Paskutinysis Kristupo festivalio koncertas Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje buvo skirtas Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui ir jo neaprėpiamai kūrybinei vaizduotei. Koncerte skambėjo lenkų vargonininko, kompozitoriaus Maciejaus Zakrzewskio improvizacijos, kurias įkvėpė M. K. Čiurlionio paveikslai, o taip pat – Povilo Vanžodžio vadovaujamo valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ kūriniai.
Po koncerto su Kristupo festivalio vadove J. Murauskiene kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Jurgita, koks jausmas liko po paskutiniojo festivalio koncerto?
Panašus į jausmą po vakarienės su mylimais draugais, su kuriais ką tik patyrei nuostabų bendrą nuotykį. Rodos, niekaip negali pakilti nuo stalo, nes viskas, ko išties norisi, tai likti kalbėtis, dalintis įspūdžiais iki ryto. Dar jaučiu neišmatuojamą dėkingumą visiems – klausantiems, plojantiems, grojantiems, dirbantiems, palaikantiems. Festivalis – visiškai komandinio darbo rezultatas.
Kuris šių metų koncertas labiausiai atspindėjo festivalį? Jei tik įmanoma išsirinkti vieną?
Sunku išsirinkti, nes festivalio koncertus parinkome taip, kad jie atskleistų „Dialogų“ temą. Galbūt įdomiausiais deriniais įvardinčiau itin retai kartu koncertuojantį Luísos ir Salvadoro Sobralių duetą. Brolis ir sesuo scenoje sukūrė išskirtinį pokalbį, kuriame atskleidė, kaip šeimos ir kūrybiniai ryšiai stiprina muzikos poveikį publikai. Taip pat išskirčiau norvegų pianisto Akselio Kolstado gebėjimą klasikinį rečitalį paversti netikėtu dialogu tarp muzikos ir humoro – fortepijoniniu standup‘u. Apjungęs improvizaciją, ironiją, virtuoziškumą, muzikantas atvėrė naują būdą patirti rimtąją muziką. O dar – kompozitoriaus, dirigento Gedimino Gelgoto drąsą debiutuoti pianisto amplua su labai asmeniška premjerine programa „Rekompozicijos“. Pabrėžiu, sąrašas sutrumpintas, tikrai būtų nesibaigiantis.
Galbūt prisimenate festivalio akimirką, kuri nustebino, o gal įvykį, kurio dar ilgai nepamiršite?
Stulbina mūsų publika! Pačia geriausia prasme. Koncertuose buvo sugriauti visi mitai apie lietuvių šaltą būdą (juokiasi). O vienas labiausiai įsiminusių įvykių, mano mažas asmeninis stebuklas – iš debesų išlindusi saulė prieš Sobralių koncertą. Juk prisimename liepos kaprizus, toji diena irgi nieko gero nežadėjo. Prognozės nuolatos keitėsi, vilties, kad oras pasitaisys, mažai. Scenoje pastatėme galingą šildytuvą, pripylėme keletą termosų arbatos, kad atlikėjai per repeticiją nesušaltų. Važiavau į koncertą sunkia širdimi – buvome pasiruošę lietui. Palikusi mašiną prie ofiso, išsiskleidžiu skėtį ir einu. Kas žingsnį jaučiu, kad lietus rimsta, dangus šviesėja, kol ateinu iki koncerto vietos, išlenda saulė. Turime dar beveik valandą iki koncerto, spėjame nusausinti kėdes, susitvarkome ir priimame kuo džiugiausiai nusiteikusius klausytojus. Stebuklas, ne kitaip.
Šiais metais buvo pasirodymų, parengtų specialiai festivaliui. Galbūt – tai nauja kryptis?
Pati kryptis nėra nauja, labiau – intensyviai vystoma. Festivalio publika vertina naujoves, kūrybiškumą ir pasitiki festivaliu, o tai džiugina bei įkvepia. Gimsta nauji formatai, kaip šių metų fortepijoninis standup’as, premjeros, nauji amplua. Manau, specialios programos – būtinybė, siekiant aktualumo ir festivalinės intrigos.
Mėgsti kartoti, kad festivalis – tai ne tik muzika, bet ir bendrystės jausmas. Ar toji bendrystė šiais metais jautėsi?
Nepaprastai! Nuo pirmo koncerto, nuo pirmos natos. Gal sugalvojusi festivalio temą užkerėjau? Juk dialoge labai svarbu ne tik kalbėtis, bet ir įsiklausyti.
„Sakralinės muzikos valandos“ – vienas iš ilgamečių ciklų. Šiais metais koncertai buvo itin gausiai lankomi. Kaip manai, kas lėmė koncertų populiarumą – programa, įdirbis?
Visuma. Su įdirbiu užsitarnaujame publikos pasitikėjimą, o jis pelnomas tęstinumu, nuoseklumu, užsispyrimu ir atsidavimu. Turėjome puikų pavyzdį, išmintingą mokytoją – a. a. prof. Leopoldą Digrį. Tai jis įskiepijo ryžto nuolatos kelti kartelę. O ir programoje klausytojai išgirdo improvizacijų, fortepijono aukso fondo transkripcijų, tango ir net džiazo kūrinių vargonams.
Kazickų šeimos fondo pasitikėjimas ir vėlgi – nuoseklumas bei tęstinumas (ciklas mecenuojamas nuo 2003 metų) leido „Sakralinės muzikos valandoms“ tapti tarptautine vargonų muzikos švente ir tikru šio instrumento korifėjų traukos centru. Tik žinojimas, kad turime stiprų užnugarį, leidžia gyventi ne tik šia akimirka, bet ir planuoti festivalio koncertus gerokai į priekį bei leisti sau turėti ambicijų.
Festivalis vyksta įvairiose Vilniaus erdvėse. Ką tai duoda miestui ir ką miestas duoda festivaliui?
Vilnius Kristupui yra daugiau nei fonas, jis – gyvas partneris. Sostinės architektūra, istorija ir žaliosios erdvės tampa neatsiejama koncertų dalimi, suteikia kiekvienam pasirodymui savitą atmosferą. Miesto infrastruktūra ir kultūrinė aura leidžia festivaliui augti, o kartu ir pačiam miestui stiprinti savo reputaciją kaip vienam patraukliausių kultūrinių taškų Europoje.
Galbūt šiais metais turėjote iššūkių, kurie tapo geromis pamokomis? Ir iš jų gimė naujos idėjos arba sprendimai kitų metų festivaliui?
Iššūkių netrūksta kiekvienais metais, bet turiu komandą, kuriai esu dėkinga iki dangaus. Su jais – nors į mėnulį. Beje, klausimas sufleruoja atsakymą – geriausias būdas priimti iššūkius yra mokytis iš jų. Mokausi kiekvienas metais. Tik vienos pamokos lengvesnės, o kitų galėtų ir nebūti (juokiasi).
Ar jau žinai, koks bus festivalis kitais metais? Ar jau gimsta idėjos naujiems projektams?
Pagrindinė 2026 metų programos tema jau išgryninta – „Algoritmai“. Ji kvies pažvelgti į muziką kaip į gyvenimo struktūrą, jungiančią ritmus, variacijas ir susitikimus, pasiūlys humanistinę alternatyvą skaitmeninei algoritmizacijai – kultūrą, kuri jungia, o ne atskiria.
