Iš klajonių po svečias šalis ir gimė P. Šliaupos fotografijų serija „Tai, ką mato paukščiai“. Šį savaitgalį ji bus atidaryta „Merkinės fabrike“, Merkinėje. Menininko kelionėse po Lietuvą, Prancūziją, Vietnamą, Argentiną ir Boliviją gimusios fotografijos tyrinėja peizažą – nuolat kintantį, gyvą audinį, kuriame persipina gamtos procesai ir žmogaus veiklos pėdsakai.
Mechaninė drono akis atskleidžia geometriją, kurios dažniausiai nepastebime – pasikartojančius takus ir pėdsakus, infrastruktūros tinklus, gyvūnų figūrų kompozicijas, ornamentus, kuriuos formuoja vanduo ir mineralai. Šie vaizdai tampa savotiškomis mūsų laikų fosilijomis – trapiais liudijimais apie nuolat besikeičiantį žmogaus, technologijos ir gyvosios žemės santykį.
Parodos pavadinimas – „Ką mato paukščiai“. Tačiau klaustuko jame nėra. Klausiate, ar ieškote pasauliui kitos perspektyvos?
Pavadinimas nesiūlo vieno atsakymo, jis kviečia pažvelgti kitaip. Paukščio žvilgsnis leidžia pamatyti ne objektus, o platesnius peizažo ryšius, kurie primena ląstelių tinklus, kapiliarus, medžio šaknis ar mikroskopines biologines struktūras ir tai, kaip skirtingi procesai susipina į gyvą audinį.
Daug metų vasaras leidžiate Bartelių kaime, Varėnos rajone. Ką Dzūkijos kraštovaizdis davė jūsų kūrybai?
Dzūkija mane išmokė lėto žiūrėjimo – gebėjimo ilgiau pabūti toje vietoje, stebėti ir pastebėti subtilius jos pokyčius. Vaikščiodamas smėlingomis pušynų kalvomis pradėjau geriau suprasti ir įsivaizduoti čia slypinčius geologinius procesus: po pasitraukusių ledynų čia tyvuliavo milžiniški ežerai, vėliau vėjas ir tirpsmo vandenys suformavo smėlingas kalvas. Gyvenimas miške leido pajusti, kad peizažas nėra tik fonas žmogaus veiklai – jis turi savo ritmus, atmintį ir tam tikras veiklas.
Man patikdavo būti kaime – su tėčiu eidavom žvejoti, su močiute – grybų rinkti. Atėjus grybų metui, ji kasdien grybaudavo, paskui grybus priduodavo ir keliaudavo po pasaulį. Man, vaikui, įspūdį darė ir tai, kad seneliai kaime nuolat dirbo realius darbus, į kuriuos ir mane kviesdavo kartu. Visi tie darbai atrodė labai svarbūs.
Kaime buvo daug vaikų, kai kurių namai buvo čia, kai kurie atvažiuodavo iš Vilniaus, Varėnos ar Matuizų, visokių veiklų prisigalvodavome. Gyvenimas virė, prie Merkio kompanijos iš skirtingų sodybų susijungdavo.
Kai dar mokiausi Vilniaus dailės akademijoje, prie Merkio malšindavau studijų įtampą. Sėdėdavau ir žiūrėdavau į vandenį, paskui pradėjau fotografuoti, pastebėjau, kad iš skirtingų vietų upė atrodo kitaip, ji nuolat kinta. Pradėjęs filmuoti vandenį, atradau jame abstrakčių, paslaptingų, užburiančių motyvų, jie virto mano paveikslų dalimi.
Vaikystės bei vėlesnių vasarų patirtys Barteliuose suformavo mano jautrumą šviesai, sezonų kaitai ir mažiems, dažnai nepastebimiems pokyčiams, kurie nuolat vyksta aplink mus.
Žvelgiant į fotografijas, sunku suprasti, ar tai upė, ledas, druskynai, o gal žmogaus sukurta infrastruktūra? Norėjai, kad žiūrėdamas į nuotraukas žmogus sutriktų, pagalvotų?
Mane domina akimirka, kai žiūrovas trumpam susiduria su vizija, kuri kinta, o ne su konkrečiu vaizdu. Tuomet peizažas tampa ne geografine vieta, o patirties erdve.
Fotografuoji dronu – technologija, kuri dažnai siejama su kontrole ir stebėjimu. Tau dronas – įsiklausymo įrankis? Ką girdi peizaže?
Girdžiu skirtingų laiko sluoksnių susidūrimą. Gamtiniai procesai dažnai vyksta lėtai, o žmogaus intervencijos palieka staigius pjūvius. Dronas leidžia pamatyti, pajusti šiuos ritmus ir tarp jų kylančią įtampą.
Darbuose beveik nelieka horizonto, o tai reiškia – ir įprasto mums orientyro...
Horizontas mums suteikia saugumo jausmą – leidžia suprasti, kur esame. Jo nematydamas, žiūrovas tampa mažiau tikras dėl savo padėties. Atsiranda galimybė į peizažą pažvelgti ne kaip į vaizdą, o kaip į struktūrą, tekstūrą, procesą.
Fotografijos sukurtos Lietuvoje, Prancūzijoje, Vietname, Argentinoje ir Bolivijoje. Ar, žvelgiant iš paukščio skrydžio, pasaulis visur atrodo panašiai?
Iš viršaus atsikartoja tam tikros sistemos – upių tinklai, takai, erozijos formos, žmogaus kuriamos struktūros. Tačiau kartu išryškėja unikalus kiekvienos vietos medžiagiškumas: spalvos, paviršiaus faktūros, geologiniai sluoksniai, klimato ir žmogaus veiklos palikti ženklai. Mane domina būtent ši įtampa tarp tvarkos ir atsitiktinumo – tarp universalių procesų, kurie kartojasi skirtinguose pasaulio kraštuose, ir nepakartojamos kiekvieno kraštovaizdžio istorijos.
Kartais virš užšalusio ežero lede atsiveria sustingusių dinozaurų pavidalai, gyvūnų figūros ar net veidai, kurių vaikštinėdamas niekada nepastebėtum. Kitur išryškėja paslėpti gamtos raštai, nematomi procesai ir struktūros, atsiveriančios tik iš drono perspektyvos.
Šie momentai dažnai susiję su pareidolija – psichologiniu reiškiniu, kai žmogaus smegenys atsitiktiniuose, netaisyklinguose vaizduose, formose ar garsuose atpažįsta pažįstamus objektus, gyvūnus, veidus ar kitus prasmingus pavidalus. Man įdomi ši riba tarp to, ką iš tikrųjų matome, ir to, ką prideda mūsų vaizduotė, – akimirka, kai peizažas tampa ne tik išoriniu vaizdu, bet ir mūsų suvokimo veidrodžiu.
Esate pasakojęs, kad kartais valandų valandas tenka laukti tinkamos šviesos. Kaip technologijos dera su kantrybe?
Technologijos dažnai siejamos su greičiu, tiesa, tačiau mano praktikoje jos reikalauja kantrybės. Dronas gali pakilti per kelias sekundes, bet tinkamos šviesos, rūko, pūgos, lietaus, šešėlių tenka laukti valandas, dienas, savaites, mėnesius. Argi ne įdomi tokia įtampa tarp greitųjų technologijų ir lėto stebėjimo?
Viena iš parodos minčių – šie vaizdai tampa mūsų laikų fosilijomis. Kokius pėdsakus juose ateities žmonės ras apie mūsų epochą? Ką pamatys – statytoją ar griovėją?
Man atrodo, kad žmogus vienu metu ir stato, ir griauna. Kiekvienas statymas tampa transformacija, kartais – naikinimu. Mane domina, kaip šie žmogaus veiklos pėdsakai įsirašo į ilgesnę peizažo istoriją.
Ateities žmonės tikriausiai matys laikotarpį, kuriame praeities žmogus tapo geologine jėga. Ras infrastruktūros tinklus, kasybos žymes, žemės ūkio geometriją, klimato kaitos pėdsakus, išnykusių gyvūnų, augalų užuominas. Galbūt šie vaizdai liudys ir mūsų norą viską matyti, kartografuoti ir kontroliuoti.
Esate tapytojas, skulptorius, medijų meno kūrėjas. Kodėl šiai parodai pasirinkote fotografiją?
Keliaudamas, filmuodamas ir ruošdamasis naujiems kūriniams visuomet fotografuoju – tai yra neatsiejama mano kūrybinio proceso dalis. Tačiau ši medžiaga dažniausiai kūriniu taip ir netampa – lieka pagalbiniu įrankiu, archyvu ar tyrimo dalimi. Šioje parodoje norėjau parodyti kitą savo kūrybos pusę – vaizdus, kurie ilgą laiką egzistavo tik stebėjimo ir tyrimo procese.
Fotografijos medija šiai parodai labai tiko dėl erdvės specifikos. „Merkinės fabriko“ aplinkoje, ant piliakalnio, priešais atsiveriantį peizažą, žvilgsnis iš paukščio skrydžio tampa natūralia vietos patyrimo tąsa. Dar daugiau – šioje vietoje ypatingai juntamas skirtingų laiko sluoksnių susidūrimas – gamtos, industrijos, bendruomenės ir istorijos. Tai irgi artima parodai, kurioje tyrinėju nuolat kintantį žmogaus ir peizažo santykį skirtinguose pasaulio kraštuose. Vietinė erdvė tampa tarsi jungtimi tarp konkrečios vietos ir platesnio pasaulio konteksto – tarp to, kas artima, pažįstama ir to, kas nutolę, nepažįstama.
Man svarbi ir stiklinė fabriko architektūra, kuri natūraliai jungia vidų ir išorę. Ji leidžia parodą patirti ne kaip uždarą ekspoziciją, o kaip dialogą su aplinka. Fotografijas eksponuojame dvipusiai – skirtingos kompozicijos atsiveria žiūrint iš vidaus ir iš lauko, todėl vaizdas nuolat keičiasi; parodos dalimi tampa ir žiūrovo judėjimas iš išorės į vidų.
Ar, fotografuodamas iš paukščio skrydžio, pats nesumažėji?
Atsiranda jausmas, tarsi įgytum naujų galių – tavo akis tarsi prasitęsia, gali matyti pasaulį iš daugybės anksčiau nepasiekiamų perspektyvų. Tačiau kartu keičiasi ir tavo mastelis: iš aukštai žmogus tampa tik maža kraštovaizdžio dalimi. Netekęs „pratęstos akies“ – drono – grįžti prie įprasto žvilgsnio iš žemės, o pasaulis tarsi susiaurėja.
Iš aukštai tampa aiškiau, kokia trapi ir laikina yra gamta, kaip stipriai ją keičia žmogaus veikla. Kraštovaizdis, kuris iš arti atrodo savaiminis ir nekintantis, iš viršaus atsiveria sudėtingu gyvu audiniu, kuriame susipina natūralūs procesai ir žmogaus palikti pėdsakai. Šis atstumas ne tik sumažina žmogų, bet ir leidžia pamatyti, kad būtent jis yra atsakingas už aplinką.
Ar yra vieta Dzūkijoje, kurią vis dar svajojate nufotografuoti iš paukščio skrydžio?
Labai norėčiau fotografuoti virš Čepkelių raisto, tačiau tai – pasienio zonoje esančio rezervato teritorija. Įvaizduoju ten atsiveriančias nematytas pelkių struktūras, subtilius raštus, tekstūras. Galbūt tai, kad ji nepasiekiama, šiai vietai suteikia dar daugiau paslapties ir traukos.
P. Šliaupos paroda „Ką mato paukščiai“ vyks nuo rugpjūčio 1 iki rugsėjo 1 dienos „Merkinės fabrike“ (Gardino g. 28, Merkinė). Parodą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Rėmėjas – „Merkinės fabrikas“. Iš išorės parodą galima pamatyti kiekvieną dieną, bet kuriuo laiku. Iš vidaus – šeštadienį ir sekmadienį nuo 12 iki 18 valandos.
Paulius Šliaupa (g. 1990 m., Vilnius, Lietuva) Vilniaus dailės akademijoje baigė tapybos bakalauro ir šiuolaikinės skulptūros magistro studijas, taip pat – medijų meno magistro studijas KASK, bei HISK poakademinės rezidencijos programą Belgijoje, Gente. Menininkas Briuselyje yra laimėjęs „ArtContest22“ – jaunųjų Belgijos menininkų konkurso pagrindinį prizą ir pagrindinį prizą konkurse „INPUT/OUTPUT 2023 Brugge“, o 2024 metais – Simultan technologijų festivalio Rumunijoje prizą.
P. Šliaupa yra surengęs 12 personalinių parodų, dalyvavęs daugiau nei 100 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūriniai sėkmingai pristatyti tarptautinėse meno mugėse Antverpene, Kopenhagoje, Paryžiuje, Budapešte, Berlyne, Kelne; menininko kūrinių yra įsigiję tarptautiniai muziejai ir privatūs kolekcininkai.
