Apie muzikanto gyvenimo ypatumus ir koncerte skambėsiančią muziką su akordeono virtuozu iš Rumunijos kalbasi operos solistas Giedrius Prunskus.
– Prieš septynerius metus, po laimėto „PIF Castelfidardo“ konkurso, davėte interviu tinklapiui accordions,pro. Įdomu, ar per tuos metus pasikeitė jūsų požiūris į muziką ir kai kuriuos kitus dalykus. Į klausimą, ar dar liko konkursų, kuriuos norite laimėti, atsakėte, kad liko dar vienas delikatus konkursas – Arasatėje (Ispanija). Ar juo ir apsiribojote?
– Puikus klausimas. Konkursai tikrai buvo svarbi mano gyvenimo dalis, nes tai buvo būdas parodyti save ir kažkaip atrasti pasaulį. Konkursuose sutikau daug įtakingų žmonių, o tai buvo labai naudinga mano karjerai. Tame interviu minėjau „Arrasate Hiria“ konkursą, į kurį po dviejų mėnesių nuvykau ir laimėjau. Ir po to nesustojau, nes gyvenimas po konkursų nesibaigia. Laimėjau labai svarbiame konkurse „Young Concert Artists“, vykusiame Niujorke 2024 m., ir daugelyje kitų. Man tai buvo motyvacija dirbti toliau ir parodyti, ką galiu, parodyti žmonėms savo muziką, kad jie galėtų ja mėgautis. Taigi tai niekada nebuvo daroma tik dėl laimėjimo. Tai buvo vardan susitikimų su žmonėmis ir parodymo, ką galiu.
– Atsakydamas į klausimą apie pasiruošimą koncertams teigėte, kad per daug to nesureikšminate ir nerepetuojate labai daug. Ar šis faktorius nepasikeitė?
– Visų pirma turiu pasakyti, kad koncertai yra geriausia mano gyvenimo dalis. Man patinka groti ir man patinka groti žmonėms. Kaip jau sakiau, man smagu, kai jie mėgaujasi mano muzika ir aš stengiuosi savo muzika kažką išreikšti bei pasakyti. O jei tai juos sujaudina, esu laimingiausias žmogus pasaulyje. Ruošdamasis koncertams pernelyg nesijaudinu ir per daug apie tai nemąstau. Tai – tiesiog dar viena diena. Noriu pasakyti, kad diena prieš koncertą niekuo neišsiskiria nuo kitų dienų. Žinoma, turiu repetuoti, o kartais, kai turiu daug koncertų ir daug programų, tenka repetuoti net koncerto dieną. Tiesiog tam, kad ištobulinčiau kai kuriuos niuansus prieš išeidamas į sceną. Bet apskritai aš nerepetuoju dėl to, kad man neramu ar kad jaučiuosi nepasiruošęs. Aš repetuoju tik tam, kad viskas pavyktų ir kad tą dieną scenoje pasirodyčiau kuo geriau.
– Atsakydamas į klausimą apie mėgstamus muzikos stilius, sakėte, kad mėgstate viską nuo Johanno Sebastiano Bacho iki Sofios Gubaidulinos. Galbūt ši apimtis išsiplėtė ar atsirado viena mėgstama kryptis?
– O, tai tikrai puikus klausimas. Nemanau, kad kas nors labai pasikeitė. J. S. Bachas vis dar yra mano mėgstamiausias kompozitorius ir taip bus visada. Žinoma, paskutiniu metu man labai patinka romantinė muzika, taip pat ir šiuolaikinė. Bet manau, kad dabar esu labiau linkęs į šiuolaikinę muziką – šiuo metu dažnai bendradarbiauju su kompozitoriais, skatindamas juos kurti naujus kūrinius. Taigi, stengiuosi plėsti originalių kūrinių akordeonui repertuarą. Be to, domiuosi ir daugybe kitų stilių. Kartais domiuosi džiazu, kartais – popmuzika, viskas priklauso nuo situacijos. Bet, žinoma, klasikinė muzika yra mano pagrindinė kryptis ir aš nuoširdžiai noriu parodyti, ką gali akordeonas. Tai yra mano gyvenimo tikslas.
– Teigėte, kad jei ne muzika, galėtumėte užsiimti verslu arba sportu. Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti šį pasirinkimą?
– Manau, per septynerius metus mano požiūris šiek tiek pasikeitė. Mane labai įkvepia sportas, nes manau, kad sportininkai yra labai rimti ir turi puikiai suderintą discipliną. Ten nėra nieko atsitiktinio, viskas apskaičiuota ir labai gerai paruošta. Galime daug ko pasimokyti iš sporto, taip pat – iš verslo, nes muzika taip pat yra verslas. Žinoma, mes pirmiausia turime būti muzikantais, bet turime suprasti aplinką, rinką, suvokti, kaip šiais laikais sukasi pasaulis. Mums nereikia vardan to aukoti atlikimo kokybės ar pačios muzikos, bet tiesiog turime suprasti procesus, kuriuose šiais laikais veikia muzikos pasaulis. Jei šiandien neužsiimčiau muzika, dirbčiau, pavyzdžiui, skrydžių dispečeriu ar kažką panašaus, susijusio su aviacija. Aš daug skraidau ir man labai patinka aviacija, o mano „Facebook“ paskyros turinyje yra maždaug 70 % aviacijos, 20 % muzikos ir 10 % visko kito. Taigi, jei turėčiau rinktis, tai tikriausiai ne sportą, nes manau, kad jau per vėlu, ir ne verslą, nes turėjau daug galimybių įsitraukti į verslą, bet nenorėjau to daryti vien dėl pelno. Noriu jausti, kad darau kažką naudingo ir kažką, kas gali šiek tiek pakeisti pasaulį. Išties tikiuosi, kad tai darau savo muzikavimu.
– Stebint jūsų grojimą į akis krinta nežabota energija ir emocionalumas. Kartais net nuostabą kelia jūsų instrumento patvarumas. Kiek teko girdėti, grojate specialiai jums pagamintu instrumentu. Kuo ypatinga jo konstrukcija?
Mano akordeonas gana ypatingas, nes jam atlikta daug modifikacijų. Visa tai – dėl mano grojimo stiliaus. Aš iš tiesų išspaudžiu iš akordeono viską, kas įmanoma, ir man ne tiek svarbu pats instrumentas, kiek pati muzika. Ir jei jaučiu, kad noriu kažko daugiau nei gali mano akordeonas, aš stengiuosi tai rasti. Kartais tai susiję su muzika, kartais – su technika. Taigi, mano akordeone yra keletas specialių liežuvėlių rinkinių ir jis turi specialią mechaniką. Jis daug sunkesnis nei įprastas instrumentas – sveria apie 17 kilogramų, kai įprastas koncertinis akordeonas sveria 12,5 kg. Taigi, jis tikrai sunkesnis ir tai – didelis trūkumas, bet man reikia garso, reikia atskleisti savo interpretaciją. O man į šią ypatingą dėžę tenka sutalpinti viską.
– Kažkodėl apie akordeonininkus (ne taip kaip apie altininkus, dainininkus ar pianistus) nėra sukurta daug anekdotų. Aš asmeniškai prisimenu tik vieną, kur vienas bičiulis pasakoja kitam, kaip per uošvės laidotuves du bajanus suplėšė. Kaip manote, kodėl taip yra? Gal jūs pats žinote kokį nors anekdotą ar linksmą istoriją, susijusią su grojimu akordeonu?
– O taip, anekdotų nėra tiek daug, bet manau, kad žinau jų šiek tiek daugiau nei jūs. Manau, taip yra todėl, kad akordeonas kai kuriose šalyse nėra toks populiarus ir negroja simfoninio orkestro sudėtyje. Juk paprastai žmonės, susirinkę į vieną grupę, pradeda juokauti vieni apie kitus. O akordeonas nėra didelių kolektyvų dalimi. Kol kas. Galbūt tai dar įvyks. Kol kas apsiribosiu vienu klasikiniu anekdotu: kas gali būti blogiau už vieną akordeoną? Du akordeonai.
– Pažaislio festivalio koncerte džiuginsite publiką Astoro Piazzollos, George‘o Enescu ir Franzo Waxmano (prie kurio opuso savo ranką pridėjote ir pats) kūriniais. Kokią žinią nešate publikai šiuo pasirinkimu?
– Visų pirma, labai džiaugiuosi, kad šiemet galiu dalyvauti Pažaislio muzikos festivalyje. Apie jį išgirdau jau prieš keletą metų, todėl labai džiaugiuosi, kad šiemet galiu jame debiutuoti. Koncertams su Lietuvos kameriniu orkestru pasirinkau kūrinius, turinčius giluminę prasmę. Štai, pavyzdžiui, A. Piazzolla. Visi jį žino, jis laikomas modernaus tango (tango nuevo) stiliaus tėvu, o akordeonas labai susijęs su jo kūryba. Todėl koncerto programoje atsirado „Libertango“, kad žmonės galėtų pasimėgauti tuo, ką jau yra girdėję, bet šiek tiek kitokia versija. „Pavasaris“ ir „Žiema“, mano nuomone, yra vieni gražiausių kūrinių iš „Keturių metų laikų“. Kiti A. Piazzollos kūriniai skambės norint atskleisti jo įvairovę, parodyti, koks įvairiapusiškas gali būti šis kompozitorius. G. Enescu – mano gimtosios šalies kompozitorius, o specialiai sukurta „Rumuniškos rapsodijos“ aranžuotė akordeonui ir styginių orkestrui man asmeniškai svarbi. Visada malonu atsivežti kažką iš namų ir parodyti publikai. Esu tikras, kad visiems patiks. F. Waxmano „Karmen fantazija“ plačiai žinoma kaip kūrinys smuikui ir orkestrui. Ji skamba visose didžiosiose pasaulio scenose, kuriose aš noriu parodyti savo akordeoną. Tad ši mano aranžuotė – liudijimas to, kad akordeonas yra svarbi muzikinio pasaulio dalis, kad jis gali būti ekstravagantiškas, galingas ir įdomus. Esu įsitikinęs, kad publikai ši programa patiks, nes ji skirta visiems: nuo profesionalių muzikantų iki muzikos mėgėjų.
– Ko palinkėtumėte klausytojui, susiruošusiam ateiti į jūsų koncertus?
– Tikiu, kad tai bus ypatingi koncertai: didingas festivalis, puikus orkestras, nuostabus dirigentas, išskirtiniai kūriniai. Tiems, kurie ketina ateiti į šiuos koncertus, tikrai nereikia specialiai ruoštis. Tiesiog ateikite. Ateikite ir mėgaukitės. Ateikite su draugais, ateikite su šeima, nes tai labai graži programa, kurioje jūs atrasite tokį akordeoną, kokio dar niekada nesate girdėję. Tai aš jums pažadu. Jei ne, pasakykite man tai po koncerto. Aš juk ne kasdien atvykstu į Lietuvą, bet labai myliu Lietuvos žmones ir norėčiau susitikti su visais prieš koncertą arba po jo. Abejoju, ar prieš koncertus tam turėsiu laiko, bet po koncertų labai džiaugsiuosi galėdamas susitikti su visais norinčiais. Todėl kviečiu ateiti visus, kas tik gali. Kviečiu visus, nes tai bus tikrai ypatingi vakarai, tai pažadu. Iki susitikimo.
