Kaip susidomėjai krump stiliumi?
Prieš keletą metų dirbau su teatro trupe kaip aktorė, ir spektakliuose šoko trys krump’o šokėjai. Prisimenu, kaip juos stebėjau ir galvojau: „Aš pažįstu šį stilių“, nes buvau mačiusi labai garsų Davido LaChapelle’o filmą Rize. Tai dokumentinis filmas, tyrinėjantis krump šokio kilmę ir raidą.
Tuomet šis stilius mane sudomino ir pradėjau svarstyti, kaip galėčiau jo išmokti. Galvojau: jei tai yra gatvės šokio stilius, galbūt jo neįmanoma išmokti scenoje, o gal jis perduodamas vieniems kitiems visai kitu būdu. Taip pat kilo klausimas, kaip man jį „suprasti“, jei neturiu tokio pat kultūrinio pagrindo, tos pačios energijos ar galbūt tų pačių priežasčių šokti krump’ą.
Vedama šių klausimų nuvykau į Briuselyje esantį „Dakh“ centrą, kur vyko užsiėmimai su vyresniąja karta, vadinamaisiais OG. Jie pradėjo mane ir kitus naujokus po truputį mokyti krump’o. Iš pradžių stovėjau kampe ir bandžiau atlikti tik bazinius judesius, bet pamažu ėmiau judėti vis daugiau. Šioje praktikoje vis dar esu jauna ir jaučiu, kad dar daug ko nežinau, bet man tai be galo patinka.
Kiek laiko jau šoki?
Trejus metus ir tai nėra ilgas laikas, tačiau šiam šokiui esu atsidaviau visa širdimi. Manau, kad jau ir prieš pažindama krump stilių šokau su panašia energija. Mane traukia toks mąstymas ir energija — idėja, jog šokis gali kalbėti apie pasaulį, gydyti ir turėti tikrą galią, kartais net stipresnę nei išorinės aplinkybės.
Per šokį galime duoti kažką pozityvaus sau ir visuomenei, net formuluoti tam tikrus reikalavimus visuomenei. Šia prasme menininkai yra maištininkai. Mažiausiai, ko reikia šokyje, — tai intencijos, ką nori išreikšti. Be jos šis šokis praranda savo esmę.
Kaip tapai krump’o mokytoja?
Iš tiesų krump’o bendruomenėje veikia tam tikra hierarchinė struktūra: tik vyresni šokėjai gali mokyti jaunesnius. Kadangi pati dar esu jauna, man leidžiama mokyti tik jaunus žmones, kurie niekada nėra bandę šokti krump’o.
Vis dėlto pasikalbėjau su OG, ir jie leido man mokyti Baltijos šalyse, nes krump’as čia iš esmės neegzistuoja. Nesu pirmasis žmogus, šokantis krump’ą, tačiau nepažįstu nė vieno, kuris šiame regione dalintųsi savo praktika. Būtų puiku, jei po šio interviu kas nors man parašytų ir pasidalintų savo patirtimi, jei yra šokęs ar vis dar šoka. Mane galite rasti Instagrame: @missvilma2043.
Ką norėtum, kad studentai išsineštų iš šio seminaro?
Norėčiau, kad jie išsineštų tokį šokimo būdą, kurį šiuolaikinio šokio studentai ar profesionalai kartais praranda. Tai susiję su šokio džiaugsmu, prasme ir suvokimu, kad šokis visada buvo giliai socialus reiškinys — ne tik asmeninė patirtis, bet ir kažkas jungiančio bei turinčio didelę galią. Kai žmonės šoka, jie save išlaisvina, pasitaiko akimirkų, kai galva tarsi išsijungia ir viršų ima kažkas kita — energija, instinktas, truputis beprotybės. Kartu atsiranda ir dosnumas kitiems, nes kai iš tikrųjų šoki, tampi labai dosnus aplinkiniams.
Kokius elementus ar idėjas iš krump’o perkeli į savo kūrybą?
Aš nesistengiu sąmoningai kažko „pasiimti“ iš krump’o. Greičiau, kai jį praktikuoju, mano kūnas, vaizduotė ir suvokimas keičiasi. Dėl to krump’as natūraliai atsiranda mano kūryboje, be jokio tikslingo bandymo jį derinti su kitais stiliais.
Gal galėtum papasakoti apie seminarą „Tools for K“, kurį vedei Taline? Kokia jo idėja?
Kai pati mokiausi krump’o, stengiausi suprasti, kaip pritaikyti savo kūną šiam stiliui. Dabar tą patį darau mokydama kitus. Manau, kad pavyzdžiui, šokėjas iš Afrikos gali mokyti visiškai kitaip, nes jis jau nešioja šį šokį savo kūne ir jam tai natūralu. Man patinka gilintis į procesą, kad žmonės galėtų augti ir formuoti savo unikalų stilių.
Manau, svarbu, kad studentai pajustų ir suprastų, kas vyksta jų kūnuose. Man pačiai patinka klausytis muzikos einant ir leisti savo protui pasinerti į šokį. Manau, daugelis šokių kyla iš tokių paprastų judesių kaip ėjimas. Kai eini, visas kūnas pradeda judėti: reaguoja kūno centras, rankos ir pečiai. Todėl savo seminaro apšilimo metu paprašiau studentų atlikti paprastą judesį — pradėti eiti ir po truputį atrasti judesį per savo kūną, be mano demonstravimo.
Taip pat savo darbe naudoju ir kitas technikas, kurias sukūriau dirbdama teatre, pavyzdžiui, žodžių sakymą per kūną su aiškia intencija. Daug dirbu su žodžiais, intencijomis, charakteriu ir vaizduote. Visa tai man yra šokio dalis: veidas, balsas, polifonija ir muzika. Pavyzdžiui, seminare paprašiau studentų kažką pasakyti, tada pasakyti garsiau ir stipriau, o paskui dar stipriau. Tai iš tiesų yra krump’o esmė – tikėti savimi ir tuo, ką perteiki šokiu. Turi išsiųsti šią energiją į išorę, kad ją būtų galima pamatyti.
Baltijos šokio tinklo programa tyrinėja Baltijos šokio identitetą. Ką šis konceptas tau reiškia kaip šokėjai ir kaip žmogui?
Kalbant atvirai, manau, kad Baltijos šalys turi panašumų, bet mes esame skirtingi menininkai ir kuriame įvairius darbus. Net tarp lietuvių matau daug skirtumų – neturime vieningo identiteto. Manau, estai ir latviai pasakytų tą patį. Taip yra todėl, kad daugelis mūsų išvyksta mokytis į kitas Europos šalis, ir tai mus keičia.
Ar matytum kokių nors panašumų?
Manau, kad kažkas yra, bet nežinau, kaip tai įvardinti. Tarkime, kai žmonės iš kitų šalių rašo apie tave – jie mato ir jaučia kažką bendro. Bet galbūt aš nenoriu to priimti, nes man tapatybė yra kažkas, nuo ko priklausome, o aš nenoriu priklausyti nuo jokios tapatybės.
Žinoma, yra dalykų, kurie man atrodo natūralesni. Pavyzdžiui, soliniame kūrinyje, kurį pristatysiu Baltijos šokio platformoje, atlieku lietuvišką polifoninę dainą. Tai, žinoma, yra dalis mano tapatybės, nes ją pažįstu nuo vaikystės. Kitiems krump’as gali atrodyti kur kas natūralesnis, bet manau, kad tai, kaip naudojame savo kūnus, yra mūsų pasirinkimas – jei norime išmokti kažką visiškai naujo, galime. Kai kas nors iš kitos šalies nori išmokti lietuviško šokio, būtinai juos pamokau.
Taip pat manau, kad tapatybės klausimai yra labai politiniai: kam mes priklausome? Kur yra ribos? Kaip kuriame grupes, kurias giname arba kurioms priklausome?
Tikiu, kad šiandien tapatybės, kultūros ir mąstysena kinta – ir tai yra gerai. Galime save identifikuoti taip, kaip norime. Manau, net Baltijos šalys tampa tarptautinės ir daugiakultūrės.
Viena iš Baltijos šokio tinklo temų yra šokis pokyčių kontekste. Kaip reaguoji į pokyčius savo kūrybiniame darbe?
Aš negaliu nereaguoti. Net jei iš tiesų nesistengiu apie tai kalbėti, tai vis tiek kažkaip patenka į mano kūrybinį procesą. Kai kurios temos – pavyzdžiui, COVID, karas Ukrainoje ar dirbtinis intelektas – yra tokios didelės, kad pradedu jas tyrinėti, ir nežinau, kiek iš to atsidurs kūrinyje ar bus matoma žiūrovams. Vis tik, nesu aktyvistė; labiau esu menininkė.
Baltijos šokio tinklo tikslas – sukurti saugią erdvę Baltijos šiuolaikinio šokio menininkams megzti ryšius, analizuoti bendrą praeitį, tyrinėti Baltijos šokio tapatybę bei geriau suprasti kiekvienos šalies – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – kontekstą ir unikalumą.
Baltijos šokio tinklas sulaukė Nordisk kulturkontakt Šiaurės ir Baltijos šalių kultūros mobilumo programos (Ilgalaikio tinklo) palaikymo.
Baltijos šokio tinklą sudaro šeši oficialūs partneriai: Lietuvos šokio informacijos centras (projekto lyderis), Šiuolaikinio šokio asociacija (Lietuva), Latvijas Dejas informācijas centrs / dance.lv, Horeogrāfu Asociācija (Latvija), Sõltumatu Tantsu Lava (Estija), Estijos šokio meno ir šokio edukacijos sąjunga.
