Iš tiesų „zona“ kasmet kvėpuoja laisve ir šiuolaikiškumu. „Mes ne tik kviečiame vaikus ir buriame bendruomenę. Mes parodome pozityvią rajono pusę. Ne kivirčus ar istorijas, kurios kartais atrodo kaip propaganda. Viduje jų nėra,“ – pasakoja stovyklos ir festivalio „Kultūros zona“ organizatorė Virginija Kuklytė – Gedvilienė.
Menininkai griauna stereotipus
Liepos gale jau vienuoliktą kartą „Degam“ menininkų V. Kuklytės – Gedvilienės ir Šarūno Gedvilo organizuojama stovykla buria jaunus žmones į savaitės trukmės kelionę į save per meną ir kultūrą. Stovykla kartu užsiaugino ir meno festivalį. Virginija ir Šarūnas (apdovanoti Lietuvos respublikos Prezidento premija už prasmingas veiklas regione) gyventojams parodo ir profesionalų šiuolaikinį jauną scenos meną, ir Lietuvoje garsius, publikos mylimus kūrėjus. Veiklos vykdomos partneriaujant su Britų taryba Lietuvoje, finansuojamos Lietuvos kultūros tarybos, Šalčininkų rajono savivaldybės bei kitų rėmėjų.
Šiemet poezijos vakarą festivalio lankytojams padovanojo viena didžiausių Lietuvos scenos ir televizijos žvaigždžių Rolandas Kazlas. „Sunku buvo jį įkalbinti, čia Šarūnas padirbėjo,“ – juokiasi Virginija. „Bet džiaugiuosi, kad R. Kazlas atvažiavo. Jis pasakė: aš čia išvis esu pirmą kartą. Pernai lygiai tą patį sakė festivalyje pasirodęs aktorius Dainius Gavenonis. Aš apkeliavau visą pasaulį, sako, visus avinjonus ir šanchajus (šiuose miestuose vyksta prestižiniai teatro festivaliai – aut.past.), o Šalčininkuose esu pirmą kartą.“
Virginija džiaugiasi, kad pavyksta griauti stereotipus apie regioną, o atvykę menininkai sutinka lietuviškai kalbančius, šviesius žmones. „Vaikų tėvai bendrauja, fotografuojasi su jais, ranką paspaudžia. Jie jaučiasi šio krašto ambasadoriais“, sako ji. „R. Kazlas parodė vaikams labai aukštą lygį. Jis skaitė poeziją kaip prozą, o jie kartu juokėsi, verkė… Džiugu, kad pavyksta tą padaryti.“
Solidarumas
Pavyksta ne visuomet. Pernai stovykla ir festivalis neįvyko – kultūros rėmimo institucijos neskyrė finansavimo unikaliai ir įvertintai veiklai regione. Pauzė stovyklos augime nustebino ir vaikų tėvelius, kurie buvo pasiryžę kūrėjus pastiprinti iš savo kišenių. „Sakau, imkite iš mūsų daugiau,“ – prisimena mama Renata. Jos vaikai stovyklą lanko jau septintus metus. „Na, nustatykite normalią kainą.“
Tačiau padaryti pauzę negavus finansavimo buvo ir principingas organizatorių sprendimas. Jie nori, kad stovyklos veiklos būtų prieinamos visiems. Be jų čia vyksta ir nemokamas meno festivalis, skirtas visai bendruomenei, bei paskaitos – edukacinės dirbtuvės. Festivalyje šalia R. Kazlo šiemet pasirodė ir poezijos ir muzikos duetas aktoriai Justas Tertelis ir Vesta Šumilovaitė - Tertelienė bei Rokas Kašėta, nustebinęs koncertu dzūkiškai. „Tėveliai skambina ir sako – mes galim mokėti dvigubai. Tai jūs galit, sakau, bet yra tų, kurie negali. O dabar galime nemokamai pakviesti ir vaikus iš Šeimos ir vaiko gerovės centro. Regione algos nedidelės. Kai kurie tėvai už stovyklą turėtų mokėti pusę mėnesio atlyginimo. Mes nesame komercinė stovykla. Nedarome penkių stovyklų per metus – tik vieną, ir dėl jos stengiamės. Bet emocijų užtenka visiems metams,“ – paaiškina V. Kuklytė – Gedvilienė.
Scenos dekoracija – Lietuvos dangus
„Už tai, ką jie daro, reiktų jiems pastatyti paminklą. Jie nuostabūs žmonės, kurie dirba dėl idėjos,“ – sako šalčininkietė Renata. Virginija ir Šarūnas, atrodo, mato čia ir savo misiją. Pati V. Kuklytė kilusi iš Šalčininkų ir jaučia, ko trūksta jos kraštui, ko žmonės ilgisi. Savo kuriamoje stovykloje aktorė ir režisierė įprasmina net savo krašto gamtą, rengdama menininkų pasirodymus po atviru dangumi ir taikydamasi prie kaprizingo lietuviškos vasaros oro.
„Kai keliavome po Japoniją, pas Suzuki (V. Kuklytė – Gedvilienė ir Š. Gedvilas dirbo su japonų avangardinio teatro režisieriumi, rašytoju ir filosofu Tadashi Suzuki bei lankėsi jo įkurtame teatre – aut.past.). Ten jie turi scenas tiesiog lauke. Jie vaidina naktį, šoka į ežerą, scenoje kepa žuvį ir kvapai tampa veikėjais… Suzukis kalną, akmenis naudoja kaip dekoracijas. Čia irgi to norisi. Mes turim gražią gamtą ir labai norisi tą parodyti. Kiek kartų jau skaitėme poeziją saulei leidžiantis, kai viskas rausta. Tai labai gražu.“ – pasakoja Virginija.
Apie tabu – su tėvais
Gaiviu naujos kūrybos gūsiu festivalio žiūrovams ir stovyklos dalyviams šiais metais tapo jaunųjų aktorių profesionalų kūryba spektaklyje „Lygtis – mergaitė“ (rež. Ieva Gribauskaitė ir Viktorija Kuodytė), pasakojusiame apie mergaitės kelią į suaugusios moters pasaulį ir kelyje tykančius pavojus: plėšrias manipuliacijas, prievartą, abejones pačia savimi, kurias stiprina visuomenės žvilgsnis į moterį, okupacijos laikų auklėjimo liekanos, moterų diskriminacija įvairiose srityse.
„Spektaklio aptarimo metu viena mergaitė aktorių paklausė: ar jūs nebijojote mums rodyti tokio spektaklio? Juk Lietuvoje šitos temos yra vis dar tabu,“ – prisimena Virginija Kuklytė – Gedvilienė. „Bet verta apie tai kalbėti. Jie – kita karta, ir apie tai jau kalba daug drąsiau. Be to, vaikai po spektaklio turi galimybę šiomis temomis padiskutuoti ir su tėvais. Nes jie čia pat, irgi žiūri. O tokios temos tikrai kol kas tabu.“
Metų įvykis
Menininkų organizuojama stovykla vaikams jau žinoma visame regione, o vaikai pasakoja laukiantys, kada prasidės registracija į ją, kad nepraleistų. Vaikai stovykloje gali dalyvauti iki 18 metų, tačiau ir „peraugę“ atvyksta savanoriauti ir padeda jaunesniems vaikams. Stovykla auga drauge su vaikais.
„10 metų čia važiuoju, nuo dvylikos metų,“ – pasakoja buvęs dalyvis, o dabar – savanoris Domantas Kraujutis. „Pirmosiose stovyklose vadovai patys gamino pusryčius! O dabar susirinko komanda, kuri padeda išspręsti buitį, o vadovai gali visą savo dėmesį skirti darbui su vaikais. Bet emocijos visus tuos metus tos pačios. Daug laimės, daug veiksmo.“ Prie savanorių komandos šiais metais taip pat prisijungė buvusios stovyklos dalyvės Julija Lang, Liza Fedotova ir Valerija Svorobovič.
Šių metų stovykloje su vaikų grupėmis dirbo aktoriai Lukas Auksoraitis, Šarūnas Gedvilas, Artur Svorobovič, Mindaugas Činčys, Kyrylo Kremenchuk, socialinė darbuotoja Evelina Naujokienė, į stovyklą atvykusi iš Didžiosios Britanijos. Vaikai mokėsi improvizacijos (jas vedė aktorius Oskaras Wyganowskis), klounados, tango, klausėsi psichoterapeutės Radvilės Varanavičiūtės paskaitos apie kūrybiškumą, dalyvavo gongų terapijos užsiėmime (vedė aktorė Raminta Šniaukštaitė), stebėjo ir aptarinėjo spektaklius, reflektavo ir diskutavo. Ir kasdien su vadovais repetavo pasirodymus, kuriuos žiūrovams parodė paskutinįjį stovyklos vakarą. Veiklos vykdomos partneriaujant su Britų taryba Lietuvoje, o finansuojamos Lietuvos kultūros tarybos, Šalčininkų rajono savivaldybės ir kitų rėmėjų.
Eiti gylyn
Šios stovyklos išskirtinumas yra tai, kad kiekvienas užsiėmimas ir kiekvienas žaidimas yra daugiau nei pramoga, nors paskatinti vaikus mėgautis menu ir kūryba yra vienas stovyklos tikslų. Virginija: “Stovykla trunka septynias naktis ir aštuonias dienas. Tai ribotas laikas. Ir per šį laiką jie peržengia savo baimę. Man atrodo, tiek ir užtenka vasaros stovyklai. Jie turi pasimėgauti kūryba. Mes nesame aktorių kalvė. Mes ruošiame kūrybiškus žmonės, kurie tą kūrybiškumą savyje atranda ir gali pritaikyti kitose srityse.“
Tam, kad padėtų vaikams atsiverti ir sukurtų su vaikais ryšį, vadovai ruošėsi, padėdami psichoterapeutės Radvilės Varanavičiūtės. Ji aktorių programas vaikams, žaidimus ir pratimus įvertino per edukacinę ir psichologinę prizmę ir taip suteikė aktorių veikloms naują matmenį, kuriame svarbiausia – vaiko potyriai ir jo refleksija.
Radvilė Varanavičiūtė: „Klausiau aktorių: koks pratimo tikslas? Kokius parinksi būdus tam pasiekti? Ir kaip tai apmąstysi? Visąlaik skatinau juos eiti gilyn. Dvylikametis ir aštuoniolikmetis – koks tarp jų gali būti bendrumas? Ar jie jau gali šnekėtis rate, pasidalinti? Tai reikalauja drąsos ir pasitikėjimo. Trylikametė mergytė sėdi su keturiasdešimčia žmonių, tarp kurių vyresniokai, yra ir bernų – ir reikia pasakyti kažką labai asmeniška. Yra reikalų. Tokius dalykus reikia apgalvoti,“ – sako specialistė.
Sąmoningumas kaip įgūdis kurti valstybę
R. Varanavičiūtė akcentuoja – įsisąmoninimui, kūrybiškumui pažadinti, atvėrimui, gebėjimui būti čia ir dabar ir kartu tyrinėti vaizduotę ir smalsumą teatro metodikos labai tinka. „Būtina mokytis reflektuoti. Prie refleksijos mes nelabai pratę, nelabai kas mus mokina. Klausti vaikų: ką galvojai, kaip jauteisi? Kaip sekėsi dirbti trise? Ar inicijavai kažką, ar buvai gale? Kaip jauteisi, kai kitas inicijavo? Ar tave išklausė, o gal tave „nukirto“? Ar tavo idėjas priėmė, ar blokavo? Kaip tada pasijutai? Svarbu, kad jie mąstytų apie save – kaip įsitraukia į procesą, ką patiria, kas jiems buvo svarbu, ką jie išsinešė, ką atrado. Kur kažko nepasakė, ką būtų norėję pasakyti, kur žodžiai taip ir liko „pastrigę“? Refleksija – tai įgūdis, kaip raumuo, kurį treniruoji.“
Psichologė pasakoja, kad šis įgūdis – sąmoningumas ir suvokimas – svarbus ne tik vaikams, bet mums visiems. „Tai ir yra kritinis mąstymas. Kuomet galime diferencijuoti, atsirinkti dalykus. Ir tai nuo asmeninio mastelio paskui pereina į visuomeninį – už ką aš balsuoju, kas ką man šneka? Tai sąmoningas buvimas. Nebesu bandos automatizme – visi daro taip, tai ir aš taip „važiuoju“. Galiu įsivertinti, kaip aš tame esu. Būti labiau asmenišku.“
Autoritetų baimės
Būtent sąmoningumas, drąsa rodyti pažeidžiamumą ir atvirumas vienas kitam sukuria transformuojančią atmosferą stovykloje ir saugią erdvę būti kartu tokiais. Suaugę čia savanoriškai „nusikarūnuoja“ savo hierarchinį pranašumą ir vaikams tampa draugais. Būtent taip jie kartu sukuria autentišką ryšį, kuriame atsiveria ir užauga abi pusės, ir užsitarnauja nuoširdžią vaikų pagarbą ir autoritetą. O tai atrodo lengva tik iš pirmo žvilgsnio.
„Tai ketvirtoji mano stovykla,“ – pasakoja aktorius Lukas Auksoraitis, vienas iš vadovų. „Kai atėjau, aštuoniolikmečiai jau autodė kaip aš, kai kurie ir didesni. Kaip gi jie matys manyje autoritetą? Ką aš jiems pasakysiu? Ar jiems išvis bus įdomu? Buvo jausmas, kad jie manys: kaip tu čia toks, vos ne mūsų metų, bandysi mums kažką aiškinti? Buvo nedrasu.“ Tačiau atvykus į stovyklą menininkas pajuto, kad čia dirbama ne galios žaidimų principu, o primesti autoritetai vaikams nereikalingi – jie juos pasirenka patys.
„To autoriteto jiems visiškai nereikėjo. Supratau, kad man su jais tiesiog reikia būti tokiu, koks esu, ir viskas. Norėjau su jais atrasti dialogą. Norėjau, kad jie nebijotų prie manęs išsakyti savo minčių, sakyti, ką jie galvoja iš tikrųjų, o ne tiesiog mandagiai klausytųsi. Su jais pasikalbėti, paklausyti, ką jie galvoja apie gyvenimą, ką veiks toliau buvo tikrai įdomu. Tai mane nustebino. Šita stovykla tikrai ypatinga. Čia negaila savęs atiduoti,“ – pasakoja L. Auksoraitis, pats neseniai tapęs tėvu ir branginantis kiekvieną akimirką su sūnum.
Be gėdos
„Pirminis dalykas, kurio reikia paaugliams, yra saugumas,“ – pasakoja aktorius Mindaugas Činčys, stovykloje dirbantis pirmą kartą. „Kai prieini prie vaiko per žaidimą, jis pajaučia: aha, čia saugu, jis žaismingas, jis tikrai gali būti kaip vyresnis brolis. Kai nespaudi, neverti, nepersistengi. Užtenka tiesiog klausytis, – ir gimsta magiška dalykai.“
M. Činčys, prieš atvykdamas dėstyti į stovyklą „Kultūros zona“, klounados meną lavino teatro profesoriaus, pedagogo ir meistro klouno Philippe'as Gaulier mokykloje Prancūzijoje. Klounada – tai teatro, sceninės improvizacijos ir giliai humanistinės pasaulėžiūros derinys. Ši meno forma pagrįsta žaidimu ir klouniškais pokštais, kurie kuria ryšį tarp menininko ir žiūrovo per juoką, šėlsmą, atsipalaidavimą – ir taip „užkabina“ bendražmogiškas patirtis ir kviečia jas išgyventi kartu.
„Žaidimai ėmė gimti natūraliai, iš pačių vaikų, jų vardų, vietovardžių. Jie juokėsi, jiems labai patiko. Supratau, kad kai tiesiog klausai, tie žaidimai gimsta ir kuriasi čia ir dabar. Būtent ryšyje.“ Mindaugas su vaikais draugystę kūrė vos jiems atvykus. „Berniukas Maksimas atėjo užsiregistruoti su futbolo kamuoliu. Bandžiau jį pakalbinti. Bet paskui pastebėjau jį spardant tą kamuolį. Man labai patinka futbolas. Paspyriau jam kamuolį. Mes pradėjom žaisti ir aš nuo pat pradžių pajaučiau, kad ir jis „užsikabino“, ir aš. Tas kamuolys sukūrė labai gražų ryšį.“
M. Činčys sako, kad būtent klounados mokykloje Prancūzijoje atrado tokį vertingą gebėjimą klausytis kito, išgirsti, ko jam ar jai reikia. Kūrėjas šį gebėjimą integravo į savo kuriamą meną ir atvežė Šalčininkų vaikams. „Tai labai intuityvūs dalykai, per kuriuos suprantu, ko vaikams, paaugliams iš tiesų reikia. “
Atvirumas kaip drąsa ir atsparumas
„Žmonės čia labai atviri pokalbiams,“ – pasakoja šiose stovyklose jau anksčiau dalyvavusi Elvita. „Jie tikrai niekada neteisia. Yra temų, apie kurias galima kalbėtis ir rusiškai, lenkiškai, ir lietuvių kalba. Ką tik buvau kitoje stovykloje. Ten viskas lietuvių kalba. Ir buvo žmonių, kurie net šiek tiek kabinėjosi prie rusų kalbos. O čia visi kalba atviriau. Ir man labai patinka, kad vadovai mus priima kaip suaugusius. Nemenkina, nežemina, kalba laisvai. Kitose stovyklose taip būna ne visada,“ – sako Elvita.
„Aš visą laiką stengiuosi su jais būti tikras, neapsimetinėti, nemeluoti jiems. Nebandau jų įspausti į rėmus – čia gerai, čia blogai, čia taip negali būti ar panašiai. Neatstumti jų, „nenurašyti“. Aišku, yra dalykų, tokių kaip alkoholis, rūkymas ir taip toliau. Tai yra griežtas „ne“. Bet ir čia norisi su jais vystyti dialogą, kalbėtis ir apie nelabai malonius dalykus. Klausti, o kodėl tau taip norisi? Kas vyksta? Okei, o man buvo taip ir taip. Norisi su jais dalintis ir kalbėtis. Kad jie pamatytų, kad aš nuo jų nelabai kuo skiriuosi,“ – atskleidžia L. Auksoraitis.
„Aš dabar nebijau kalbėti prieš žmonės,“ – sako stovyklautoja Magdalena, paklausta, ką brangiausio jai davė stovykloje praleistas laikas. „Turėjau šitą baimę prieš stovyklą. Bet jie sakė: nereikia bijoti. Čia tu turi savo grupę žmonių, kurie visada palaiko. Čia įvyko ir mano pirmas pasirodymas. Grojau su vadovu Artūru ir tai buvo vau. Jis visą savaitę dirbo su manimi, padėdavo viskuo, ko reikėjo. O žiūrint, kaip vadovai nebijo kalbėti prieš kitus, tai padrąsino ir mane.“
Kalbos barjeras kuria dialogą
Stovykloje vaikai turi laisvę saviraiškai. Artur Svorobovič dalinasi stovyklautojos Darijos istorija. Talentinga mergina eilėraštį parašė per kelias minutes. „Ji rašo: gyvenimas tai kinas. Einu kadru. Mane vis filmuoja. O aš savim nebetikiu. Koks eilėraštis! Tai šekspyriška mintis. Aš nežinau, ar ji skaitė Šekspyrą. Bet parašė tokį eilėraštį. Man plyšo smegenys, kaip ji parašė. Tai trys posmai – rusų kalba. Ir kaip aš galėjau jos prašyti, kad rašytų lietuviškai?“.
Vadovas matė, kad mergaitei lengviau rašyti kalba, kuria daugiau kalba, tačiau lietuvių kultūrą puoselėjančioje stovykloje šiuo klausimu norėjo sutarti ir su kitais. Taip pat – ir su vienu iš vadovų, aktoriumi Kyrylo Kremenčiuk, atvykusiu į Lietuvą iš okupuotų Ukrainos teritorijų. Tačiau klausimų jam nekilo. Visi suprato vaiko poreikį jausmus išreikšti kita kalba ir eilėraštis nuskambėjo festivalio scenoje šalia lietuviškų dainų, argentinietiško tango, prancūziškos klounados.
Ar būtų buvę keista, jei kiltų diskusija? Ar stovykla tuomet save išduotų kaip laisvės, saviraiškos sala? „O aš neprieštaraučiau tokiems pokalbiams,“ – atsako A. Svorobovič. „Džiaugiuosi, kad turime komandą, su kuria vis dar galime kalbėtis. Kitur pasitaiko atvejų, kai diskusijos komandose tarsi vyksta, bet vis tiek pasielgiama savaip. Tai formalios diskusijos, kai sprendimas jau priimtas. Mes pakalbėjom ir aš nusprendžiau.“
Ukrainietis menininkas Kyrylo atskleidžia, kad kalbos barjeras net tapo priemone rasti bendrą kalbą su vaikais. „Man stovykla tapo galimybe susipažinti su lietuvių kalba. Vaikams Šalčininkuose ji taip pat yra antroji, trečioji kalba, jie irgi kalba su akcentu, jiems sunku. Aš norėjau jiems parodyti, kad štai ir aš mokausi. Kad mes turim daug bendro, nes man irgi sunku kalbėti lietuviškai. Mes mokomės kartu“.
Girdėti vaikus
Šį tekstą rašome kaip tik tuo metu, kai Lietuvą sukrėtė Vilniuje paauglių įvykdytas žiaurus nusikaltimas. Ir nors statistika rodo, kad vaikų nusikalstamumas kiekvienais metais nuosekliai mažėja, tokie įvykiai išgąsdina visuomenę ir vėl pakelia jau atsakytus klausimus. Smurtas tarp vaikų turi būti matomas ne kaip atsitiktinumas, o kaip signalas, kad jų gyvenimuose kažkuriuo metu pritrūko dėmesio, empatijos jiems, supratimo ar žmonių, pastebinčių jų patiriamus sunkumus. Itin svarbu domėtis ir suprasti vaikų ir paauglių pasaulį.
„Aš jų klausiau, kas jiems įdomu, kas rezonuoja“, – pasakoja psichologė R. Varanavičiūtė. „Klausiu vaikų: tikriausiai tėvai jums siūlo visokių veiklelių, išvykų, o jūs sakot „man niekas neįdomu, aš noriu užsidaryti TikToke ir skrolinti? Jo jo, grynai, atsako jie. Ir jie patys jaučia, kaip tai žudo jų kūrybiškumą, kad jie izoliuojasi.
Jiems patiems dienos pabaigoje žiauriai gaila ir apmaudu, kad taip tuščiai praleido tas valandas. Kad nepadarė to, ką būtų norėjęs padaryti. Tie svetimi vaizdiniai (images, vizualinis turinys socialiniuose tinkluose – aut. past.) jiems numuša norą kurti. Jie nebenori ir draugauti. O draugystėse juk irgi kyla daug fainų kūrybinių idėjų.“
Psichologė kviečia pažvelgti į tai vaikų akimis. Domėtis socialiniais tinklais vaikams svarbu, nes tai – būdas pažinti pasaulį, matyti, kuo domisi vaikai kitose šalyse, būti pasaulio dalimi, netapti provincialiais. Vaizdų vartojimas neišvengiamas, nes šiandiena – vizualinio turinio laikas. Todėl labai svarbu mokytis būti vizualiai raštingais, atsirinkti gerus, kokybiškus vaizdus ir istorijas. Ir tokio raštingumo šiuo metu pirmiausiai reikia mokytojams.
„Klausiu vaikų, ką jie daro, kai juos pagauna aistra, smalsumas kažkokiam dalykui? Jie googlina, žiūri laidas – juk viskas dabar taip prieinama. Aš bandžiau juos padrąsinti, įkvėpti, priminti, kad jie yra labai kūrybingi. Ir jie prisiminė, kad dažnai kyla noras kažką parašyti, nupiešti, pakoležinti, kyla idėjų, kaip nufilmuoti klipus ar video,“ – akcentuoja psichologė.
Ką gi daryti, kad autentiškas vaikų kūrybiškumas „nenusimuštų“? „Reikia burtis patiems,“ – atsako R. Varanavičiūtė. „Paaugliui ypatingai svarbus bendruomeniškumas. Reikia turėti savo draugų, su kuriais galėtų kurti, filmuoti, fotografuoti, paišyti, kartu kelti idėjas, kovoti už teisybę – daryti, kas svarbu paauglystėje. Ir turėti savo kūrybinių reikaliukų, o ne tik būti pasyviais kitų kūrėjų vaizdinių vartotojais.“
Stovykla Šalčininkuose ir yra viena tokių erdvių, kur vaikai, palaikomi nuoširdžiai įsitraukusių profesionalų, jau daugiau nei dešimtmetį auga, turėdami savų kūrybinių reikaliukų.
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Šalčininkų rajono savivaldybė, Danguolė ir Viktoras Butkai.
Partneriai: Britų taryba Lietuvoje.
Rėmėjai: Birutė, Celemi, Sip–Sap, Gentle day, Printėja.
Vaizdo reportažo autorius Julius Ambrazevičius:
Nuotraukų autoriai:
Jurgita Wru, Andriejus Kartanavičius, Virginija Kuklytė
