„Aš būsiu kaip kalba, literatūrinis žodis, o Vytautas Rumšas kalbės poeto vardu. Jo lūpose skambės brandūs poeto tekstai, kuriuose susimąstoma apie tai, ką jis palieka po savęs. Miłoszas nuolat kalba apie jį persekiojusį kaltės jausmą, kuris tapo dar vienu kūrybos šaltiniu“, – apie „Kalbos galios“ skaitymą papasakoja aktorė.
Tu esi viena iš nedaugelio aktorių, kuri nuo pat savo kūrybos pradžios teatre siekei intelekto gyvybės, filosofinių reikšmių. Dabar Tavo akiratyje atsirado ir Czesławas Miłoszas. Ar skaityti jo kūrybą nusprendei tikslingai, ar šį sumanymą lėmė nuojautos?
Czesławą Miłoszą rinkausi labai sąmoningai. Prie jo kūrybos pirmą kartą stabtelėjau 2011 metais, kai buvo švenčiamas jo gimimo šimtmetis. Apskritai, man labai patinka poezija. Dar mokykloje esu parašiusi kelis eilėraščius. Tikrai nelaikau savęs poete, bet poezijos pasiilgstu. Man atrodo, kad poezija pamaitina žmogaus dvasią ir sielą, tą neregimosios tikrovės nuojautą. Poezija žadina ir mūsų asociatyvinį mąstymą, mūsų vaizduotę, kita vertus, pasako labai daug ir apie žmogaus prigimtį.
Kodėl Tave sudomino būtent Miłoszo kūryba?
Man patinka ir lietuvių, ir lenkų poezija. Manau, kad mūsų istorinė sankloda ir mąstymas labai panašus. Po Wisławos Szymborskos eilių, skaitytų spektakliuose „Stotis N mieste“ (1999) ir „Moters portretas“ (2015) ruošiausi Miłoszui.
Miłoszas – dviejų tautų poetas. Su Lenkija mus sieja ilga 400 metų istorija (Žečpospolita), o per šio poeto asmenybę mes matome ir šalies, ir mūsų tautų, ir Europos ir jo paties likimus. Siekdama iškristalizuoti pagrindinę temą, aš lyg ant kokios smilgos vėriau žemuogėles, tai yra jo eilėraščius. Norėjau suprasti, kas vainikuoja visą Miłoszo kūrybinį vandenyną. Man įdomiausia jo kalbos galia. Per šį poetą noriu prabilti apie kalbą, istoriją, kūrėjo santykį su Aukščiausiu kūrėju. Juolab kad per šio poeto asmeninę patirtį mes matome sovietmečio griūtį, savanoriškos tremties ir kitas temas.
Miłoszas save laikė lietuvių poetu, rašančiu lenkiškai, o jo gimtinė Šeteniai visada išliko jo tapatybės dalimi. Gimęs mažoje šalyje, jis troško šlovės, labai norėjo pritapti prie didmiesčio – Varšuvos intelektualų, rinkosi labai prieštaringą, kartais net nepatrauklų kelią. Šis siekis vyko kūrybos kaina. Tai mane taip pat sudomino. Kūryba peno semiasi ne tik iš skaidrių, bet ir iš nepatrauklių, drumzlinų mūsų prigimties gelmių. O žmogaus sąžinė bet kokiu atveju kristalizuoja mintis. Visi poelgiai tarsi reikalauja kiekvieno mūsų ataskaitos. Todėl išnyra ir kalbos galios, ir kūrėjo, jo poelgių temos.
Man tai primena režisieriaus Jono Vaitkaus paskutinį spektaklį „Didysis kelias“ (2020). Šiame kūrinyje Augustas Strindbergas rašo apie kūrėją, prieš mirtį tarsi pereinantį per visus savo gyvenimo etapus nuo pat vaikystės, tarsi suvedant sąskaitas Dievo akivaizdoje. Antraip žmogišku lygmeniu mes negalime gauti atleidimo. Savo kūryboje apie tai kalba ir Miłoszas. Visą poetinę kompoziciją dėliojau kaip dialogą su kūrėju ir savo sąžine.
Kokia Miłoszo šlovės kaina nuo Šetenių, nuo vaikystė laikų? Jis rašo apie dvilypumą, norą išgarsėti ir kiek jam tai kainuoja, apie santykius su moterimis. Šie santykiai buvo labai prieštaringi. Jo gaivališkumas, seksualumas, noras pažinti žmogų, jo prigimtį buvo tiesiog nepasotinami. Miłoszas daug kalba apie tai, kaip jis stos prieš Aukščiausiąjį kūrėją, ką pasakys... Apsigynimui jis nieko neturi, tik savo kūrybą, ir viliasi, kad kūryba svers daugiau, negu jo blogis. O tai mane jaudina, nepaisant viso Miłoszo prieštaringo gyvenimo, komplikuotų santykių su moterimis, mamos ir močiutės begalinio ilgesio, tos skaidrios vaikystės meilės. Tai, kas per visą gyvenimą atsitinka, tai, dėl ko jis paliko tėvynę, sąžinės kompromisai, – visa tai verčia susimąstyti.
Labai džiaugiuosi, kad Vytautas Rumšas sutiko dalintis šiuo kūrybiniu sumanymu. Pirmą kartą šį spektaklį parodžiau 2011 metais, o dabar jis yra praplėstas. Praėjus keliolikai metų, aš pati jau kitokia.
Ką manai apie vertimus? Ar tikrai tai – tik „lietpalčio pamušalas“?
Kai dar studijavau Vilniaus universiteto filologijos fakultete ir vykdavo vertimo seminarai, mums dėstytojai sakydavo, kad geriausiu atveju vertimas yra originalo aidas. Kad aidas suskambėtų, rezonuotų kitų žmonių protuose ir širdyse, reikia vertėjo didelio talento. Manau, kad vertėjas yra kaip kūrėjas.
Kokius tekstus išgirs publika, kaip ir kodėl juos atsirinkai?
Komponuodama eilėraščių struktūrą, juos rinkausi iš kelių vertimų. Poeziją dėliojau iš Miłoszo rinkinių „Pakelės šunytis“, „Tai“, „Rinktiniai eilėraščiai“ ir kitų. Svarbu buvo teminės jungtys – kalbos likimas, paties kūrėjo ir menininko sąžinės sąskaita, meilės, šlovės kaina.
Dar prieš porą metų LNDT gimė Klasikos skaitymai. Jūs su Vytautu Rumšu iki šiol tęsiate šią tradiciją. Klasikinius tekstus ypač sunku skaityti vienam, nes ima kartotis intonacijos, atsiranda tam tikra monotonija. Šiuo atveju du skirtingi balsai – kaip tam tikra poezijos įvairovė.
Miłoszo poezija yra protu sukonstruota. Ji – ne jausminė, dėl to, kaip aktorius gerai beskaitytų ar jaustų tekstus, dažnai papuolama į tam tikrą monotoniją. Todėl labai svarbus vyriško balso atsiradimas. Aš būsiu kaip kalba, literatūrinis žodis, o Vytautas Rumšas kalbės poeto vardu. Jo lūpose skambės brandūs poeto tekstai, kuriuose susimąstoma apie tai, ką jis palieka po savęs. Miłoszas nuolat kalba apie jį persekiojusį kaltės jausmą, kuris tapo dar vienu kūrybos šaltiniu.
Ko reikia, kad būtų teisingai perskaitytas tekstas?
Apie teisingumo kategoriją labai sunku kalbėti. Kaip reikia skaityti vieną ar kitą tekstą? Kiekvienas atlikėjas juk yra ir kūrėjas, kiekvienas iš mūsų įdeda savo širdies. Aš rinkausi tuos tekstus, kurie kalba mano širdžiai ir protui.
Kaip manai, ką žiūrovas, klausytojas išgirsta ir išsineša iš tokių skaitymų?
Pirmiausia jis pasirenka išklausyti labai gerą literatūrą. Tai yra kūriniai, kurie darė įtaką pasaulinei kultūrai. Ir tai – labai svarbu, nes gyvenime mes nuolat girdime gatvės, dokumentinę šneką. Poetiniai tekstai yra didelė pagarba kalbai, jie praturtina mūsų žodyną. Aš giliai įsitikinusi, kad skaitymai priverčia bent valandėlei stabtelti prie amžinųjų vertybių ir tiesų: kas yra žmogus, koks yra mūsų likimas, kas mūsų laukia po mirties, ką aš paliksiu, išeidama (-as) iš šio pasaulio? Ar aš esu „tik mėsa“ (Miłoszas), ar kažkas daugiau? Tai yra transcendentinis poezijos pradas.
Asmeniškai aš po apsilankymo Šeteniuose, Kunotų dvare visai kitaip ėmiau suprasti jo poeziją. (<...> „Buvo tai paupio pieva, vešli, iki šienapjūčių, / Dieną birželio saulės, netemdomą niekieno. / Visą gyvenimą aš jos ieškojau, radau atpažinęs: / Augo čia žolės ir gėlės, kadaise pažįstamos vaikui.“ <...>) Vaikystės potyriai išliko visam gyvenimui. Ten neįtikėtinai gražios pievos, šlaitai, medžių alėjos. Visai netoli to dvarelio ir Leonidas Donskis namą pasistatė. Ten labai stipri aura.
Kas domisi Miłoszu, privalu Šetenius aplankyti. Labai smagu, kad ir juose, ir Kėdainiuose yra puiki kultūrinė bendruomenė, kuri nuolat renkasi, vakaroja, dainuoja. Tą vietą jie kultūriškai aktualizuoja. Šįmet ten buvome pakviesti su Petru Vyšniausku. Svarbu buvo „sunkiasvorę“ poeziją paįvairinti muzika. Vyšniauskas sakė: „Čia yra vietovės dvasia“. Šeteniai – ypatinga ir labai graži vieta.
Kiek Tau svarbios jo vietos Vilniuje – Stepono Batoro universitetas, kur studijavo teisę, bet buvo įsitraukęs į literatų bendriją „Originalios kūrybos sekciją“, Akademinį klajūnų sambūrį? Stodama mokytis į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Tu jau turėjai Vilniaus universiteto lietuvių literatūros bakalaurės diplomą. Ar kada nors susimąstei, kokie nematomi ryšiai Jus sieja?
Sieja meilė literatūrai. Kai kurių mūsų gyvenimo tarpsnių svarba paaiškėja vėliau. Mums abiem svarbi ir Lietuva, ir poezija. Studijuojant Miłoszu taip nesidomėjau, kaip jis mane sudomino jau dirbant teatre.
Kokios papildomos priemonės teatre reikalingos šiam skaitymui?
Labai norėjau įjungti vaizdo projekcijas ir pačius menininkus – Liną Liandzbergį ir Artūrą Valiaugą, taip pat kompozitorių Julių Aglinską. Jie taip pat buvo prie šio sumanymo ištakų. Dabar tai bus toks adventinis susikaupimas. Man labai svarbu, kad į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą įžengtų poezija.
„Gera gimti mažame krašte, kuriame gamta atitinka žmogaus mastelį ir kur amžiams bėgant sugyveno skirtingos kalbos ir skirtingos kultūros. Kalbu apie Lietuvą – mitų ir poezijos šalį.“ Czesławas Miłoszas
