Pasak režisierės, VMT meno skyriaus vadovės Gabrielės Tuminaitės, E. Gabrėnaitė savo kūryba į Lietuvos teatro istoriją yra įsirėžusi nenutrinamu pėdsaku. „Tai aktorė paslaptis, darbui atiduodanti visą savo intelektą, patirtį, jausmus, ji – energijos užtaisas, unikali ir universali menininkė“, – teigia G. Tuminaitė, VMT režisavusi spektaklį „Marti“, kuriame E. Gabrėnaitė įkūnija vieną pagrindinių herojų.
„Nė vieno drungno vaidmens“
Nuotraukas, kurios retrospektyviai pateikia ryškiausius E. Gabrėnaitės vaidmenis teatre, iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvų atrinko teatrologė dr. Daiva Šabasevičienė. Per kelis pastaruosius dešimtmečius savo tekstuose ji aptarė bene visus svarbiausius aktorės vaidmenis, o nuotraukų atranka jai tapo nelengva, bet apdovanojančia patirtimi.
„E. Gabrėnaitė – unikali aktorė. Neprisimenu nė vieno jos drungno vaidmens, visi – įkaitinti iki maksimumo. Gabrėnaitę galima būtų pavadinti tragike, bet geriau įsigilinus, ji – giliai dramatinė aktorė, todėl ją kvietė vaidinti patys įvairiausi režisieriai. Ji buvo kaip tam tikras sėkmės garantas. Dėl tokių aktorių einama į teatrą“, – sakė D. Šabasevičienė.
Pasak jos, E. Gabrėnaitės asmeninių savybių ir talento lydinys leido jai tapti viena iš savo kartos legendų. „Dirbdama su daugeliu režisierių – Irena Bučiene, Henriku Vancevičiumi, Alge Savickaite, Rimu Tuminu, Aurelija Ragauskaite, ji jautė, kad visiems jos užteko. Todėl Gabrėnaitė ypač aukštai įvertino susitikimą su Krystianu Lupa, kuriam jos neužteko. Degti ir sudegti – reiškia maksimaliai perskrosti vaidmenį. Ji – kukli, atvira, neslepianti savigraužos. Jai svarbi žiūrovų reakcija, ji atvira teatro užkulisiuose, ji nuostabi scenos partnerė“, – reziumavo teatrologė.
Svarbios sugautos emocijos
Pati E. Gabrėnaitė prisipažino, jog nuotraukos iš spektaklių ir kino filmų jai kelia įvairių emocijų. Tačiau bene ryškiausiai išlikęs – laimės, džiaugsmo pojūtis: „Nuotraukos patvirtina: aš tikrai ten buvau. Ir kartu apima jausmas, jog tai buvo visiškai kitas gyvenimas, kita aš. Savo fotografijose nesigėriu ypatingais rakursais, nevertinu „gražu“ ar „negražu“. Jei kas ir svarbu, tai kokią jos pagavo emociją ir kokią emociją sukelia žiūrint dabar“, – teigė E. Gabrėnaitė.
Pasak aktorės, apmąstyti vaidmenis, susitikimus ir išgyvenimus jai padeda ir maždaug 40 metų rašomi dienoraščiai. Atsivertusi jų puslapius, ji gali prisiminti dėmesį, meilę bei palaikymą, kurių netrūko kuriant skirtingus vaidmenis kine bei teatre, dirbant su savitais režisieriais ar leidžiantis į gastroles po įvairias šalis.
Mokytojai – ir režisieriai, ir vyresni kolegos
E. Gabrėnaitė augo žinomų aktorių Antano Gabrėno ir Genovaitės Tolkutės šeimoje. 1972-aisiais baigė Lietuvos konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), jos kurso vadovė buvo dr. Irena Vaišytė, specialybės pedagogas – Vladas Jurkūnas. Vos baigusi aktorystės mokslus aktorė atsidūrė Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre, čia kūrė vaidmenis iki 1990-ųjų. Menininkė vaidino Irenos Bučienės, Henriko Vancevičiaus, Kazimieros Kymantaitės ir kitų režisierių spektakliuose. Pasak aktorės, be jų didelę įtaką jai padarė aktoriai Monika Mironaitė, Stepas Jukna, Henrikas Kurauskas – juos ji taip pat laiko savo mokytojais.
Kine E. Gabrėnaitė debiutavo 1971 m. suvaidinusi epizodinį vaidmenį filme „Tas prakeiktas nuolankumas“ (rež. Algirdas Dausa). Nusifilmavo tokių žymių kino režisierių kaip Gytis Lukšas ir Arūnas Žebriūnas kino filmuose, ją vertina ir naujosios kartos kino režisieriai.
E. Gabrėnaitę artimas kūrybinis ryšys sieja su aktoriumi, režisieriumi Valentinu Masalskiu. 2010 m. už moters vaidmenį jo režisuotame spektaklyje „Pasaulio gerintojas“, pagal Thomo Bernhardo pjesę, ji įvertinta „Auksiniu scenos kryžiumi“. V. Masalskis šiame spektaklyje buvo ir jos scenos partneris. Dar vienas „Auksinis scenos kryžius“ aktorei skirtas 2016 m. už ponios Citel vaidmenį T. Bernhardo pjesėje „Didvyrių aikštė“, pagal kurią spektaklį pastatė režisierius Krystianas Lupa.
E. Gabrėnaitė 1999-aisiais įvertinta ir LR Vyriausybės meno premija, 2011-aisiais – Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2017 metais – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
R. Tuminas pakvietė vos įkūręs teatrą
Jau 35-erius metus, nuo 1990-ųjų, E. Gabrėnaitė – VMT trupės aktorė. Ateiti čia, vos tik įkūręs šį teatrą, ją pakvietė režisierius Rimas Tuminas. Pasak aktorės, tai jai buvo „netikėta ir neplanuota“. „Kai dabar pagalvoju, Tumino aš nei gerai pažinojau, nei buvau bendravusi – jis už mane jaunesnis. Tačiau kai jis kūrė teatrą, paskambino ir pasakė „ateik“, atsakiau, jog pagalvosiu, ir gal kada nors… O jis: „Dabar ateik.“ O juk aš Akademiniame teatre (dabar – Nacionalinis dramos teatras) turėjau pagrindinius vaidmenis, savo savo grimo kambarį, – pasakojo aktorė, neilgai trukus atsiliepusi į šį kvietimą ir tapusi neatsiejama VMT dalimi. – Tuminas man davė labai daug, tačiau daug nekalbėdamas. Tai – dovana.“
Kaip svarbiausius savo vaidmenis teatre aktorė mini tris: Antigonę Jeano Anouilh’o pjesėje „Antigonė“ (rež. I. Bučienė, 1978), Ranevskają Antono Čechovo pjesėje „Vyšnių sodas“ (rež. R. Tuminas, 1990) ir jau minėtąjį ponios Citel vaidmenį T. Bernhardo pjesėje „Didvyrių aikštė“ (rež. Krystian Lupa, 2010).
Pirmąjį iš jų puikiai pamena teatrologė dr. D. Šabasevičienė, spektaklį „Antigonė“ dar paauglystėje žiūrėjusi kelis kartus. „Jis gimė ir buvo vaidinamas Basanavičiaus g. 13, kur tuomet „rezidavo“ Lietuvos valstybinis akademinis (dabar – nacionalinis) dramos teatras. Antigonės vaidmenį kūrė ir Regina Arbačiauskaitė. Abi buvo puikios. Eglės žvilgsnis, teksto sakymas klūpant avanscenoje išliko visam gyvenimui. Rodos, tai buvo išorė, bet paliko labai daug jausmo, nesumeluotų išgyvenimų“, – prisiminė teatrologė.
Proga pasikartoti teatro istoriją
Anot dr. D. Šabasevičienės, berinkdama nuotraukas retrospektyvinei E. Gabrėnaitei skirtai parodai ji tarsi pasikartojo teatro istoriją: „Kitomis akimis pamačiau ir Gabrėnaitės partnerius, jų degančias akis, žvelgiančias į Eglę. Tai Arnas Rosenas, Henrikas Kurauskas, Juozas Meškauskas, Juozas Kisielius, Regimantas Adomaitis, Saulius Siparis, Vytautas Rumšas, Romualdas Ramanauskas, Vytautas Šapranauskas, Sigitas Račkys, Valentinas Masalskis ir kiti.“
VMT meno skyriaus vadovės G. Tuminaitės teigimu, nepamirštama ir E. Gabrėnaitės įkūnyta Ranevskaja „Vyšnių sode“. „Jos Ranevskają matė ne viena pasaulio aktorė – nuo Islandijos iki Kinijos. Kiekviena, kuriai grėsė šis vaidmuo naujoje Tumino interpretacijoje, pajusdavo begalinę pagarbą ir baimę, ne viena yra sakiusi: „Bet, Rimai, aš taip nesugebėsiu…“, – prisimena G. Tuminaitė.
Anot jos, nors pastaruosius pusketvirto dešimtmečio E. Gabrėnaitė dirba būtent VMT, ją sunku apriboti konkrečiu teatru. „Ši aktorė pati – tiesiog teatras. Todėl Mažajam teatrui tiesiog teko laimė būti su ja, kartu džiaugtis jos išskirtiniais darbais.“
Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras, solidarizuodamasis su protestuojančia kultūros bendruomene, atsisakė oficialių LR Prezidento ir kultūros ministro sveikinimų.
Parodą galima išvysti Valstybinio Vilniaus mažojo teatro (Gedimino pr. 22) antrojo aukšto hole. Parodos kuratorė – teatrologė dr. Daiva Šabasevičienė, parodos dailininkai – Haroldas Kuliešius, Vaiva Paulauskaitė, Ieva Vaičiulytė, parodos partneris – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Renginio partneriai – „Smells Like Spells“, „Crème de la Crème“, „Pacai“, „iLunch“, „MV GROUP Distribution LT“, „Gėlės gėlėms“, „Druska Miltai Vanduo“.
