Kada, kokiomis aplinkybėmis susidomėjote virtualybe? Kuo ji jus patraukė?
Virtualia realybe susidomėjau tada, kai supratau, kad ji atveria kūrybines galimybes, kurių realybėje man trūko. Mane patraukė mintis, kad virtualybėje objektų vertę gali kurti ne finansiniai resursai ar brangios medžiagos, o pats darbas, idėja ir meistrystė. Realybėje yra daug daiktų, kurių dauguma žmonių negali sau leisti, o virtualioje erdvėje tos ribos tampa kur kas lankstesnės. Tai man pasirodė įdomi alternatyvi kūrybos erdvė, kurioje veikia kitokia logika.
Automobiliai, būsto paskolos ar vartojimas manęs nevilioja – jie labiau riboja, nei suteikia laisvę. Tokie dalykai pririša prie konkrečios vietos, prie infrastruktūros, prie nuolatinių įsipareigojimų. Man daug svarbiau būti mobiliu, lanksčiu, nepriklausomu nuo fizinių objektų, kurie reikalauja nuolatinės priežiūros ir, galiausiai, formuoja gyvenimo trajektoriją pagal savo taisykles. Dėl to renkuosi kitokį gyvenimo ir kūrybos modelį.
Kokius, jums svarbiausius, virtualybės bruožus išskirtumėte?
Man svarbiausia tai, kad virtualybės neriboja geografinė padėtis, medžiagos, įrankiai ir fizinės ribos. Tai erdvė, kurioje kūrinio vertė nėra paremta „karatais“ ar rinkos taisyklėmis. Čia daugiau lemia idėja, proporcijos ir naratyvas.
Blockchain (liet. blokų grandinė) man svarbus kaip skaidrumo principas: autorystė ir kūrinio istorija yra aiški, nereikia tarpininkų ar sudėtingų procedūrų. Blockchain tai technologija, kuri saugo informaciją taip, kad jos neįmanoma suklastoti. Mene ji patvirtina autoriaus teises ir kūrinio kilmę, o finansuose leidžia turėti skaitmeninius pinigus, kurie priklauso tik tau, nes viską tvirtina ne centralizuotas bankas, o decentralizuota sistema. Tai nėra bandymas kovoti su nusistovėjusia tvarka, man tiesiog patinka, kai pats valdau savo kūrybos procesą ir duomenis.
Ši sistema vadinama blockchain todėl, kad kiekvienas veiksmas, ar tai kūrinio perdavimas, ar pinigų transakcija, yra įrašomas kaip atskiras informacijos blokas. Tūkstančiai kompiuterių visame pasaulyje patvirtina, kad tas blokas tikras, tada jis prijungiamas prie ankstesnių blokų ir susidaro grandinė.
Jeigu kas nors bandytų pakeisti vieną bloką, visa sistema tai iškart matytų, nes visi turi tą pačią grandinės kopiją. Todėl duomenys lieka skaidrūs, patikimi ir nepakeičiami.
Kas paskatino kūrybą perkelti į virtualią erdvę? Kaip kūrėte iki tol? Kaip vyko kūrybos tranzicija iš realybės į virtualų pasaulį?
Į virtualią kūrybą perėjau natūraliai. Visų pirma ėjau klasikinės juvelyrikos keliu – mokiausi pas profesionalų juvelyrą – išmokau amato, liejau, šlifavau, litavau, bet vis pajusdavau, kad man trūksta kažkokios platesnės erdvės, gal laisvės kurti taip, kaip diktuoja idėja, o ne medžiagos apribojimai. Vėliau įsidarbinau pas archeologus, kur supratau, koks svarbus yra objektų simboliškumas ir istorija. Archeologija leido išplėsti mąstymą už metalo ir akmens ribų, bet kartu parodė, kad ieškau dar daugiau erdvės – tokios, kuri nepriklausytų nuo fizinio pasaulio taisyklių. Maždaug tuo metu ir atsirado klausimas: kodėl turiu būti pririštas prie dirbtuvių ir medžiagų, jei galiu kurti abiejuose pasauliuose lygiagrečiai? (Aliejinės tapybos, kuria taip pat užsiimu, neapleidau.)
Kokie kūrybinio proceso realybėje ir virtualioje erdvėje panašumai? O kokie skirtumai?
Panašumai labai aiškūs. Idėja gimsta taip pat – iš emocijos, istorijos, simbolio. Aš vis dar pradedu nuo švaraus popieriaus lapo: nusipaišau eskizą, sugalvoju siluetą, formą, žiūriu proporcijas ir tik tada iš popieriaus plokščią brėžinį keliu į „Blender“ programą, kurioje prasideda tūrinio objekto kūrimo etapas.
Man svarbi lėta, sąmoninga kūryba, kurioje pats tampi savo objekto architektu.
Kūryboje nenaudoju dirbtinio intelekto sugeneruotų vaizdų. Noriu pats išlaikyti kontrolę ir tokiu būdu išjausti visą procesą. Skirtumai atsiranda tada, kai kalbame apie galimybių ribas. Realybėje jos labai aiškios: naudoji įrangą, dirbi su medžiagomis, kurios turi kainą, svorį, prieinamumą, o klaidų taisymas kainuoja laiko ir pinigų. Virtualybėje gali kurti medžiagas, kurių realybėje nėra, gali lengviau eksperimentuoti, gali atsukti procesą atgal vienu mygtuko paspaudimu. Bet ir čia yra disciplina — proporcijos, logika, „fiziniai“ principai vis tiek egzistuoja, jei nori, kad kūrinys atrodytų tikras.
Šiek tiek provokuojantis klausimas, bet ar daug susidomėjimo sulaukia skaitmeninė kūryba? Ar meno vartotojų tarpe jaučiate šį susidomėjimą?
Taip, susidomėjimas tikrai matomas, bet jis labai įvairus. Vieni žmonės į virtualius kūrinius žiūri kaip į naują meno formatą, kiti — kaip į galimybę patirti kūrinį be finansinių barjerų, dar kiti domisi technologine puse, treti – kaip į savotišką tapatybės formą virtualioje erdvėje. Aš tai matau paprastai: žmonės yra smalsūs. Jie domisi ne todėl, kad skaitmeninis menas „madingas“, o todėl, kad jis atveria naujas patyrimo formas, kurių anksčiau nebuvo. Man šis smalsumas atrodo natūralus, ne dirbtinai išpūstas. Neatmetu galimybės, kad šiuo atveju labai naiviai mąstau.
Ar nėra taip, kad virtualaus kūrinio vertę žymiai sunkiau apibrėžti nei fizinio kūrinio? Kaip sprendžiate šį klausimą?
Virtualaus kūrinio vertė kuriama kitaip, bet tai nereiškia, kad ji mažiau aiški.
Fiziniame pasaulyje vertę dažnai nulemia medžiaga ir rinka, o virtualybėje — idėja, įdirbis, proporcijos, simbolis, istorija.
Vertinu pagal tai, kiek darbo ir minties įdedu, o ne pagal tai, kiek objektas būtų vertas realybėje ar kiek „karatų“ į jį įdėta. Tai skirtinga logika, bet man ji yra pakankamai tvirta ir aiški.
O kaip yra su plagijavimu, jūsų kūrinių naudojimu be leidimo, autorinių teisių momentais? Su kokiais iššūkiais susiduriate ir kokius sprendimus randate?
Plagijavimo rizika visada egzistuoja, ypač virtualybėje. Bet blockchain čia padeda — autorystė ir kūrinio kilmė yra matoma ir nekintanti.
Aš į tai žiūriu ramiai: idėjos visada juda iš vieno žmogaus pas kitą. Svarbu turėti savo braižą, savo logiką, savo proporcijų kalbą, nes paviršių nukopijuoti lengva, o esmę — daug sunkiau.
Aš ramiai žiūriu į idėjų cirkuliavimo procesą. Man svarbi ne kontrolė, o skaidrumas. Man kūriniai nėra objektai, kuriuos reikia įkalinti ir niekam nerodyti. Mano tikslas nėra saugoti, bet priešingai - leisti jiems egzistuoti.
Pradėjus kurti virtualybėje, galbūt ir jūsų pačio gyvenime atsirado daugiau virtualaus pasaulio? Koks gyvenimas verda Metaverse?
Taip – ir su kaupu. Virtualus pasaulis tapo svarbia mano gyvenimo dalimi. Jis atėjo organiškai ir tapo ne tik kūrybine, bet ir ekonomine bei socialine ekosistema. Blockchain technologija leido atsirasti rinkai, kur menininkai kuria virtualią architektūrą, transportą, aksesuarus, drabužius, o žmonės juos naudoja virtualiame pasaulyje. Visas šis pasaulis funkcionuoja taip, kaip funkcionuoja mūsų ekonomika realybėje.
Aš naudoju decentralizuotus finansinius įrankius - kriptovaliutas, domiuosi real world assets – galimybe turėti dalį realaus turto be fizinių apribojimų. Tai suteikia lankstumo, greičio ir privatumo.
Metaverse man nėra žaidimas — tai infrastruktūra, kurioje vyksta realūs mainai, bendravimas, projektai. Kažkuria prasme tai tiesiog dar viena šiuolaikinė darbo ir kūrybos aplinka.
Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie šiuo metu Vilniaus miesto muziejuje pristatomus jūsų kūrinius — sužadėtuvių žiedus? Kokia jų sukūrimo istorija? Kaip vyko kūrybinis procesas?
Šie žiedai atsirado sujungiant dvi temas: istoriją ir prieinamumą. Mane stipriai paveikė Zigmanto Sierakausko žiedo istorija, kai 2017 metais, Gedimino kalne buvo atrasti sukilėlių palaikai, ir Sierakauskas buvo identifikuotas būtent pagal žiedą. Tai parodė, kad žiedas gali būti žmogaus tapatybės ženklas ir tarsi laiko kapsulė.
Parodoje eksponuojami žiedai yra suasmeninti — modeliuojami pagal žmogaus charakterį, simbolius, jų istorijas. Pavyzdžiui, žiedo pavadinimas „Scorpio“ sudarytas iš „Blender” programoje modeliuotų virtualių „deimantų“, kurių proporcijos ir techniniai principai remiasi tikra juvelyrika. Iš pradžių gilinausi į pačią deimanto logiką: žiūrėjau vaizdo įrašus, skaičiau literatūrą apie tai, nuo ko priklauso fizinio deimanto ryškumas, kaip veikia šviesos lūžiai, pjūvio proporcijos ir šlifavimo kampai. Mane domino ne tik estetika, bet ir optika – kodėl vienas akmuo „ryškus“, o kitas ne.
Šias žinias perkėliau į virtualią erdvę. „Blender“ programoje nuo nulio modeliavau savo pirmuosius deimantus, atkurdavau pjūvių struktūrą, proporcijų logiką ir šviesos kelią. Tai tapo natūraliu tiltu tarp fizinės juvelyrikos ir 3D kūrybos – galėjau išbandyti tai, kas realybėje būtų brangu, lėta arba techniškai neįmanoma.
Man svarbiausia, kad šie žiedai būtų prieinami ne kapitalistine, o žmogiška prasme – kad grožis ir simboliai nepriklausytų tik nuo finansinių galimybių ar brangių medžiagų. Suprantu, kad virtualybė nėra visiškai atskirta nuo kapitalizmo ir nėra erdvė, kuri viską išspręstų, tačiau joje atsiranda kitoks prieinamumo modelis: čia vertę kuria ne pinigai, o meistrystė, idėja ir kūrybinis darbas. Tai mano meninė pozicija.
Menininko sukurtus 3D žiedus iki gruodžio 31 d. galite pamatyti Vilniaus miesto muziejuje Vokiečių 6 pristatomoje parodoje „Adresatas šiuo metu yra… pasiekiamas”.
