Po 2012 metais įvykusios premjeros, lydėtos skandalo, spektaklis 2022-aisiais buvo atkurtas – su dar didesne energija ir aistra. Interviu choreografas pasakoja apie kūrinio atnaujinimą, svarsto jo sėkmės priežastis ir neslepia smalsumo sužinoti, kaip „Tragédie“ bus priimta Lietuvos publikos.
Kaip tapote šokėju?
Studijavau politiką ir užsienio kalbas, planavau diplomato karjerą. Buvau priimtas į prestižinį universitetą Prancūzijoje, tačiau nusprendžiau ten nestudijuoti. Tikslios priežasties neturėjau – tiesiog norėjau šokti. Man buvo 23-eji, sprendimas atrodė nelogiškas, juolab kad aplinkiniai kartojo: mano kūno sudėjimas tam netinkamas. Vis dėlto nusprendžiau pabandyti.
Pirmus metus dirbau labai intensyviai: nesimokiau jokioje mokykloje ar konservatorijoje, lankiau atviras pamokas ir daug treniravausi savarankiškai. Po šešių mėnesių gavau pirmąjį darbą. Taip viskas ir prasidėjo. Per karjerą dirbau su įvairiomis šokio trupėmis – nuo „Cirque du Soleil“ iki „Preljocaj“ ir „Sasha Waltz & Guests“. Kaip šokėjas dalyvavau 73 skirtinguose kūriniuose.
Nors mano kūnas neatitinka „idealaus“ šokėjo sudėjimo, jis šiam darbui puikiai tinka: yra lankstus, stiprus, be to, niekada nesu patyręs traumų – tai man labai padėjo. Man patiko būti šokėju ir iki šiol manau, kad tai pats nuostabiausias darbas pasaulyje. Vis dar šoku solo spektakliuose, tik jau rečiau.
Ne kiekvienas šokėjas užauga iki choreografo. Ar to siekėte?
Viskas prasidėjo 2006-aisiais, kai Avinjono festivalis pasiūlė sukurti trisdešimties minučių kūrinį eksperimentams skirtoje erdvėje, bendradarbiaujant su kitu menininku.
Vėliau įvykiai klostėsi labai greitai. Jau pirmaisiais metais buvo suplanuotas aštuoniasdešimties pasirodymų turas, o kadangi neturėjau trupės, manimi rūpinosi Avinjono festivalis. Jie vėliau pasiūlė sukurti pirmąjį kūrinį festivaliui, tačiau dvejus metus atsisakinėjau – mintyse vis dar buvau tik šokėjas, o savo profesiją mylėjau labiau už viską.
2008-aisiais galiausiai sutikau ir sukūriau „Faunes“, kuris netikėtai sukėlė didelį skandalą. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad kūrinys gali išprovokuoti tokį smurtą. Nors esu kruopštus mąstytojas ir mano darbuose niekas nėra atsitiktina, savęs nelaikau provokatoriumi. Spektaklis siūlė simbolinį Nijinskio „nužudymą“ – jame nebuvo nieko šokiruojančio, tačiau vis tiek sulaukiau įžeidimų spaudoje, buvau užpultas scenoje ir net gatvėje.
Kurdmas „Fauno popietę“, Nijinskis taip pat susidūrė su smurtu – ne todėl, kad provokavo, o todėl, kad nedarė to, ko iš jo buvo tikimasi. 1912-aisiais publika turėjo lūkesčių Nijinskiui, o 2006-aisiais – man: būti tuo, už ką mus mylėjo, virtuozais, aukštai keliančiais kojas. Tačiau mes neatlikome savo „cirkinių numerių“, ir, kaip romėnų cirke, nuosprendis buvo negailestingas.
Vis dėlto man tai buvo skaudu. Norėdamas išsilaisvinti iš skausmo, nuvykau į atokią Kubos salą: iškasiau duobę, išrėkiau į ją visą savo skausmą, ją užkasiau ir grįžau į Paryžių. Tada pagalvojau – sėkmės tam, kas vieną dieną ją atkas (juokiasi).
Kaip jūsų karjera vystėsi toliau?
Po „Faunes“ skandalo daug kas manimi nebetikėjo, todėl kūrybą teko finansuoti pačiam – skyriau tam didelę dalį savo pinigų. Kito pasirinkimo neturėjau: vidinis kūrybos poreikis buvo pernelyg stiprus.
2009 metais sukūriau pirmąjį autorinį darbą „Révolution“. Jame dalyvavo penkiolika moterų, spektaklis truko dvi valandas penkiolika minučių, o muzikai pasirinkau Ravelio „Boléro“. Taip prasidėjo mano trilogija apie žmoniją.
2011-aisiais pasirodė solo spektaklis „Rouge“, o 2012 metais – garsioji „Tragédie“, kuriuo sugrįžau į Avinjono festivalį ir užbaigiau trilogiją.
Kokia buvo pagrindinė „Tragédie“ idėja? Kodėl ją sukūrėte?
„Tragédie“ gimė iš vieno sakinio, atsiradusio mano tyrimuose apie žmogiškumą: „Būti žmogumi nereiškia kurti žmoniškumą – ir tai yra mūsų žmogiškoji tragedija.“ Man žmoniškumas yra konceptas, reikalaujantis daugiau nei idėjų ar psichologinio suvokimo. Kad jis egzistuotų, reikia jį išgyventi per sielą, kūną, istorijas – kartais net per sugniaužtus kumščius.
Žmoniškumas man yra archaiškas, modernus, mistiškas ir giliai žmogiškas. Toks jis buvo vakar, toks yra šiandien ir toks bus rytoj.
„Tragédie“ sukūriau kaip choreografinę poemą, paremtą prancūzų klasikinės tragedijos retorika. Kūrinio struktūrą sudaro dvylika žingsnių į priekį ir dvylika atgal – tarsi aleksandrinas. Tai kelionė tarp individo ir pasaulio, per laiką: nuo priešcivilizacinės būsenos iki jau besiformuojančios ateities.
„Tragédie“ taip pat sulaukė stiprios reakcijos. Ar to tikėjotės?
Iš tiesų, po trečiojo „Tragédie“ spektaklio asistentas man pasakė: „Pažiūrėk pro langą – dabar 18 valandų, spektaklis prasidės 22-ą, o jau nusidriekusi 300 metrų eilė žmonių.“ Man prireikė laiko suvokti, kas vyksta. Tai buvo tarsi laukinė banga: publika šaukė, plojo, mušė ritmą kartu su muzika.
Tačiau atsakymas į klausimą „kodėl?“ man jau nebepriklauso. Visus savo kūrinius kuriu su tuo pačiu dėmesingumu ir kruopštumu. Kartais nutinka taip, kad kūrinys pranoksta patį kūrėją – tuomet jis įžengia į meno istoriją.
Su „Tragédie“ patyriau kitą aistros pusę – tokią, kuri šlovina, o ne naikina. Dėl to esu labai laimingas ir didžiuojuosi komanda: mes tai išgyvenome kartu.
Žinau, kad pats šokote šimtajame „Tragédie“ spektaklyje. Kodėl nusprendėte tai padaryti?
Tiesą sakant, niekada negalvojau, kad tai apskritai nutiks. Kai 2012 metais nusprendžiau kurti „Tragédie“, visi kartojo tą patį: nėra pinigų, trupė nepriklausoma, spektaklis per brangus, niekas jo nepirks. Todėl investavau visus asmeninius pinigus – jei kūrinys nebūtų pasiteisinęs, būčiau praradęs viską.
Vieną dieną šokėjai man pasakė: „Olivier, jei „Tragédie“ pasieks šimtąjį spektaklį, tu jame šoksi.“ Nusijuokiau ir atsakiau: „Žinoma, priimu iššūkį.“
Tačiau jie tikrai skaičiavo – 91, 92… ir galiausiai pasiekėme 100. Niekada nenorėjau šokti savo paties kūrinyje – man tai atrodo nepagarbu kūriniui, atlikėjams ir publikai. Tačiau šis atvejis buvo kitoks.
Šokėjai spektaklį šoko jau dvejus ar trejus metus, tad man teko dirbti beprotiškai daug, kad juos pasivyčiau. Pirmasis pasirodymas įvyko Osle. Po jo prie manęs priėjo moteris – ji nežinojo, kas aš esu – ir pasakė: „Oho, jūs buvote nuostabus.“ Tuomet pagalvojau: na gerai, vadinasi, padariau, ką reikėjo (juokiasi).
Iš tikro tik pats jame pasirodęs supratau šį tą apie šio kūrinio sėkmę. Kai baigiau šokti, iškart pajutau didelį norą jį atlikti dar kartą – tai buvo lyg priklausomybė. Nors pasirodymas fiziškai labai sunkus, jį pabaigus greitai atgauni energiją ir vėl nori šokti. Galbūt todėl kūrinys nuolat gastroliuoja, o kai kurie žmonės net seka visą turą.
Kodėl sustabdę spektaklio rodymą vėliau nusprendėte jį atnaujinti?
„Tragédie“ gastroles sustabdėme, kai baigiau vadovo kadenciją „Ballet du Nord“ ir grįžau prie nepriklausomos trupės veiklos. Dėl ekonominio atsargumo taip pat sulėtinome tempą, kad neperdegtume. Be to, norėjau judėti toliau – šiek tiek prislopinti „Tragédie“, kad atsirastų vietos kitiems kūriniams. Juk sėkmingas „blockbusteris“ labai greitai tampa serijiniu žudiku, kuris naikina viską aplink.
Tačiau publikos ir programų sudarytojų prašymai grąžinti spektaklį nesiliovė kelerius metus, todėl galiausiai nusileidau. Vis dėlto, kadangi „Tragédie“ kelia klausimus apie žmoniškumą, jutau pareigą jį pritaikyti naujam laikui – per pastarąjį dešimtmetį iškilusiems klausimams apie lytį, santykį su savimi ir pasauliu, ateities baimes, kovą už teises.
Grįžau prie tyrimų ir nusprendžiau pakeisti du trečdalius atlikėjų – ne atmesdamas buvusius, o leisdamas į kūrinį įžengti šio laikmečio žmonėms. Naujas pastatymas man yra tarsi pergamentas: mes nieko neištriname, tik sluoksniuojame naujas reikšmes.
Ką norėtumėte, kad žiūrovas išsineštų iš „Tragédie“?
Kurdamas niekada negalvoju apie publiką. Meninė kūryba man yra kelionė – nuo griežčiausios diktatūros iki didžiausios įmanomos demokratijos. Pradedu nuo savęs, neklausydamas nieko ir niekieno. Esu ne tik sąžiningas, bet visiškai atsidavęs.
Galiausiai sukuriu kūrinį, kuris man jau nebepriklauso. Jis turi likti pakankamai atviras, kad kiekvienas galėtų prie jo priartėti, jį pajusti ir susieti su savo gyvenimu, savo laiku, ta akimirka, kurioje su juo susiduria. Kūrinys neturėtų aiškinti ar iš anksto apibrėžti, ką jis „nori pasakyti“ – jis turi kurti pojūtį, tokį platų ir universalų, kad asmeniškai paliestų kiekvieną.
Nepasitikiu kūriniais, kurie iš anksto deklaruoja savo prasmę. Manau, menas neturėtų nurodinėti, ką galvoti ar kaip jaustis. Mano požiūriu, tai jau pavojinga riba – diktatas.
Spektaklyje šokėjai pasirodo visiškai nuogi. Kaip manote, kaip tokia forma bus priimta Lietuvoje?
Kūnas išlieka mūsų žmogiškumo barometru – nuo visiško priėmimo iki atmetimo ir įtarumo. Šiuo metu gyvename pastarojoje fazėje. Vis dėlto, žvelgdamas į civilizacijų istoriją, išlieku optimistas: tai dar ne kartą keisis. Nuogumas turi galią kelti klausimus – apie kūną, apie žvilgsnį, apie mumyse slypintį žmogiškumą. „Tragédie“ prasideda ir baigiasi nuogumu, tačiau tai nėra nusirengimo aktas. Greičiau – biologinė teorema: aš esu moteris, aš esu vyras, tokie esame sukurti, ir per savo kūną skaitome pasaulį.
Šalia esantys nuogi kūnai gali mums kai ką pasakyti apie egzistencijos prasmę – tarsi kiekvienas jų nešiotų dalį žmonijos žemėlapio. Kai „Tragédie“ buvo parodyta pirmą kartą, kai kuriose šalyse, įskaitant Prancūziją, kilo neramumų, net muštynių. Du kartus buvau sulaikytas dėl „pornografijos“. Tačiau tai tik patirties dalis.
Kalbant apie Lietuvos publiką – leiskite man ją atrasti. Esu smalsus ir pasitikiu tuo, ką darau. Be to, tie, kurie jau įsigijo bilietus, žino, ko tikėtis: šis spektaklis nėra apie nuogumą, jis – apie žmogiškumą.
Sudėtingiausia šiame kūrinyje yra grožio ir siaubo sambūvis. Tai lyg Caravaggio paveikslas – kartu stulbinamai gražus ir bauginantis. Jis pastato žiūrovą į diskomforto būseną ir leidžia paklausti: ar man leidžiama tuo grožėtis?
Ir vėlgi – nesu čia tam, kad mokyčiau ar aiškinčiau. Esu paprastas žmogus. Ne revoliucionierius, o kūrėjas, siūlantis patirtį, kurią galima pajusti, ištverti ir galbūt ja pasimėgauti. Labai laukiu susitikimo su jumis.
