Gintarė taip pat aktyviai dalyvauja kultūros politikos formavime – siekia stiprinti menininkų balsą sprendimų priėmime, dirba su edukacija, regionų įtrauktimi ir publikos ugdymu. Per pastarąjį dešimtmetį ji pelnė reputaciją kaip drąsi, strategiškai mąstanti kuratorė, gebanti įžvelgti menines tendencijas ir jas įprasminti Lietuvos kultūriniame kontekste.
2025 m. festivalio programa buvo viena ryškiausių per visą jos vadovavimo laikotarpį – tarpdisciplininė, atvira rizikai ir kviečianti refleksijai. Žiūrovų bei kritikų reakcijos atskleidė, kad šiuolaikinis šokis tampa vis svarbesne kultūrinės tapatybės ir bendruomenės dalimi.
Reziumuojant šių metų festivalio patirtį kalbamės su Gintare apie kultūros politiką, meninio patyrimo ugdymą, miesto ir meno ryšius bei tarptautinius šokio tinklus, kuriuose festivalis jau seniai veikia kaip lygiavertis partneris.
KULTŪRA IR POLITIKA
Praėjusią savaitę įvyko Šiuolaikinio šokio asociacijos ir Lietuvos šokio informacijos centro atstovų susitikimas su kultūros ministru Šarūnu Biručiu ir jo komanda. Susitikimo metu buvo aptarti pagrindiniai šiuolaikinio šokio lauko iššūkiai bei galimos plėtros kryptys. Sieki, kad Vilnius taptų šiuolaikinio šokio sostine. Kaip šis tikslas dera su dabartine kultūros politika Lietuvoje? Ar jauti institucijų palaikymą?
Praėjusiais metais festivalis „New Baltic Dance“ buvo atrinktas į Vilniaus miesto savivaldybės naujai parengtą strateginio finansavimo programą – pagal ekspertų vertinimus surinko daugiausiai balų ir užsitikrino finansavimą iki 2027 metų pabaigos. Tai labai svarbus žingsnis, rodantis miesto palaikymą ir suvokimą apie šio festivalio svarbą.
Ką tik pasibaigęs festivalis šiuo metu yra vienas didžiausių, reikšmingiausių ir ryškiausių šiuolaikinio šokio festivalių ne tik Lietuvoje ar Baltijos šalyse, bet ir visame Skandinavijos regione. Festivalį organizuoja nedidelė komanda, dirbanti su ribotais žmogiškaisiais resursais. Ir vis dėlto, turime festivalį, kuris jau dabar yra esminis žaidėjas regione – programos apimtimi ir menine verte pirmąją poziciją dalijamės su Norvegijoje vykstančiu CODA tarptautiniu šokio festivaliu.
Taigi, galima sakyti, kad Vilnius iš tiesų jau dabar yra šiuolaikinio šokio sostinė mūsų regione. Tačiau – ir tai būtina akcentuoti – šis statusas kol kas nėra aiškiai atpažįstamas ar įtvirtinamas nacionaliniu lygmeniu. Mano žiniomis, tai nėra siejama su jokiu aiškiu valstybės kultūros politikos strateginiu tikslu.
Kol kas nejaučiame nei stipresnio kultūros politikos formuotojų dėmesio, nei vizijos, kaip kryptingai vystyti šiuolaikinio šokio sritį Lietuvoje. Daug kas vyksta inertiškai – vien tik entuziastų, kūrėjų ir nepriklausomų organizacijų dėka. Nors dažnai būtent šiuolakinio šokio kūrėjai ir jų darbai atlieka didžiulį minkštosios diplomatijos dalį ir puikiai reprezentuoja Lietuvą ne tik Europoje.
Festivalis vyksta ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose. Ar tai tavo sąmoningas sprendimas skatinti kultūros decentralizaciją? Ir kaip jis sekasi?
Mano asmeninė patirtis – užaugau didžiulėje kultūrinėje atskirtyje – ir tvarūs, nuoseklūs ryšiai su regionuose dirbančiais kolegomis natūraliai veda prie poreikio dalintis šiuolaikinio šokio patirtimi plačiau. Tikiu, kad profesionalaus scenos meno sklaida regionuose yra vienas esminių stiprios valstybės ir tvarios kultūros politikos pagrindų.
Kelių metų patirtis bei vis augantis regionuose veikiančių kolegų įsitraukimas (puikus pavyzdys – Ukmergės kultūros centras) rodo, jog norint pasiekti tikrą sėkmę reikia nuoseklumo ir ilgesnio laiko. Auditorija auga lėtai, vietos profesionalams taip pat reikia laiko susipažinti su šiuolaikinio šokio sritimi, nebijoti mokytis ir plėsti savo profesines žinias.
Jeigu tik turėtume daugiau žmogiškųjų ir finansinių resursų, „New Baltic Dance“ per mėnesį galėtų aplankyti dar apie dešimt miestų ir miestelių – šiemet lankėmės tik trijuose. Galbūt šioje vietoje galėtų įsitraukti kolegos iš verslo sektoriaus, kurie padengtų bent vieną mūsų turimą ar du etatus, leidžiančius šią programą plėtoti platesniu mastu. Ilgalaikėje perspektyvoje – rezultatai būtų fantastiški.
Šiais metais susidūrėme ir su nauju iššūkiu – siekėme pakviesti į Vilniuje vykusį festivalio renginį regionuose veikiančias nevyriausybines organizacijas, besirūpinančias pažeidžiamomis socialinėmis grupėmis, pavyzdžiui, negalią turinčiais žmonėmis. Pagrindinė grįžtamoji reakcija buvo logistikos problemos – norime atvykti, bet neturime finansavimo transportui.
Ši situacija dar kartą pabrėžia, kaip svarbu kultūrą ne tik platinti, bet ir artinti prie žmonių, sudarant visas sąlygas patirti tai, kas sostinės gyventojams dažnai atrodo savaime suprantama, nors kartais juos nuo spektaklio pamatymo sulaiko elementariausia parkavimo problema.
Kokias spragas ar iššūkius pastebi šiuolaikinio šokio lauke Lietuvoje – kas labiausiai stabdo jo plėtrą?
Šiuolaikinio šokio plėtra Lietuvoje daugiausiai vyksta nepriklausomo, nevyriausybinio sektoriaus pagrindu, remiantis projektiniu finansavimu. Tai reiškia, kad sritis vystosi be stabilios valstybinės paramos, neturėdama nei specialiai jai skirtos infrastruktūros, nei dedikuotos institucijos, atsakingos už jos ilgalaikę raidą.
Didelė problema – ilgalaikės strategijos ir talentų išlaikymo plano nebuvimas. Nėra aiškaus mechanizmo, kaip užtikrinti nuoseklų profesionalų – choreografų, šokėjų, vadybininkų, kritikų – integravimą ir palaikymą lauke.
Strateginės organizacijos, veikiančios šioje srityje, susiduria su ribotais žmogiškaisiais ir finansiniais resursais, todėl nepajėgia atliepti viso sektoriaus poreikių.
Didžiulė problema yra šiuolaikinio šokio sritimi besirūpinantys vadybininkai bei prodiuseriai, šokio kritikai, kuriuos dažniausiai savo iniciatyva augina Lietuvos šokio informacijos centras. Taip pat jaučiama didelė repeticijų erdvių stoka – menininkams dažnai sudėtinga gauti prieigą prie erdvės ilgesniam kūrybiniam procesui prieš premjeras.
Šokio eksporto mechanizmai yra labai riboti – tiek finansine, tiek organizacine prasme. Tai trukdo Lietuvos kūrėjams būti matomiems užsienyje. Taip pat esami finansavimo rėžiai ir ribotas priėjimas prie erdvių tiek repeticijoms tiek darbų pristatymams visuomenei, riboja galimybes statyti didesnės apimties darbus, kurie galėtų būti rodomi tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniuose kontekstuose.
PUBLIKA IR PATYRIMAS
Šių metų programoje daug dėmesio skirta kūno kalbos universalumui. Ar, tavo akimis, publika pasiruošusi priimti šokį kaip emocinę, ne tik estetinę patirtį?
Praėjusios programos patirtis aiškiai parodė, koks stiprus gali būti šokio spektaklių emocinis užtaisas ir kaip giliai jis veikia žiūrovus. Poveikis – nevienalytis: spektaklių metu ir po jų daugelis patyrė platų emocijų spektrą – nuo įtampos ir vidinio susitelkimo iki terapinio atsipalaidavimo, nuo visa apimančio džiaugsmo ar nuostabos iki gilaus liūdesio.
Galiu iš savo asmeninės patirties pasakyti, kad tai buvo be galo jausmingas festivalis – mano kūnas tarsi kempinė gėrė visas aplink sėdinčių žiūrovų patirtis ir emocijas. Jaučiau ne tik savo vidinius išgyvenimus, bet ir tarsi susiliečiau su bendru kolektyviniu jausmu, kuris vyravo salėje. Tai tik patvirtina, kad publika vis labiau pasirengusi priimti šokį ne tik akimis, bet ir širdimi. Ir tuo pačiu tai atveria ir labai žmogišką trūkumo jausmą – kasdienybėje dažnai patiriame neužtikrintumą, apsimetinėjimą, vienišumą. Vis rečiau turime kolektyvinių patirčių, kurios leistų mums iš tikrųjų išjausti, atsiverti. Nuostabu, kai tokia galimybė atsiranda šokio festivalyje – kai scena tampa ne tik estetinio grožio, bet ir emocinio bendrystės lauko vieta.
Ar per pastaruosius metus pasikeitė žiūrovų požiūris į šiuolaikinį šokį?
Požiūris keičiasi nuolat – ypač tų, kurie su šiuolaikiniu šokiu susiduria ne pirmus metus. Jų santykis su šiuo menu gilėja, tampa brandesnis, jautresnis. Tuo tarpu tiems, kurie ateina pirmą kartą, kelionė tik prasideda. Labai daug priklauso nuo pirmosios patirties – jei ji pozityvi, jei spektaklis „pataiko“ ir palieka stiprų emocinį įspūdį, žiūrovas tampa atviresnis, smalsesnis, pasiruošęs tyrinėti toliau. Tačiau jei ta pirmoji patirtis pasirodo ne tokia įtraukianti ar suprantama, tuomet reikia daugiau abipusių pastangų – tiek iš žiūrovo, tiek iš organizatorių, kad užsimezgęs ryšys nenutrūktų.
Iš kitos pusės, mane labai džiugina publikos įvairovė ir jos kaita, kuri labai priklauso nuo konkretaus spektaklio pobūdžio. Šiemet, kaip niekada, turėjome itin spalvingą, įvairialypę auditoriją – ir ypač daug tokių, kurie šokio festivalyje lankėsi pirmą kartą (didžiausią pasidižiavimo jausmą sukėlė futbolo fanų apsilankymas, kuriems teatras yra tikrai svetime erdvė). Tai rodo, kad šiuolaikinis šokis vis plačiau atveria duris ir tampa prieinamesnis, suprantamesnis, emociškai paveikus vis įvairesniems žmonėms.
Kartu tai atspindi ir pačios šiuolaikinio šokio srities augantį prestižą, jos aktualumą šiuolaikiniam žmogui. Šis menas geba išlikti „ant bangos“ – jis ne tik reaguoja į laikmečio nuotaikas, bet ir jas jautriai analizuoja, siūlo netikėtus rakursus bei gilius apmąstymus. Tai dar viena priežastis, kodėl žiūrovų požiūris kinta – vis daugiau žmonių ima šokį matyti ne tik kaip estetinį, bet ir intelektualų, socialiai prasmingą reiškinį.
Šių metų festivalio programa buvo įvardyta kaip stipriausia per tavo vadovavimo laikotarpį. Jau gali reziumuoti - kokie konkretūs kūriniai ar temos labiausiai rezonavo su publika ir kodėl?
Vienareikšmiškai stipriausias susitikimas įvyko stebint Jeftos van Dinther spektaklį „Unearth“. Tai žinojau nuo pat pirmos akimirkos, kai gyvai išvydau šį kūrinį – nebuvo nė menkiausios abejonės, kad jis „nesuveiks“. Tai buvo aukščiausios prabos patirtis ir atlikimas – spektaklis, kuris tiesiog skrodė per publiką ir vyko aplink žiūrovus. Labai intensyvi, beveik fizinė ir energetinė patirtis, kurią publika jautė ne tik akimis, bet ir visu kūnu. Dalis žiūrovų jį išgyveno užsimerkę.
Kitas darbas, palikęs stiprų įspūdį ir sukėlęs daug diskusijų – tiek gyvai, tiek socialinėse platformose – buvo Adrien Hód ir trupės Unusual Symptoms spektaklis „Harmonija“. Jis, ko gero, ryškiausiai atspindėjo festivalio šūkį „kūnas kalba“. Tai buvo spektaklis, turėjęs visus „trigerius“, kad nebūtų pasirinktas pamatyti – ir jis padarė būtent tai, ko tikėjomės: sukėlė diskusijas, dalį publikos iš salės išvedė dar nepasibaigus, kitus pravirkdė ar net atėmė kalbos dovaną. Apskritai kalbant, visi festivalio darbai vienaip ar kitaip suteikė žiūrovams tai, ko jie ieškojo, arba priešingai – tapo veidrodžiu, iškėlusiu tai, kas labiausiai skauda.
MIESTAS IR FESTIVALIS
Kaip, tavo manymu, „New Baltic Dance“ keičia Vilniaus kultūrinį peizažą?
Pirmiausia noriu pasidžiaugti ir tiems, kurie dar nežino – pranešti: ką tik praūžęs tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „New Baltic Dance“ šiandien yra vienas didžiausių, svarbiausių ir ryškiausių šiuolaikinio šokio festivalių ne tik Lietuvoje ar Baltijos šalyse, bet ir visame Skandinavijos regione.
„New Baltic Dance“ įtvirtina Vilnių kaip reikšmingą stotelę Europos scenos menų žemėlapyje. Tai – ne tik pasididžiavimas miestui, bet ir svarbus įnašas į jo kultūrinį gyvenimą. Vilniuje galima pamatyti tai, ką pristato festivaliai Amsterdame, Berlyne ar Lyone.
O visi atvykstantys svečiai išvyksta kupini geriausių įspūdžių – jie pasakoja apie nuostabų miestą, fantastišką publiką ir aukščiausio lygio renginį. Tai – ne tik sėkmės istorija, bet ir puikus kultūros eksporto ir importo pavyzdys. Į festivalį atvykstantys užsienio šokio lauko profesionalai dažnai siekia pamatyti ne tik tarptautinių, bet ir Lietuvos kūrėjų premjeras. „New Baltic Dance“ tampa vieta, kurioje pristatomos tiek ryškiausios užsienio trupės, tiek ir nacionalinių menininkų naujausi darbai, todėl festivalis įgyja dvigubą svarbą – kaip tarptautinė platforma ir kaip reikšmingas impulsas Lietuvos šokio scenai. Ir visa tai vyksta šalyje, kurioje vis dar neturime jokio valstybinio darinio skirto šiuolaikinio šokio sričiai.
Kada, tavo nuomone, galėsime drąsiai sakyti, kad festivalis turi poveikį ir miesto ekonomikai, turizmui ar socialinei sanglaudai?
Priklausomai nuo metų, užsienio investicijos sudaro nuo 10 iki 35 % festivalio biudžeto – tai rodo, kad renginys jau dabar generuoja ne tik kultūrinę, bet ir ekonominę grąžą. Dalis šių lėšų lieka mieste – per paslaugas, apgyvendinimą, maitinimą ir kitus sektorius.
Augant festivalio auditorijai, neišvengiamai auga ir bendrosios išlaidos, kurios įeina į vadinamąjį „vakarą mieste“ – transportas, drabužiai, maistas, pramogos. Todėl drąsiai galima sakyti, kad „New Baltic Dance“ jau yra miesto ekonomikos dalis.
Tiesa, kol kas festivalis dar per mažas, kad masiškai pritrauktų užsienio turistus – tam reikėtų dar ambicingesnės ir stipresnės tarptautinės programos. Tačiau jau dabar jis aktyviai kuria socialinius ryšius, buria bendruomenes ir jungia skirtingas auditorijas. Tai – svarbus žingsnis į priekį siekiant ilgalaikio poveikio ne tik kultūros, bet ir ekonominiu bei socialiniu lygmenimis. Įdomus momentas – vis dažniau atsiranda pasiūlymų vienyti jėgas ir festivalio metu pristatyti bendras iniciatyvas su kitomis institucijomis ar renginiais. Pavyzdžiui, bendradarbiaujant su LMTA Šokio katedra, rengti studentų šokio programą, o su kūrybinių industrijų ir renginių organizatoriais vyksta diskusijos apie konferencijas ir kitus renginius, kurie pritrauktų dar platesnę auditoriją.
Festivalis vis labiau domina ir mados, nepriklausomos žiniasklaidos, kino bei kvapų industrijų atstovus, kurie ieško sąlyčio taškų ir galimybių kurti bendrus projektus. Tai rodo, kad „New Baltic Dance“ gali tampti ne tik šokio, bet ir platesnės kultūrinės, kūrybinės ekosistemos dalimi – gyva, atvira ir auganti platforma.
TARPTAUTINIS KONTEKSTAS
Kokios užsienio šiuolaikinio šokio festivalio praktikos ar modeliai tau artimiausi? Ar yra pavyzdžių, iš kurių semiesi įkvėpimo formuojant „New Baltic Dance“ tapatybę?
Žavi festivaliai, kuriuose stipriai jaučiamas bendruomeniškumas – kai dalinamasi ne tik menine, bet ir profesine patirtimi, kai greta spektaklių vyksta seminarai, kūrybinės dirbtuvės, susitikimai. Tai neatsiejama kokybiškos kultūrinės ekosistemos dalis. Tačiau žvelgiant į situaciją Lietuvoje, tenka pripažinti – daugeliui aktyviai veikiančių šokio profesionalų dar vis sunku suderinti savo darbo, mokslo ar repeticijų grafikus su galimybe pilnavertiškai dalyvauti profesinės edukacijos festivalio veiklose. Nors seminarus dažnai veda tarptautinio lygio profesionalai, dalyvavimas juose vis dar nėra prioritetas arba tiesiog neįmanomas dėl praktinių kliūčių.
Yra puikių pavyzdžių, kai festivaliuose dalyvauja ir kultūros politikos formuotojai, o žiniasklaidos atstovai aktyviai įsitraukia – šioje srityje mums dar tikrai yra kur pasitempti. Šiuo metu jaučiame labai silpną pagrindinių žiniasklaidos kanalų atstovų susidomėjimą. Šiemet susidūrėme su situacija, kai Lietuvoje įvykusi tarptautinė premjera nesulaukė jokio naujienų redakcijų dėmesio.
Nuoširdžiai nesinori, kad aukščiausio lygio kultūros įvykiai būtų nuvertinami ir prilyginami gyvenimo būdo smulkmenoms – gyvenamo būsto interjero detalėms, rankinių turiniui ar mėgstamiausiam receptui. Tokia tendencija verčia klausti ne tik apie kultūros vietą viešojoje erdvėje, bet ir apie pačios žiniasklaidos vaidmenį: ar mes formuojame skaitytojų lūkesčius ir kultūrinį skonį, ar tiesiog nuolankiai reaguojame į jų įnorius. Atsakomybė – abipusė, o pokytis įmanomas tik tuomet, kai abi pusės suvokia savo įtaką ir potencialą auginti visuomenės kultūrinį raštingumą.
Žinoma, nėra vienos formulės ar festivalio modelio, kurį galėtume tiesiog perkelti į Vilnių. Kiekvienas festivalis turi savo specifiką, aplinką, auditoriją. Mūsų tikslas – kad New Baltic Dance augtų kaip autentiškas reiškinys, atliepiantis vietos poreikius, bet kartu žvelgiantis plačiau – į šokį kaip bendruomenės, augimo ir pokyčio erdvę.
Dažnai pabrėži, kad menas neturi sienų. Kas tau buvo pavykusių kultūrinių mainų tarp skirtingų šokio scenų ir kultūrinių kontekstų pavyzdys?
Stipriausiai kultūriniai mainai atsiskleidžia pristatant menininkus iš kitų žemynų ir regionų. Vieni ryškiausių to pavyzdžių – Amala Dianor (Senegalas, Prancūzija), Eun-Me Ahn (Pietų Korėja) ir Ayelen Parolin (Argentina) gastrolės Vilniuje.
Žinoma, pasitaiko ir tokių susitikimų, kuriuos dėl kultūrinių skirtumų ar nagrinėjamų temų specifikos galima laikyti pavykusiais tik daliai žiūrovų. Tokia patirtis buvo, pavyzdžiui, pernai pristatant Cherish Menzo (Nyderlandai) kūrinį, kurio atskaitos taškas – juodaodžių bendruomenių kultūra, su kuria Lietuvoje vis dar turime labai silpną santykį. Panaši situacija susiklostė ir šiemet, festivalį uždarius Moritz Ostruschnjak (Vokietija) pasirodymu, kurio suvokimui reikėjo specifinių žinių – ne tik iš futbolo fanų istorijos, bet ir iš platesnio kultūros, politikos, religijos bei socialinių medijų konteksto.
Kaip, tavo akimis, per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė užsienio menininkų požiūris į Lietuvą?
Per pastarąjį dešimtmetį užsienio menininkų požiūris į Lietuvą labai aiškiai kito – ir šis pokytis jaučiamas tiek komunikacijoje, tiek susidomėjimo lygmenyje. Sparčiai besikeičianti geopolitinė situacija, kuri dažnai pirmiausia paveikia kultūros lauką, o taip pat nuolat augantis profesionalių menininkų skaičius (ypač Europoje, kur veikia kelios stiprios šokio mokyklos), daro šiuolaikinio šokio sceną vis įtemptesne ir konkurencingesne.
Tokioje aplinkoje augantis festivalio „New Baltic Dance“ matomumas ir prestižas tarptautiniame kontekste tampa svarbiu traukos tašku. Sulaukiame vis daugiau paraiškų – kūrėjų, norinčių tapti festivalio dalimi, skaičius sparčiai didėja. Be to, menininkai, kurie jau yra dalyvavę festivalyje, dažnai nori ir tikisi sugrįžti – tai labai vertingas grįžtamasis ryšys.
Lietuvos vertinimai tarptautinėje scenoje yra tikrai puikūs. Daliai užsienio menininkų „New Baltic Dance“ būna pirmoji pažintis su Vilniumi – dažnai girdžiu komentarus, kad „nesitikėjau, jog tai toks europietiškas, šiuolaikiškas miestas“, o jei tik atsiranda galimybė pamatyti daugiau šalies – svečiams lieka labai stiprus ir pozityvus įspūdis. Tai ne tik praturtina jų asmeninę patirtį, bet ir kuria gerą reputacinį lauką tiek festivaliui, tiek Lietuvos kultūrai apskritai.
