Kaip gimė idėja kurti spektaklį „STRIPPER“?
Sunku pasakyti vieną konkretų momentą, nes atrodo, kad ši mintis ilgai kaupėsi kūne – per darbo metus, patirtis, istorijas, nuovargį, artumą, pyktį ir visų šių dalykų refleksijas. Jau ilgą laiką judu tarp dviejų skirtingų scenų – meno ir sekso darbo – ir mane nuolat lydėjo jausmas, kad pasikeitus erdvei staiga pasikeičia ir mano vertė kitų akyse, nors aš pati lieku ta pati. Kartu kaupėsi ir mano kolegų bei draugų istorijos – kasdienybės realybė, kuri dažnai visiškai neatitinka egzistuojančių stereotipų apie sekso darbą. Turbūt atėjo momentas, kai visa tai jau nebetilpo viduje ir natūraliai prasiveržė į sceną.
Spektaklyje remiesi autobiografine patirtimi. Ar buvo sudėtinga savo istoriją paversti scenine medžiaga?
Šiame darbe tikrai daug manęs, tačiau autobiografiškumas man nėra įdomus kaip autentiškumo įrodymas. Mane labiau domina tai, kaip galima komplikuoti pačią „tikros istorijos“ idėją. Kartais fikcija gali pasakyti daugiau tiesos nei dokumentinis tikslumas, nes leidžia priartėti prie emocinės, kūniškos ir socialinės patirties sluoksnių. Man nėra svarbu būti „teisingai“ perskaitytai – greičiau įdomu destabilizuoti lūkestį, kad žmogų ir jo patirtį galima lengvai iššifruoti.
Spektaklyje kalbi apie sekso darbą. Ką tau svarbu apie jį pasakyti?
Man svarbu nekurti nei romantizuoto, nei demonizuoto vaizdinio. Šios patirtys yra labai kompleksinės – kaip ir daugelis kitų darbo formų. Labai svarbu pirmiausia į sekso darbą pažvelgti kaip į darbą – tai užkoduota pačiame termine „sex work“. Mane domina klausimai apie kūno agentiškumą, pasirinkimą, ekonomines sąlygas ir tai, kodėl vienos darbo formos visuomenėje laikomos priimtinesnėmis už kitas. Žinoma, nešant tokią temą į sceną yra daug pažeidžiamumo. Buvo ir nerimo, ir klausimų, kaip tai priims artimi žmonės ar profesinė aplinka. Bet galbūt būtent tas diskomfortas parodo, kodėl apie tai vis dar svarbu kalbėti.
Tavo kūryboje svarbus kūnas kaip darbo instrumentas. Kaip jį suvoki šiame spektaklyje?
Nemanau, kad menas ir sekso darbas yra visiškai skirtingos teritorijos. Abi šios erdvės remiasi kūno, dėmesio, troškimo ir žvilgsnio ekonomikomis.
Skirtumas dažnai nėra esminis – jis labiau instituciškai ir morališkai sukurtas. Vienos kūniškumo formos legitimuojamos kaip menas, o kitos stigmatizuojamos. Mano kūnas niekada nenustoja būti mano, net jei jis tampa darbo dalimi. Mane domina ne klausimas, kada kūnas „nustoja priklausyti žmogui“, o kokiomis sąlygomis žmogus gali išlaikyti agentiškumą savo kūno ir darbo atžvilgiu.
Spektaklyje svarbus ir žvilgsnio klausimas – kas žiūri ir kas yra stebimas?
Kurdama daug galvojau apie tai, kaip žiūrovas nuolat juda tarp kliento, liudininko ir bendrininko pozicijų, ir kaip šios ribos niekada nėra stabilios. Mane domina ne tik tai, kas žiūri, bet ir kokią galią tas žvilgsnis sukuria. Nemanau, kad scena automatiškai suteikia daugiau kontrolės ar saugumo nei naktinis klubas. Abi erdvės turi savo taisykles, projekcijas ir pažeidžiamumus. Kartais būtent meno institucijoje kūnas tampa dar intensyviau interpretuojamas ir pasisavinamas.
Tavo kūryboje jaučiama queer ir transfeministinė perspektyva. Kaip ji veikia tavo darbą?
Man tai nėra tik idėjinė pozicija. Ji labai tiesiogiai veikia tai, kaip suprantu kūną, geismą, žvilgsnį ir choreografinę struktūrą. Kūnas man nėra stabilus ar „teisingai perskaitomas“ objektas. Jis nuolat kinta, yra socialiai reguliuojamas ir politiškai įkrautas. Todėl man atrodo, kad kūnas scenoje gali tapti ne idėjų iliustracija, o pačia teorijos forma – gali idėjas kurti, komplikuoti ar net joms priešintis.
Kokią vietą šiame kūrinyje užima humoras?
Humoras man yra ne tiek gynybos mechanizmas, kiek išgyvenimo strategija. Kartais jis leidžia priartėti prie sudėtingų ar nepatogių temų jų nesupaprastinant. Mane domina, kaip humoras gali trumpam išardyti autoriteto ar „rimtumo“ hierarchijas ir sukurti kitokį santykį su tuo, apie ką kalbame.
Kodėl tau svarbu apie tai kalbėti būtent Lietuvoje?
Nemanau, kad egzistuoja visiškai nuo moralinių filtrų laisva erdvė – jie veikia ir meno lauke, tik kartais subtiliau. Bet man atrodo svarbu, kad tokie darbai atsirastų būtent vietiniame kontekste. Tada aiškiausiai pasimato, kokios temos visuomenėje vis dar kelia įtampą ar stigmatizaciją. Jeigu kažkuri tema vietoje yra ypač jautri ar nepatogi, galbūt būtent ten apie ją kalbėti yra labiausiai reikalinga.
