Filmo anonsą pristatę filmo kūrėjai teigia, kad „BIX – beveik nirvana“ yra bene pirmas tokio žanro filmas, kuriame susipina ir dokumentiniai kadrai, ir archyvai, ir muzika, ir rekonstrukcinės scenos.
„Tikiuosi, kad dar po keturiasdešimties metų šis filmas taps mūsų laikmečio liudijimu“, – sako filmo režisierius E. Vėlyvis. Filmą jis kūrė kartu su BIX lyderiu Saulium Urbonavičium-Samu, scenarijų rašė beveik visų E. Vėlyvio filmų scenaristas Jonas Banys.
1989-ieji. Griūva Berlyno siena. Laisvės simboliu tapęs miestas BIX`ams atveria kelią į pasaulį. Dar daugiau – viename Vokietijos festivalyje juos apšildo dar tik karjerą pradedantys rokeriai iš grupės „Nirvana“.
Savam krašte bikai – į visuomenės pakraštį nuspirtos nuorūkos, pankai. Už sienos – muzikos kanalų MTV ir VIVA eteris, Kanų pasaulinio muzikos klipų festivalio apdovanojimas, įrašai kiečiausiose JAV garso įrašų studijose ir per Valstijas bei Europą nusitiesę koncertiniai turnė.
Ištrūkę iš geležinės uždangos, BIX`ai Vakarų Vokietiją, Prancūziją, Olandiją, Belgiją, o ir Jungtines Valstijas stebino ne tik tuo, kad yra atvykę iš nežinomos teritorijos – Sovietų sąjungos, bet ir netikėtais ritmais, muzika, kūryba.
Filmo herojai – muzikantai ir visi, anuomet kartu keliavę su grupe BIX, atvirai pasakoja ir apie šlovingas grupės dienas, ir apie nuosmukius, ir apie vidinius demonus, su kuriais teko kovoti.
Nuo Vilniaus link Berlyno rožine kiaule papuoštu autobusu filme iškeliavo grupės nariai: Saulius Urbonavičius (Samas), Gintautas Gascevičius, Aurimas Povilaitis, Mindaugas Špokauskas (Špokas), prisiminimus pasakoja muzikologas Darius Užkuraitis, muzikos laidų vedėjas Dovydas Bluvšteinas, scenos kolegos Andrius Mamontovas, Algirdas Kaušpėdas, Marijonas Mikutavičius, Martynas Starkus ir kiti.
Prieš filmo premjerą siūlome paskaityti ištrauką iš Sauliaus Urbonavičiaus-Samo prisiminimų (kalba netaisyta).
„Atsimenu, kad apie mano vokalą sakydavo, jog „tas Samas visai balso neturi“. Ir neturėjau, ir dėl to aš pergyvendavau, galvojau: „Blemba, kodėl man Dievas nedavė rokavo, pakimusio balso, dabar kažkoks, kaip pionieriaus trimitas“. Balsas buvo aštrus ir aukštas, neleisdavo sudainuoti to, ką norėdavau. Bet mes neturėjom kito vokalisto, tuo labiau, kad visus tekstus rašiau aš – tai buvo mano išgyvenimai, mano mintys. Man leido chebra rašyti, niekada niekas neklausdavo, koks ir apie ką bus tekstas. Visiems buvo aišku – Samas parašys kažką̨, atsineš̌, ir visiems tiks. Aišku, girdėdavau iš muzikantų tokių pašaipų, kad galėčiau vokalo pasimokyti. Bet tas mano balsas irgi įsipaišė į grupę, kaip tokia detalė, kaip dar vienas instrumentas. Taip ir vadinome, tiesiog dar vienu instrumentu, kuris kartu ir tekstinę prasmę turėjo.
Dažnai tų tekstų niekas neklausydavo, negirdėdavo, ką dainuodavau, bet susigyvenau su tuo. Nors paskutiniame mūsų albume 2015-aisiais galvojau, kad jau pramokau dainuoti. Atsirado melodikos, nes anksčiau tai buvo tik toks gaivalas, skandavimas. Atsimenu, tuomet buvo toks vienintelis muzikos kritikas Kazimieras Šiaulys. Tai apie BIX`us jis sakė, kad tai buvo „eksperimentinių gabalų rinkinys su pašūkčiojimais“. Iki šiandien galvoju, kad tai – geriausias mūsų muzikos apibūdinimas. Eksperimentinių gabalų rinkinys su pašūkčiojimais.
Manau, rašiau labai netašytai – aš gi ne poetas. Naudojau panevėžietiškos ir šiaulietiškos šnekos kompiliaciją. Mano pirmųjų gabalų įrašuose girdisi visi panevėžietiški galūnių trumpinimai „višt, kiaul“ ir taip toliau. Jie prilipo, nes jūs neįsivaizduojat, kaip yra sunku roko muzikai įpiešti normalų lietuvišką tekstą. Tiek turi vargti, kad surastum bent jau nebanalų žodį. Angliškai paprasta – „black night“ ir viskas, net „I love you“ gražiai skamba. O lietuviškai – „aš tave myliu“ – jau kažkaip beh. Nepakenčiu lietuviškų tradicinių išvedžiojimų ir banalumo. Todėl visą laiką ieškau keistų žodžių, stengiuosi tas pačias mintis pasakyti alegorijomis, pakeisti, atrasti kažkokių savų būdų, kad nebūtų banalu.
Kadangi ieškau – perrašinėju, gludinu tekstus, kartais vieną dainą rašau metus. Buvo tokių bajerių, kai vis važiavom į koncertus Vakarų Europoje su naujai kurtais gabalais, kurie net tekstų neturėjo. „ЧЧЧ ЧЧЧЧ, ЧЧ ЧЧЧ“, – kaip rusai sako. O mums buvo įdomu patikrinti, kaip Vakarų publika priima šviežiai sukurtus gabalus – vis tiek jie lietuvių kalbos gi nesuprato. Tai dėl tų tekstų – aš dar ir dabar, juos išgirdęs, už galvos susiimu. Bet, pavyzdžiui, mūsų pirmajame koncerte Vakarų Berlyne, mano didžiausiai nuostabai, viskas buvo sudainuota nepriekaištingai, tekstas nesupainiotas. Plius paaiškėjo, kad tame koncerte grojome du gabalus, kurie daugiau niekada niekur nebuvo grojami – buvome juos visiškai pamiršę, visam gyvenimui, prisiminėme tik atradę seną koncerto įrašą. Tos dainos buvo be teksto, aš tik žinojau idėją, apie ką jos turėtų būti. Važiuodamas autobusu į koncertą, dėliojau, ką dainuosiu. Kažką gromuliavau visą tą laiką, kol važiavom, sudėliojau ir išėjome tiesiai į koncertą. Šiandien matau, kad viskas kažkokiu būdu sukibo, nelabai yra prie ko prisiknisti, visai padorus tekstas pavyko.
Mes sau taip leidom todėl, kad mus tiesiog nešė banga. Nebuvo kada per daug sėdėti, galvoti, turėjai, kol tave neša, dauginti tuos gabalus, kaip koks triušis. Įrašyti negalėjom, įrašų studijos mums tuo metu buvo nepasiekiamas dalykas, kainavo milžiniškus pinigus. Jau nekalbant apie įrašus Vakarų studijose – ten kainos tuomet buvo tokios, kad mes tokių skaičių net nesuvokdavom. Taip kad turėjom daryti viską, kaip sakant, ant ratų. Ir tada leisdavom sau išeiti ant scenos nežinodami teksto. Ir susikurdavo tekstai vietoje, o kai kas susikurdavo, ko niekada ir neparašytum.
Būdavo cirkų, kad netgi koncertuose paukščių kalba dainuodavom. O repeticijose – ištisai: pradedi kurti kažkokį gabalą, teksto tai nėra. Dainuoji sau paukščių kalba, dar su anglišku akcentu: „ver ber lauuki verrrdi gauuu ee svaara hj sosstai yeyeyen dzzz brrjj“. Vėliau mėgindavau rasti tos paukščių kalbos lietuviškus atitikmenis. O visas filosofijas ir išvedžiojimus naktį prieš miegą pasirašydavau.
Pirmas šuolis iš mūsų vietinės kultūrkės į didesnes scenas buvo, kai į Šiaulius atvažiavo „Roko maršas“. Tada mieste buvo pastatyta aparatūra, ir mes grojom tiesiog alėjoje. Algirdas Kaušpėdas su chebra Šiaulių viešbutyje išgirdo, kad gerai varom, atėjo pasižiūrėti. Po to grajaus mes susitikom ir susipažinom pirmą kartą. Gintautas Babravičius, atrodo, „Roko maršo“ organizatorius, tada sakė: „Į kitą „Roko maršą“ mes juos pasiimam, viskas“.
Ir mes išvažiavom į pirmą kelionę per Lietuvą. Tada trispalvę vežėmės, kuri buvo dar draudžiama, ir kiekvieno koncerto pabaigoje visi gale Tautišką giesmę giedojom. Grodavom prieš „Antį“, tai buvo labai gera pozicija. Daina po dainos, susikaupė ir BIX koncertinė programa, o „Bijom bijojom“ pradėjo tapti hitu.
Tais metais, rudeniop, vyko dar vienas muzikos festivalis – „Lituanika“. Mus ten pakvietė kaip naują grupę, pasirodėme labai gerai. Gitara nederėjo, kuoliukai nelaikė, bet sugrojom gerai, atrodėm tvarkingai. Svarbiausia – festivalyje pirmą kartą buvo užsieniečių – vokiečių ir olandų. Jie užsikabliavo, patiko mūsų įvaizdis, mūsų muzika, pateikimas – viskas. Kaip tik tuomet atsirado ir mūsų pirmasis vadybininkas Marius Brasiūnas. Jis tuomet padėjo organizuoti „Lituanika“ festivalį – toks aktyvus, fainas bičas, studijavo mediciną. Jis pasisiūlė pabūti mūsų vadybininku, daug bendravo su vakariečiais, užsimezgė ryšiai. Ir mus pakvietė į Vakarų Berlyną…“
Kino filmą „BIX – beveik nirvana“ kūrė režisierius E. Vėlyvis, prodiuseriai – Uljana Kim ir S. Urbonavičius, vykdančioji prodiuserė – Vaiva Martišauskaitė, operatorius – Petras Skukauskas, dailininkas – Kęstutis Svirnelis, kostiumų dailininkė – Marija Valeškaitė, grimo dailininkė – Vaida Navickaitė. Finansavo Lietuvos kino centras, „Telia“, LRT. Kino teatruose filmas pasirodys nuo lapkričio 14 dienos.
