moterys yra sukurtos ne tam, kad kentėtų. Ir moteris, ir vyras yra tam, kad mėgautųsi gyvenimu, būtų laimingi. Poros susikuria ne tam, kad vienas aukotųsi, o kitas tuo mėgautųsi, jos susikuria, kad laimė padvigubėtų ir kad būtų lengviau kartu įveikti gyvenimo iššūkius.

Stiprybės, Jums.