Vienu ryškiausių šių laikų Ukrainoje baleto šokėjų laikomas D. Nedakas užaugo Odesoje, kur 2002 m. baigė choreografijos mokyklą, o vėliau mokėsi Seržo Lifario šokio akademijoje Kijeve. Netrukus jis sulaukė vaidmenų tokiuose spektakliuose, kaip „Spragtukas“ ar „Romeo ir Džuljeta“ ir nuolat rengė pasirodymus Kijevo nacionaliniame operos teatre.
Baleto solistas gali pasigirti vaidmenimis Amerikos baleto teatre, Suomijos nacionalinėje operoje, Norvegijos nacionalinėje operoje, Atlantos balete ir Vienos valstybinėje operoje bei daugybe pasirodymų prestižiniuose šokio festivaliuose. 2011-aisiais jam suteiktas Ukrainos nusipelniusio artisto vardas, o 2017 m. – oficialus „Žmonių numylėtinio“ titulas.
Šiandien D. Nedakas yra viena pagrindinių žvaigždžių „Kyiv Classic Ballet“ trupėje, su kuria sausį leisis į didžiules tarptautines gastroles su spektakliu „Gulbių ežeras“. Turo metu trupė aplankys ir Lietuvą, kur vasario 11 dieną pasirodys Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje. „Labai laukiame susitikimo su žiūrovais Lietuvoje“, – sako šokėjas.
Atvirame interviu D. Nedakas papasakojo apie šokėjų kasdienybę, pasidalino savo įkvėpimo šaltiniais gastroliuojant įvairiose šalyse, požiūriu į spektaklio „Gulbių ežeras“ bei tuo, kaip jį pakeitė jau beveik ketverius metus besitęsiantis karas gimtojoje Ukrainoje.
– Denysai, jus vadina vienu ryškiausių Ukrainos baleto šokėjų. Iš kur, jūsų manymu, kyla jūsų šokio jėga – kas labiausiai jus formavo kaip menininką?
– Užaugau Ukrainoje, kur nuo vaikystės man buvo ugdomas pagarbus požiūris į meną, muziką, jausmo pojūtį judesyje. Mes viską išgyvename širdimi – džiaugsmą, skausmą, meilę – ir, tikiu, tai atsispindi mano šokyje. Stengiuosi, kad kiekvienas judesys būtų prasmingas ir emocionalus, kad žiūrovas ne tik matytų techniką, bet ir pajustų istoriją. Mano mokykla, mano kultūra mane mokė nuoširdumo scenoje. Klasikiniame balete man tai ne tik judesių tobulumas, bet ir jausmų išraiška. Manau, būtent šios gilios patirtys ir emocijos nuolat formuoja mano stilių ir požiūrį į meną.
– Ar įmanoma perteikti tokią emociją scenoje be labai stipraus fizinio pasirengimo?
– Ne, baleto šokėjai visada turi būti formoje. Negalime sau leisti ilgų pertraukų: daugiausiai dvi savaitės vasarą, na, gal dar viena savaitė per metus. Kiekviena diena prasideda nuo baleto pamokos – tai kaip kvėpavimas, be jo niekaip. Manau, kad visi baleto šokėjai galėtų paliudyti, jog prarasti formą yra labai lengva, o vėl ją susigrąžinti – be galo sunku.
– Dažnai gastroliuojate. Kaip atrodo baleto šokėjo diena turo metu?
– Gastroles turbūt galima palyginti su sporto renginiu, kai esi visiškai susitelkęs į pasirodymą ir viskas aplinkui išnyksta. Visus logistinius dalykus išsprendžia organizatoriai, o tavo užduotis – gerai išsimiegoti, apšilti ir išeiti į sceną su gera energija. Kalbant apie įprastą dieną, mūsų režimas beveik visad toks pats. Atvykstame į teatrą ir pradedame dieną baleto pamoka. Tuomet dažniausiai vyksta spektaklio repeticija. Dažnai darome pilną repeticiją, tad galima sakyti, kad suvaidiname būsimą spektaklį, tik be žiūrovų. Vėliau laukia šiek tiek poilsio, grimas, techninių elementų patikrinimas. Prieš išeidami į sceną visada palinkime vieni kitiems sėkmės, o tada muzika, šviesos ir prasideda magija.
– Kalbant apie magiją scenoje, vasarį ją kursite Vilniuje, kur su „Kyiv Classic Ballet“ pristatysite „Gulbių ežerą“. Kuo šis spektaklis ir vaidmuo jums ypatingas?
– Tai vienas mano mėgstamiausių baletų, kurį taip pat šokau daugiausia kartų – skirtingose šalyse, skirtingose scenose ir įvairiuose pastatymuose. Kiekvieną kartą tai buvo tarsi naujas kvėpavimas, naujas žvilgsnis į pažįstamą istoriją. Spektaklyje atlieku Princo Zygfrydp partiją. Nors įprastai manoma, kad „Gulbių ežero“ herojė yra moteris, tačiau, manau, kad pagrindinis vaidmuo yra Princo. Tai istorija apie žmogų, kuris pereina visą jausmų spektrą nuo vienatvės ir svajonių apie meilę iki apgaulės, išdavystės ir, galiausiai, laimės blyksnių. Visa tai telpa viename personaže. Šis vaidmuo sujungia techniką, meistriškumą ir gilią emocinę dramą.
– Turiu pripažinti, kad sulaužėte ir mano turimą nuomonę, jog „Gulbių ežero“ herojė yra moteris, todėl noriu paklausti – kaip pats suprantate šį spektaklį?
– Man tai pirmiausia istorija apie meilę – tyrą, nuoširdžią ir atlaidžią. Istorijos centre yra vienišo žmogaus likimas, perteikiamas pilnu jausmų spektru: nuo vilties ir džiaugsmo iki nusivylimo ir skausmingo praradimo. Jis ieško tikrų jausmų ir, nepaisant išbandymų, juos randa. Šioje istorijoje yra ir vienatvės, ir apgaulės, ir žmogaus sielos tragedijos, bet visa tai veda į šviesą. „Gulbių ežerą“ atlieka daugelis, bet kiekvienas atlikėjas į šį baletą įneša kažką savito. Dėl to galutinis rezultatas tampa visiškai kitoks, tad nepamatysite dviejų vienodų spektaklių. Mūsų spektaklyje pabaiga yra laiminga ir man tai labai patinka, nes, kad ir kaip būtų sunku, tikra meilė visada triumfuoja.
– Į Lietuvą atvyksite iš Suomijos po aštuonių pasirodymų per dešimt dienų. Kaip išlaikote balansą ir išsaugote įkvėpimą keliaudamas tarptautiniu mastu?
– Publikos aplodismentai yra pirmasis įkvėpimo šaltinis (šypsosi). Tai įkrauna neįtikėtina energija ir tampa stimulu kitam pasirodymui – verčia galvoti, kaip tapti geresniu, ką pridėti, kaip naujai atskleisti vaidmenį. Gastrolės man visada yra ypatingas laikas, nes sutinku naujų šokėjų, kolektyvų, jaučiu kitokią scenos atmosferą. Visa tai jaudina. Taip pat įkvėpimo semiuosi iš pačių miestų, kuriuos aplankome – jų kultūros, architektūros, nuotaikos. Labai smagu, kai prieš pasirodymą galiu tiesiog pasivaikščioti, nueiti į muziejų, pajusti to miesto ritmą, sužinoti jo istoriją. Per daugybę kelionių išmokau kiekviename mieste rasti savo „atsigavimo taškus“. Vienur, tai gali būti jauki kavinė su gražiu vaizdu, kitur – rami vieta parke ar suoliukas prie ežero. Čia sustoju, įsikraunu ir grįžtu į sceną su nauja jėga ir idėjomis.
– Ar skirtingų šalių žiūrovai skirtingai reaguoja į jūsų pasirodymus?
– Tikrai taip. Kiekviena šalis turi savo publiką, netgi kiekvienas miestas turi savitą publiką. Vienur emocingesnę, kitur santūresnę. Kartais visą spektaklį būna tyla, o pabaigoje – tikras aplodismentų sprogimas. Bet tai normalu, nes visi skiriamės temperamentu ir kultūra. Iš to kyla skirtingas spektaklio suvokimas ir reakcija, bet tai man įtakos nedaro. Kaip šokėjas, prieš pasirodymą tiesiog nusiteikiu vaidmeniui ir nežinau, kaip į tai reaguos publika.
– Paminėjote nusiteikimą, todėl privalau paklausti – kaip jums pavyksta išlikti pozityviu, kai jūsų paties šalyje vyksta karas?
– Jei atvirai, karas mane labai pakeitė. Dabar ypač stipriai jaučiu, kad kiekvienas pasirodymas užsienyje nėra tik spektaklis, bet galimybė per meną papasakoti pasauliui apie savo šalies kultūrą ir dvasią. Man svarbu, kad žiūrovai skirtingose pasaulio vietose pamatytų, kokia Ukraina yra turtinga savo jausmais, talentu ir įkvėpimu. Jeigu po spekyaklio bent vienas žiūrovas norės sužinoti daugiau apie mano šalį, tuomet aš darbą atlikau puikiai. Manau, kad neįmanoma išlikti tokiam pačiam, kai tavo tėvynė kenčia, tačiau tai verčia suvokti gyvenimo, šeimos, mane supančių žmonių vertę. Aš to nevadinu pozityvumu – tai yra vidinis pasirinkimas neprarasti šviesos. Menas primena, kodėl turime gyventi, mylėti ir nepasiduoti. Išlieku toks ne todėl, kad viskas gerai, bet todėl, kad žinau, ką atstovauju. Tai man suteikia jėgų.
– Pabaigai, ką norėtumėte, kad žiūrovai išsineštų iš jūsų „Gulbių ežero“ pasirodymo?
– Manau, kad kiekvienas žiūrovas jaučia ir suvokia spektaklį savaip, nes visi ateina su savo mintimis, jausmais ir nuotaika. Todėl labiausiai noriu, kad publika būtų įkvėpta mūsų pasakojamos istorijos, mūsų interpretacijos ir namo išeitų su šviesos, gerumo ir vilties jausmu. Jei bent dviem valandoms žiūrovai atitrūks nuo kasdienių rūpesčių, pasimėgaus nuostabia muzika ir baleto grožiu – vadinasi, kad mūsų misija sėkminga. Džiaugiamės Lietuvos žiūrovams galėdami scenoje atiduoti dalelę savo sielos ir labai laukiame susitikimo Vilniuje.
– Ačiū už atvirą pokalbį, Denysai. Mes taip pat nekantraujame išvysti jus Lietuvoje!
