Wagnerio atlikimo tradicija Lietuvoje nesusiformavo – iki šiol lemtingo XIX amžiaus meno veikėjo kūryba tarsi atidėta į šalį ir apaugusi stereotipais, o jis pats laikomas „įdomiu savo laiko kūrėju, susidėjusiu su blogais draugais“. Bent taip suformuluota nebeegzistuojančios valstybės enciklopedijose. Todėl LVSO imasi misijos šią spragą užpildyti.
Beveik visada, kai ištariame Wagnerio pavardę, užverda diskusijos dėl jo kūrybos, asmenybės, šeimos, politinių aplinkybių ar paminėjimo XX amžiaus režimų kontekste. Taip yra todėl, kad jis buvo ne tik kompozitorius, bet ir poetas, mąstytojas, teatro inovatorius, visapusis kūrėjas, modernus savojo laiko žmogus. Per jį galime pažinti XIX amžių. Antra vertus, Wagneris – itin kontroversiška asmenybė, nepaisiusi jokių kliūčių, kad tik įgyvendintų savo kūrybą. Vagnerišką įtaką patyrė ir jį dievinantys, ir jo nekenčiantys. Tačiau kompozitoriaus kūrybinis palikimas niekada neprarado aktualumo.
Ciklą pradeda trečioji Wagnerio romantinė opera „Lohengrinas“, pranašaujanti, kokiu keliu toliau eis kūrėjas. Pagrindinius vaidmenis LVSO koncertų salėje atliks pasaulinį pripažinimą už vaidmenis Wagnerio operose pelniusi ir Berlyno valstybinės operos scenoje Elzos vaidmenį atlikusi Vida Miknevičiūtė ir nesenai į Richardo Wagnerio kūrybos pasaulį įžengęs Edgaras Montvidas, savo pirmąjį Lohengriną pristatęs Klaipėdos festivalyje.
Įprasta šį veikalą vadinti romantine pasaka, tačiau, regis, šviesus kūrinys baigiasi liūdniausiai iš visų Wagnerio operų. O gal iš tiesų tai politinis trileris?
Eureka vonioje
Wagneris visiškai įsitraukia į 1849 m. gegužės revoliucijos įvykius Dresdene, galop tampa politiniu pabėgėliu. Beveik metai iki „Lohengrino“ premjeros jis peržengia Šveicarijos sieną su nelegaliu pasu, apie 20 000 talerių skola ir nežinomybe dėl ateities. Neaišku, kada naujas Wagnerio veikalas bus atliktas ir ar apskritai išvys dienos šviesą.
Reikalas tas, kad Wagneris yra ieškomas nusikaltėlis vokiškose žemėse, išduotas jo arešto orderis, o jeigu būtų pagautas, turbūt grėstų ilgi metai kalėjimo, kaip ir kitiems revoliucionieriams. Slaptoji policija stebi Wagnerį Šveicarijoje. Regis, jis nepadarė nieko blogo: pastovėjo barikadose, siuntė signalus nuo vieno Dresdeno bažnyčios bokšto, padavė granatas. Dar pasakė kelias kalbas Saksonijos pajėgoms Kemnice, tik vargu, ar kas jo klausėsi, lankydavosi tuo metu tarp vokiečių labai paplitusios organizacijos Vaterlandsverein susirinkimuose. Tai diskusijų klubas, kuriame vietos šviesuomenė diskutuodavo, kaip gyvens toliau. Nieko nenužudė, nieko nesužalojo. Tačiau visus šiuos veiksmus atliko ne šiaip kompozitorius, o Dresdeno karališkojo rūmų teatro vyriausiasis dirigentas.
Visuomenės akyse jis didvyris, stojęs vienas prieš sistemą. Į Vokietiją Wagneris grįš tik po 13-os metų, o „Lohengrino“ premjera įvyks Veimare ištikimo kompozitoriaus bičiulio Ferenco Liszto pastangomis.
Kaip jau supratote, „Lohengrinas“ gimsta sodriomis istorinėmis aplinkybėmis. 1842 m. Wagneriui grįžus į beveik gimtąjį Dresdeną, „Rienzi“ operos triumfas ir vyriausiojo dirigento pareigos tapo išsigelbėjimu ir pirmuoju svarbiu pripažinimu. Kompozitoriaus talentas ir idėjos pasiteisino, o planai skatino ir Dresdeno muzikinio pasaulio augimą.
Saksonijos sostinėje publika itin palankiai vertino Wagnerį tiek kaip dirigentą, gebantį pasiekti pastebimų rezultatų, tiek kaip kompozitorių. Atrodytų, ilgai laukta akimirka įvyko, juk vyriausiojo dirigento pareigas jam perdavė paties Carlo Marios von Weberio našlė. Tačiau Dresdenas greitai tapo per ankštas ir atrodė provincialus. Kompozitorius iš esmės nekentė Karališkojo teatro institucijos, kuri priklausė nuo paskirtų karaliaus patikėtinių, pats siūlė jos vystymosi kryptis, suformulavo nacionalinio teatro terminą ir visą jo hierarchiją, taip pat dainininkų ugdymą ir orkestro darbo rutiną. Tačiau pasiūlymai kylančių revoliucinių neramumų ir įtampos fone niekam nebuvo įdomūs. Viską užgožė pirmieji bandymai vienyti Vokietiją – buriamas Frankfurto parlamentas ir priimama konstitucija. Ateityje Wagneris jokių oficialių postų nebeužims.
Tanhoizerio ir Lohengrino legendos į kompozitoriaus akiratį pateko panašiu metu – sunkiais ir alkanais 1841 m. Paryžiuje. Praeis dar ketveri metai, kol 1845-ųjų vasarą atostogaudamas Marienbade jis grįš prie Lohengrino idėjos. Vykdamas atostogauti Wagneris pasiima Wolframo von Eschenbacho viduramžiais parašytus eiliuotus riterinius romanus „Parcifalis“ (Parcival, 1200–1210) ir „Titurelis“ (Titurel, po 1215), kuriuos į modernią vokiečių kalbą išvertė Karlas Josephas Simrockas, taip pat nežinomo autoriaus germanų epą ar prancūzų epą „Gulbės riteris“ (Le Chevalier au cygne). Iš šių šaltinių Wagneris ir sukonstruos savąją Lohengrino versiją. O išvyka pirmiausia buvo skirta sveikatai stiprinti vandens procedūromis – gydytojas griežtai nurodė atsitraukti nuo rašymo. Ilgai laikytis tokių rekomendacijų Wagneriui nepavyksta ir eurekos momentas aplanko tiesiog vonioje.
Kaip tik tą vasarą, kai Wagneris Marienbade ėmė kurti operos eskizą, Nimfenburgo rūmuose Miuchene gimė Ludwigas Otto Friedrichas Wilhelmas Wittelsbachas, būsimasis Bavarijos karalius Liudvikas II, kuriam „Lohengrinas“ taps neišsemiamo įkvėpimo ir beprotybės šaltiniu, o Wagneriui – kelialapiu įgyvendinti Bairoito festivalį. Būtent dėl karaliaus vaizduotės „Lohengrinas“ gavo namus iš plytų ir akmens – Noišvanšteino (Neuschwanstein) pilį.
Kur tas politinis trileris?
„Lohengrino“ idėja sukasi aplink uždraustą klausimą, žinomą iš pasakų ir mitų. Neteisingai apkaltinta Elza bus išgelbėta, jeigu neklaus gelbėtojo – Gralio riterio Lohengrino – vardo ir kilmės. Šią taisyklę ji sulaužo ir Lohengrinas pasitraukia. Jis nori būti suprastas ir mylimas kaip savarankiškas individas, o ne garbinamas, kitais žodžiais tariant, nori integruotis į žmonių visuomenę, tačiau negali atskleisti savo tapatybės,nes tokia Gralio sergėtojų taisyklė. O Elzos abejones kursto pagrindinė antagonistė Ortrūda. Būtent abejonės sėkla tyroje širdyje yra pagrindinis dramos įrankis.
Ne vienas Wagnerio tyrinėtojas teigia, kad „Lohengrinas“ sumanytas kaip tuo metu paplitusios Vormärz opozicinės dvasios dokumentas. Vormärz yra labai svarbus periodas tarp Vienos kongreso ir Kovo sukilimų 1848 m., kurio idėjas politikoje, mene, ypač literatūroje, įtvirtino Jaunosios Vokietijos (Junges Deutschland) judėjimas. Šis laikotarpis davė pradžią mitologijos, viduramžių epo tyrinėjimų aukso amžiui. Filologai, filosofai, tyrinėtojai, poetai leidėjai į modernią kalbą vertė ir publikavo įvairius mitus, legendas bei sagas.
„Lohengrinas“ paprastai pristatomas kaip pasaka, tačiau pažvelgę įdėmiau pamatysime, kad sluoksnių gerokai daugiau. Operos siužetą dera nupasakoti kitais žodžiais. Saksonijos karalius Heinrichas vienija chaoso apimtą Brabantą, puolant barbarams vengrams. Elza, katalikiškojo Brabanto atstovė, apkaltinama savo brolio Gotfrydo nužudymu. Frydrichas iš Telramundo ir jo manipuliatorė žmona Ortrūda – pagonybės atstovai, užkeikę Gotfrydą, įkūnija klasikinę, dinastinę monarchiją. Lohengrinas – poetas, tarsi vokiečių meno atstovas, karūnos atsisakęs karalius. Elzą galima prilyginti tautai. Praradusi paveldėtoją Gotfrydą, tauta tarsi praranda teisėtą valdžią, o užduodama uždraustą klausimą Elza savotiškai kviečia Lohengriną į politinę sceną. Karalius Heinrichas – Frydricho Vilhelmo IV atitikmuo, – užuot skatinęs tautinę vienybę, stengėsi užgniaužti liberalus. Beje, šis Prūsijos karalius išties atmetė Frankfurto parlamento jam pasiūlytą karūną ir šitaip įžiebė revoliucijas, kuriose dalyvavo ir Wagneris.
Gerai, o dabar Jūsų eilė: į karaliaus Heinricho vietą pasodinkite kokį nors dabarties politiką...
Sidabrinė šviesa
Viena vertus, „Lohengrine“ dar apstu grand opera atspindžių – arijų, duetų, procesijų muzikos, chorų, didelių ir vaizdingų muzikinių paveikslų, jaučiama Danielio Auberio, Fromentalio Halévy ir Giacomo Meyerbeerio įtaka, be to, kūrinys vadinamas ir itališkiausia Wagnerio opera. Čia gausu visko, ko būsimoje Wagnerio kūryboje neliks. Tačiau kūrinį galima laikyti šuoliu muzikinio autentiškumo link, net lyginant su „Tanhoizeriu“, kuriuos skiria vos keleri metai.
Pirmiausia, veikalas gerokai vientisesnis ir simfoniškesnis. Antra, Wagnerio vizitine kortele vadinami atminties motyvai, arba Erinnerung, „Lohengrine“ plėtojami nauju lygiu. Čia jų maždaug 14, jie lemia naują atmosferą, kai esminiai muzikiniai momentai susipynę ir muzika ne tik akomponuoja solistams, bet ir pradeda savarankiškai pasakoti istoriją. Leitmotyvas nėra vien priedas prie reikšmės. Jis pats yra reikšmė, muzikinis simbolis, muzikinės išraiškos vienetas. Pirmą kartą pasirodžiusios Elzos monologe jau suskamba Gralio motyvas, ir mes suprantame, kad ji jaučia Lohengriną atvykstant, todėl ir įsimyli jį kaip seniai pažįstamą žmogų. O uždrausto klausimo motyvas Nie sollst du mich befragen (vok. „Niekada neturėtum manęs klausinėti“) yra kone centrinis, suskamba 18 kartų įvairiais kontekstais. Kiekvienam personažui paskirtos ne tik dermės, bet ir instrumentų grupės. Elzos ir Lohengrino personažus globoja styginiai, Ortrūdos ir Frydricho iš Telramundo – mediniai pučiamieji ir žemesnės tonacijos styginiai.
Dar vienas svarbus akcentas: veiksmo pradžia nebe uvertiūra, o preliudas, kuris ne tiek supažindina su pagrindinėmis būsimo veikalo temomis ir motyvais, kiek kuria atmosferą ir spalvas. „Lohengrino“ atveju žiūrovai panyra į sapnišką pojūtį ir jis trunka iki pat pabaigos. Sapno metaforą vėliau pasiūlė vienas iš pirmųjų Paryžiaus vagneristų, prancūzų poetas Charles’is Baudelaire’as. Pats Wagneris preliudą apibūdino kaip sidabrinę šviesą, kuri nusileidžia į žemę ir vėl pakyla į dangų. Partitūros pastabose nurodyta tęsti be sustojimo. Vadinasi, jokių plojimų čia neturi būti.
Revoliucija per meną ir revoliucija mene
Visą „Lohengriną“ R. Wagneris išgirdo Vienoje praėjus 11-ai metų po premjeros, ten atvyko jau su „Tristano ir Izoldos“ partitūra. O kol „Lohengrinas“ dar buvo stalčiuje, pirmuosius Wagnerio metus Šveicarijoje skandino nežinomybė. Šalia „Lohengrino“ į šią šalį kompozitorius atsivežė ir „Nybelungų žiedo“ užuomazgas – veikalas Dresdeno revoliucijos fone tapo itin aktualus. Per šiuos metus nuo paskutinio taško „Lohengrino“ partitūroje Wagneris pagrindinius dramos ir muzikos meninius principus, požiūrį į savo laiko meną ir menininkus įžodins teoriniuose veikaluose, gims terminas Gesamtkunstwerk apie visuminį meno kūrinį, tačiau viena taps visiškai aišku – kompozitoriaus politinės ambicijos žlugo, revoliucijos, kaip ją suprato Wagneris, per meną įgyvendinti nepavyko. Bet revoliucijos mene idėja išliko. Apie tai jau kituose Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pristatomuose Wagnerio veikaluose, kuriuos dera vadinti nebe operomis, o jau tik muzikinėmis dramomis.
LVSO koncertiniu atlikimu nesiūlo jokio režisūrinio sprendimo, todėl Jūsų vaizduotė gali laisvai rinktis tarp romantinės ir politinės veikalo interpretacijos.
