Kaip gimė „Vasarvidžio nakties sapno“ kostiumų vizija?
Procesas paprastai prasideda nuo susitarimo. Režisierius pristato konceptą, muziką, kartu aptariame scenografiją, bendrą kryptį, laiką, nuotaiką. Taip pat vyko ir šįkart. Man svarbu žinoti, kokiame pasaulyje veiks personažai, kaip visa tai judės scenoje, kokia bus spektaklio dinamika. Kai pagrindiniai dalykai tampa aiškūs, tuomet pradeda rastis kostiumai.
„Vasarvidžio nakties sapnas“ man visada atrodė ypatingas kūrinys – lyg pasaka, nors ir ne visai. Kažkas labai sapniško, truputį romantiško, paslaptingo, ironiško. Svarbiausia, kad pasaulis scenoje atrodytų gyvas, ne muziejiškas, ne statiškas, bet turėtų aiškią estetiką. Ši opera labai dėkinga teatrinei raiškai, nes joje daug virsmų, daug judesio, daug skirtingų sluoksnių.
Esu kūręs kostiumus tokio paties pavadinimo baletui, tačiau juos taikiau šokio specifikai ir tuomet buvo pasirinkta absoliučiai kitokia estetika. Puikiai išmanau kūrinio personažus, todėl vizija operos kostiumams gimė labai organiškai.
Jūsų kuriamo spektaklio kostiumuose matomi 1930-ųjų siluetai. Kaip ir kodėl šią estetiką susiejote su „Vasarvidžio nakties sapnu“?
Man pasirodė labai logiška šį spektaklį sieti su 1930-aisiais.
Šiuolaikinį stilių kartais sunku apibrėžti – jis pernelyg išsiskaidęs, per daug įvairus. 1930-ieji jau turi savo liniją, proporciją, graciją, plaukų bangas, figūrą, net manieras. Dažnai kalbame apie tuos laikus kaip apie prarastos elegancijos epochą – tai savotiškas kolektyvinis sapnas apie tarpukario stilių ir kultūrą. Vizualikos atpažįstamumas man ir buvo svarbus.
Ši estetika leidžia sukurti pasaulį, kuris yra ir pažįstamas, ir jau gana nutolęs. Žiūrovas gali jį atpažinti ir perskaityti, bet kartu nebeatrodo kasdieniškas. Atsiranda tam tikras sapno atstumas. Man atrodo, šiai operai tai tinka tobulai.
Ką kostiumas teatre duoda atlikėjui ir žiūrovui?
Visada sakau, kad teatras prasideda nuo kostiumo. Galima dėl to ginčytis, galima nesutikti, bet man atrodo būtent taip. Kostiumas yra labai svarbus ne tik atlikėjui, nes padeda sukurti personažą, bet ir žiūrovui to personažo perskaitymui.
Ne visi žiūrovai išmano ir girdi muzikos niuansus, ne visi vienodai lengvai seka operos dramaturgiją, bet kostiumą perskaito beveik visi. Žmogus gali nežinoti visų subtilybių, bet jis iš karto pamato, kas jį traukia, kas atrodo paslaptinga, kas atrodo elegantiška, kas galbūt pavojinga ar komiška. Kostiumas yra tiesioginis kelias į žiūrovo vaizduotę.
Mano užduotis yra užburti ir privilioti žmogų į operą.
Stebėdami madų šou ar spektaklį dažnai net nepastebėdami mintyse pasimatuojame drabužius – tokio nė už ką nesirengčiau, o šis atrodo įdomus ir pan. Jeigu kostiumas žmogų pagauna, žiūrovas įsijaučia ir į muziką, atsiveria scenografijai ir galbūt net pradeda sekti veiksmą.
Atlikėjui kostiumas reiškia daug. Kai žmogui patogu, kai jis ant scenos jaučiasi gražus, mato, kad drabužis padeda, o ne trukdo, atsiranda visai kitas pasitikėjimas savimi ir gilesnis vaidmens suvokimas. Man ne vienas atlikėjas yra sakęs, kad apsirengus kostiumą personažas staiga pasidaro aiškus. Tai didžiulis džiaugsmas.
Kartais teatre kostiumas tampa labiau personažo ženklu ar net šaržu. Jūsų kūryboje jaučiamas didelis dėmesys elegancijai. Kaip rasti ribą tarp charakterio išryškinimo ir tikro estetinio malonumo?
Teatrinis kostiumas skiriasi nuo kasdienio drabužio. Jeigu scenoje padarysi visiškai tikrą, švarią suknelę ar labai realistinį kostiumą, tokie drabužiai dažnai tiesiog nesuveiks. Teatre viskas turi būti šiek tiek sustiprinta – proporcija, apykaklė, pečių linija, skrybėlė, spalva, detalė, kontrastas. Kitaip žiūrovas iš salės to tiesiog neperskaitys.
Visgi man lygiai taip pat neįdomu, kai kostiumas tampa vien triuku ar tuščia deformacija. Siekiu, kad jis liktų gražus, elegantiškas, kad ne tik ženklintų personažą, bet jį harmoningai kurtų. Teatre galima hiperbolizuoti, kartais net būtina, bet hiperbolė turi tarnauti ne vien efektui, o bendram spektaklio pasauliui.
„Vasarvidžio nakties sapno“ realybė atrodo lyg tikra ir kartu sapniška. Tai nėra buitinis realizmas, bet ir tikrai ne atsitiktinė fantazija. Žiūrovas turi jausti, kad šis pasaulis turi savo taisykles, savo logiką ir, žinoma, grožį.
Ko žiūrovas dažniausiai nežino apie kostiumo kūrimą teatrui?
Gali atrodyti, kad kostiumo dailininkas nupiešia eskizą, parenka medžiagą ir tuo viskas baigiasi. Iš tikrųjų viskas kur kas sudėtingiau. Tas pats kostiumas ant skirtingų žmonių tampa vis kitu. Reikia viską adaptuoti iš naujo: proporcijas, ilgį, pečių liniją, liemenį, kartais net ir pačią konstrukciją. Savo darbą išmanau, todėl galiu ne tik papaišyti idėjas ant popieriaus, bet prireikus ir siuvėjoms patarti bei pagelbėti.
Teatro scenoje svarbiausia siluetas. Reikia suvaldyti proporcijas taip, kad žmogus scenoje atrodytų įtikinamai, grakščiai, aiškiai. Kartais medžiaga, kuri gyvenime atrodytų brangi ir puiki, scenoje visiškai neveikia. Tinkamai panaudotas visai paprastas audinys scenoje atrodo nuostabiai – tam reikia ir išmanymo, ir patirties.
Žinoma, daug lemia ir detalės, kurių žiūrovas net nepastebi: avalynė, kojinės, pamušalai, korsetas, rankogaliai, perukai, smulkūs konstrukciniai sprendimai, kad kostiumas gerai laikytųsi ir žmogus galėtų judėti. Atrodo, niekas to nematys, bet iš tikrųjų žiūrovas mato bendrą vaizdą – teatre nepameluosi.
Jūs kuriate ir teatro scenai, ir mados podiumui. Kuo skiriasi šios sritys, kaip gebate jas derinti?
Man tai – susijusios sritys. Teatras madai duoda jėgos, mastelio, fantazijos, drąsos. Teatre galiu pasiūti tai, ko gyvenime žmogus gal ir nesivilktų – galiu atgaivinti epochą, sukurti didesnį efektą, išlaisvinti vaizduotę.
Iš mados į teatrą atsinešu kitą dalyką – jautrumą tam, ką žmogus iš tikrųjų norėtų vilkėti, kas atrodo geidžiama, elegantiška, gyva. Man įdomu, kai spektaklio kostiumas ne tik veikia scenoje, bet ir sužadina geismą. Jei žiūrovas bent slapčia pagalvoja norįs tokio švarko, tokių batų ar įsimena kostiumo detalę ilgam – kostiumas, mano galva, suveikė.
Teatras ir mada vienas kitą papildo. Teatras leidžia laisvai lietis fantazijai, o mada tą fantaziją sugrąžina į gyvenimą.
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras premjerų vakarais žiūrovus kviečia laikytis „black tie“ aprangos kodo. Jei kas nors norėtų šį klasikinį kodą subtiliai interpretuoti „Vasarvidžio nakties sapno“ nuotaika, kokią detalę ar akcentą pasiūlytumėte?
Jeigu nenorite suklysti, juoda ir balta visada veikia. Juodas švarkas, balti marškiniai, ilga juoda suknelė, maža aksominė suknelė, perlai, lakiniai ar zomšiniai bateliai – visada elegantiška ir tinkama teatrui.
Norintiems „Vasarvidžio nakties sapno“ nuotaikos siūlyčiau pridėti vieną sapnišką, mistišką akcentą. Tai gali būti milžiniškas juodas aksominis ar taftos kaspinas, ryškios rožinės pirštinės, akis dengianti voiletė (aut. past. – nedidelis tinklinis šydelis) – viena netikėta detalė, kuri įneštų truputį paslapties. Šio spektaklio nuotaika išlaisvina vaizduotę. Svarbiausia, nebijoti puošti. Premjera yra šventė, o teatras, mano supratimu, tam ir skirtas – švęsti.
