Klasikinėje Vakarų Europos dailėje tai vaizduojama visur. Kartais net perdėtai iliustratyviai. Mane visam gyvenimui sukrėtė olandų genijaus Rembrandto vienas ofortas – „Trys medžiai“, datuojamas 1643 metais. Trys vešlūs medžiai pavaizduoti ant nedidelės kalvos. Raižinio apačioje, šešėlyje prie vandens kanalo, žvejai šildosi prie laužo ar verda valgį, o už jų pavaizduotas lygumų ir kanalų kraštovaizdis, nubėgantis į horizontą. Bet graviūros viršutinės dalies kairėje pusėje – dieviški spinduliai, o virš vos tolumoje matomo miesto danguje grumiasi oro masės, primenančios angelų kovą su Šėtonu. Trys seni medžiai – apšviesti anapusinės dieviškos šviesos ir taip jie įgauna sakralinį Švenčiausios Trejybės įspūdį. Šis sudievintas paprastas Nyderlandų peizažas atsispindi Maestro Eimunto Nekrošiaus pastatytame spektaklyje „Faustas“. Jame Dievas suka ratu sunkų medinę siją tarsi laikrodžio rodyklę ir ginčijasi su Mefistofeliu dėl Fausto. Tai nematoma mūsų pasaulėvaizdžio pusė – gėrio kova su blogiu.
Dabar, tapant Vilniuje, man nepaprasai svarbi yra dangaus skliauto reikšmė paveiksle ir jo atspindys vaizduojamuose objektuose. Kai žmogus būna prislėgtas žemiško skausmo, jis intuityviai pakelia akis į dangų ten ieškodamas paguodos. Dangaus šviesa nūdienos neramiame ir grėsmės pritvinkusiame laike yra tokia pat svarbi, kaip Dantės Aligherio „Dieviškoje komedijoje“. Jo didis mokytojas Vergilijus veda per visas Pragaro baisybes – ugnies karštį, kaustantį ledo šaltį, tūkstančius dejonių ir širdį veriančias išpažintis – link dangiško Beatričės grožio, spindinčio Rojuje. Pajusti dangaus atspindį man kuriant Vilniuje, yra nepaprastai svarbu. Net akmenyje ar plytoje jis yra. Atsiveria mūsų būties trapumo suvokimas – lyg nuoširdus ryšys, lyg išpažintis.
Iš vasariško vilnietiško dangaus debesų kuždesio mano tapyboje gimė „Fausto“ tema, kur riba tarp gėrio ir blogio yra be galo trapi bei „Žuvėdros“ tema – kur likimas toks nuožmus ir negailestingas Ninai Zarečnajai. Jos lemtingame monologe sakoma, kad meno esmė yra sugebėjime nieko nekaltinti ir nereikalauti. Susitaikius su savo likimu nuolankiai nešti kūrybos kryžių ir pasikliauti tik Viešpačiu danguje.
Tik suvokus savo žmogišką menkumą ir žemiškos būties trapumą Sutverėjo akivaizdoje, kantriai ir nuolankiai dirbant, galima siekti harmoningų paveikslų, kurie bylotų apie Aukščiausiojo nuolatinį buvimą mūsų trapioje būtyje, lyg tai būtų muzikinė spalvų simfonija, gimusi tapant iš natūros.
Solomonas Teitelbaumas
