Pokalbyje su menotyrininke Elvina Baužaite menininkas atskleidė ką ir kaip kalba garsų menas jame ir juo gyvenančiam žmogui. Kas ir kaip įprasminta muzikos ženklais, kaip jie, virtę garsais, ataidi sieloje? Šios, amžinai mąstomos ir, ko gero, neįmanomos atsakyti, kalbinančios ištartys tebūnie pokalbio pradžia, kaip pirmieji garsai – uvertiūra, o kartu teataidi – tampa leitmotyvu, vedančiu būsimojo koncerto link.
– Gerbiamas Andriau, pokalbį pradėti norėčiau Jūsų asmeniniu pasidalinimu savojo instrumento – fortepijono – ir kartu garsų meno, vadinamo muzika, pajauta ir suvokimu – kas tai yra Jums, gyvenančiam muzikoje ir muzika? Kiek kasdienybė muzikoje, nuolatinė praktika yra pareiga, kiek pašaukimas, kiek savidisciplinos, kiek vidinės reikmės, savosios misijos žinojimo ir pajautos įduota ir įdiegta muziko tikrovė?
– Muzika yra tiek plačiai aprėpiantis reiškinys, kad sunku jį padalinti (Jūsų klausime paminėti aspektai gana tiksliai nusako kai kuriuos elementus). Viena vertus, muzika yra didelė dovana, bet kartais, kaip ir mūsų kalbos dovana, yra tokia neatskiriama gyvenimo dalis, kad labiau ją pastebiu, kai jos trūksta – tomis dienomis, kai dėl vienų ar kitų priežasčių muzika neskamba, dėl nuovargio arba sąmoningai paskirtų dienų be muzikos.
Dėl prigimtinio poreikio ir metų metais įdirbto įpročio mano sąmonė visą laiką ieško kaip lipdyti ir minkyti muziką. Jeigu šio maisto smegenys negauna, tuomet pradeda virškinti pačios save. Tai dažnai vyksta man sąmoningai nepastebint, bet kai manyje neskamba muzika (esu girdėjęs panašius šios būsenos aprašymus ir iš kolegų, ypač kompozitorių), tuomet viduje labai nejauki tyla. Muzika mums leidžia prieiti prie išgyvenimų, kurių neįmanoma patirti kitais būdais. Jie turbūt vis tiek egzistuoja, bet kitu atveju liktų giliai pasąmonėje be galimybės juos išgyventi.
– Pažaislio muzikos festivalio koncerte publikai dovanosite Jūsų meistriškai (iš)jaučiamą ir įprasminamą Johanno Sebastiano Bacho muziką. Žinia, šiemet 340-osios Bacho gimimo metinės, sukakties ir būsimojo koncerto akivaizdoje išskleiskite žymiojo klasiko muziką bendrąja ir pačia asmeniškiausia prasme.
– Bachas mano gyvenime ir yra muzika. Nuo ankstyvos vaikystės Bachas buvo pati svarbiausia kibirkštis, kuri uždegė mano muzikinį kelią. Bacho muzikinis palikimas yra neaprėpiamas. Nors su laiku pradėjau geriau suprasti kai kuriuos vidinius dėsnius ir elementus, kuriais jis naudojasi, tačiau kaip Bachas pasiekė tokio neaprėpiamo gylio, man lieka ir turbūt visada liks mįslė. Bet tai nesvarbiausia. Svarbiausia, kad Bacho muzika nepaprastai teigiamai veikia mus – klausytojus ir atlikėjus. Ji iš tiesų kažkiek perkeičia (mums, klausytojams, tam atsivėrus) supančią realybę.
– Pažaislio muzikos festivalio klausytojams dovanosite savo paties kūrybą, kuri Kaune suskambės pirmąsyk. Tad, galima sakyti, premjeros kontekste pasidalinkite, kas iš Jūsų vidinio pasaulio, mentalinės realybės, gimstančios kūrėjo susitikime su tikrove – būtąja ir esamąja, galbūt numanant, nujaučiant būsimąją, – yra tapę muzikos ženklais, atgyjančiais ir tampančiais skambančiu menu-meno skambesiu?
– 2015 metais pradėjau rašyti kūrinį styginių kvartetui su fortepijonu. Kai improvizuoju arba užrašau savo muziką, bandau išgirsti tai, kas yra ore, bet nesigirdi fizinėmis ausimis. Ar tai vaizduotė, ar matymas? Dažniausiai miglotas iki pat kūrinio užbaigimo, lyg kompozitoriui vienu metu duodama pamatyti tik detalę didelės struktūros. Iš tų fragmentų, pasiremiant intuicija, atsiremiant paieškomis klaidžiojant ir po daugybę galimų aklaviečių, iš kurių išlipęs ir vėl pamatai kitą fragmentą. Gana anksti šio kūrinio evoliucijoje supratau, kad jis yra skirtas Ukrainos karo aukoms. Jis vadinasi „Movement for Strings and Piano“ („Dalis styginiams ir fortepijonui“). Angliškai „movement“ dar reiškia judėjimą, protrūkį.
– Gerbiamas Andriau, ką ir kaip Jums kalba tyla, ypač galvojant apie atliekamus muzikos kūrinius, kai tarp dalių – pauzė, kai tarp garsų – pauzė?.. Visa kyla, gimsta iš tylos ir vėl į ją sugrįžta?
– Tyla. Muzika. Tai priešingybės. Labai tyli, gili muzika vis tiek ne tyla. Kada muzika skamba vaizduotėje, prieš būdama išreikšta instrumentu – ar tai tyla? Jeigu atsakymas yra taip, tuomet sutinku, kad muzika gimsta iš tylos. Įkvėpimas prieš frazę – tai ir yra emocinis užtaisas.
– Kas ir kokia, Jūsų patyrimu, XXI amžiaus muzikos klausytojų bendruomenė?
– Mūsų klausytojai tapo daugiau žiūrovais. Vaizdo elementas muzikos įrašuose – socialinė būtinybė. Klausytojų akys dažnai nebeužmerktos.
– Ką Jums reiškia dovanoti muziką būtent savo tėvynėje?
– Jaučiu, kad muzika aš daugiau dalinuosi, negu ją dovanoju. Su Lietuvos klausytojais mane sieja ne tik laikinas ryšys (atlikėjas–klausytojas šiam koncertui), bet daugelio kartų genetinis ir dvasinis ryšys, kurį, nebandau net apsimesti, pradedu suprasti.
– Galvojant apie tėvynę ir vieną mūsų pokalbio pretekstų – Pažaislio muzikos festivalį, būtent jo jubiliejaus kontekste Jūsų koncertas, o festivalio prasminė ašis – vardą suteikęs Pažaislio vienuolynas, išskirtinė, įvairiaprasmiai sakrali vieta. Gerbiamas Andriau, Jums, kaip pianistui, ką bendrąja ir asmeniškiausia prasme reiškia koncerto erdvė?
– Kiekvienas kambarys turi atmosferą. Tuo labiau sakralinės vietos ir koncertų erdvės turi savyje atspindėtą per kartų kartas sukauptą atmosferą. Ji turi įtakos ir klausytojui, ir atlikėjui. Ši įtaka labai subtili, ir kiekvienas atlikėjas, kiekvienas klausytojas palieka savo įnašą. Tikrai ypatinguose koncertuose (kalbu iš klausytojo perspektyvos) publika yra įkvėpta atlikėjo, tačiau ji grąžina energiją ir tyliai tampa lygiaverčiu kūrybos partneriu.
– Idant muzika skambėtų giliaprasmiai, idant ji bylotų, suvoktina, tai reikalauja ilgų ir nepaliaujamų praktikų – asmeninio laiko su muzika ir savuoju instrumentu, su kūriniais, juos atrakinant, interpretuojant, vėl ir vėl klausant ir išgirstant savyje. Minčių akivaizdoje prašom pasidalinkite, kokia muziko-pianisto tikrovė XXI amžiuje, o galbūt be laiko ribų, skambesio perspektyva?
– Menas, kūryba, muzika, pianisto amatas – tai reikalauja didelės gyvenimo dalies, tiek visa apimančio dėmesio, tiek atiduoto laiko prasme. Pastebiu šį bendrumą kalbėdamasis su įvairių sričių menininkais. Vienintelis ir svarbiausias dalykas – mėgti visą muzikinį procesą. Labiausiai džiaugtis kasdienine praktika (nelabai norėčiau naudoti žodžio darbas, nes tai labiau žaidimas, eksperimentavimas). Man labai patinka pats muzikanto gyvenimo procesas. Atsisėdu prie fortepijono, kuriam laikui esu laisvas eksperimentuoti su garso tembru. Galbūt subalansuoti keletą akordų (vidurinio balso santykis su bosu – didžioji septima, koks tai emocinis judesys?), pabandyti surasti frazės pabaigą ir sekančios pradžią (kaip norėtųsi aiškumo, vienaprasmiškumo – bet ne, ir vėl paskutinė gaida vienos frazės yra kitos frazės pradžia!). Staiga prisimenu, kad kito kūrinio sunkiausiuose puslapiuose kairės rankos partiją reikia dar geriau išmokti. Bet šiuo momentu taip norisi toliau derinti šį nuostabų akordą ir žvilgtelti į štai šias mano mėgstamiausias sekančias frazes…
