Vilnietės draugės, vidinės komunikacijos ekspertė Giedrė Simanauskaitė ir edukatorė Agnė Rapalaitė, leidosi į neeilinį nuotykį – moterys kartu nusipirko butą Visagine. Lyg visa tai dar nebūtų pakankamas išbandymas, bičiulės nutarė užsibrėžti tikslą – apartamentus įrengti iš žmonių padovanotų ir antram gyvenimui prikeltų daiktų. Pašnekovės neslepia: ši idėja pareikalavo nemažai kantrybės, tačiau jos vaisiai tikrai saldūs.
„Mums tiek kartų jau kartojo: „Nedarykite verslo su draugais, nes prarasite ir verslą, ir draugystę“, o aš klausiu, tai kuo tuomet pasitikėti, jei ne draugais“, – šypteli Giedrė.
Portalui Moteris.lt pašnekovės atskleidė, su kokiais sunkumais susidūrė įsirenginėdamos butą, ir kodėl jų idėja prieglobstį rado ne didmiestyje, o mažame Lietuvos miestelyje.
– Giedre, Agne, papasakokite, kaip kilo idėja dviems draugėms ne tik įsigyti butą, bet ir visą vasarą paskirti remontams?
Agnė: Mes su Giedre lygiai prieš metus lankėmės Visagine. Aš ten dirbau, o Giedrė pramogavo. Prisimenu, tuomet ji grįžusi vakare pasakojo, kaip viskas čia žalia, kaip žmonės moka mėgautis vasara ir laiką leidžia prie ežerų. Iš trumpo vizito susidarė įspūdis, kad šis miestas – tarsi kurortas su pušynu kiekviename daugiabučio kieme, tik už labai priimtiną kainą. Aš kaip tik baigiau įsirengti butą Vilniuje, bet man norėjosi turėti mielą vietą gamtoje, kur bet kada galima atsipūsti, net ir dirbant. Keletą kartų aplankiau Visagine gyvenančius draugus ir jie kaip susitarę kartojo, kad čia tobula vieta gyventi, dirbti nuotoliniu būdu ir mėgautis laiku sau.
Kilo mintis – reikia pagaliau pirkti butą. Ir tada paskambinau Giedrei. Visai spontaniškai, daug nesitikėjau, bet Giedrė šiai vasaros avantiūrai pasirašė iškart.
Giedrė: Iš tiesų, tokį planą turėjau jau seniai, tačiau neradau suokalbininko, su kuriuo galėčiau butą nusipirkti, tad netikėtas Agnės pasiūlymas buvo seniai lauktas idėjos išpildymas. Žinoma, įsigyti nekilnojamąjį turtą ir jį remontuoti – yra du skirtingi planai.
– Jūsų idėja vadinama „ForRest“, o tai, išvertus iš anglų kalbos, reiškia „miškas“. Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą? Ar tai yra siekis populiarinti ekologiškumą, raginimas atsigręžti į gamtą?
Giedrė: „ForRest“ kartu reiškia ir erdvę skirtą poilsiui. Pro mūsų įsigyto buto langus atsiveria pušynas, toliau matosi ežeras, tad šis pavadinimas buvo geriausias pasirinkimas mūsų poilsio oazei. Visaginas yra miestas miške, tad ten žmonės gyvena gamtoje, į ją jiems nereikia nei grįžti, nei atsigręžti.
Agnė: Mes abi su Giedre tikrai mylime gamtą ir stengiamės ją puoselėti. Ir tai prasideda nuo mažiausių kasdienių įpročių – tokių kaip rūšiavimas, drabužių mainų vakarėliai, daiktų dalybos ir panašiai. Kai jau buto pirkimas tapo realybe, susėdome ir pasidalijome savo lūkesčiais. Išsiaiškinome, kad nenorime pirkti buto tik tam, kad jis būtų tuščias ir nenaudojamas. Išsikėlėme tikslus, kad 80 procentų daiktų bute būtų iš antrų rankų arba perdirbti, 90 procentų dalykų padaryti mūsų pačių rankomis. Taip bute apsigyveno ir senas Giedrės virtuvės stalas, ir perdažytas bei atnaujintas virtuvinis komplektas, o atlikę daiktai buvo išdalinti kaimynams. Tai iš dailies tikrai galime sakyti, kad buto įrengimas yra draugiškas gamtai ir žmonėms.
– Visgi mintis, nusipirkti butą kitame mieste, gali tapti tikru iššūkiu – juk gerai nepažįstate nei aplinkos, nei žmonių, tad galite ir skaudžiai suklysti. Su kokiomis patirtimis susidūrėte ieškodamos buto?
Giedrė: Iš tiesų, buto pirkimas sostinėje ir regione yra dvi skirtingos patirtys. Šį butą mes radome skelbimuose ir dėl jo įsigijimo susitarėme telefonu. Kainą taip pat derėjomės telefonu.
Agnė: Žmonės, regis, čia tikrai turi daugiau laiko ir mielai bendrauja su mumis. Dažnai eidavome apžiūrėti butų, kurių net kainos nežinodavome. Ši paaiškėdavo jau po apžiūros, kai mus pakviesdavo prisėsti prie stalo, pakalbėti apie tai, kokie mūsų lūkesčiai ir kiek mes norėtumėte mokėti. Galiausiai, jei pasiūlyta kaina netenkindavo, dar turėdavome ir šiek tiek argumentų išklausyti, kodėl šitas butas yra skirtas būtent mums ir kokią klaidą padarysime, jei jo nepirksime.
– Įrenginėdamos butą tikriausiai nemažai laiko praleidžiate Visagine. Koks gyvenimas verda ten?
Giedrė: Kol kas neturėjome daug laiko atsipūsti, kadangi viešnagės Visagine buvo užpildytos sienų ir dušų kabinų griovimu, jų dažymu Viską darėme pačios, net ir balkoną pačios sugebėjome išbetonuoti, grindis sudėti. Mūsų gyvenimiškas CV tikrai prasiplėtė (šypteli).
Tačiau vos atvykus į Visaginą, jis mane sužavėjo tuo, kad čia didelė kultūrinė įvairovė. Čia gyvena per 40 tautybių atstovų, mūsų kaimynai yra ir sakartvelai, ir šrilankietės. Manau, kad įsitvirtinus nuotolinio darbo praktikoms, gyvenančių ne didmiesčiuose bus ženkliai daugiau nei dabar. Tuos žmones, kuriems akys išsiplečia išgirdus, kad mes įsigijome butą Visagine, aš nuoširdžiai kviečiu ten nuvažiuoti, pavaikščioti po miškus, išsimaudyti ežeruose, kurių aplink tiek daug. Pastebėjau, kad tie, kurie jau yra lankęsi Visagine, mūsų pasirinkimą vertina džiaugsmingai ir klausimų daug neturi.
Agnė: iš tiesų, labai įdomu tiesiog būti „kaip vietine“. Čia jau stebėjome drakono valčių varžybas, leidome laiką su vietiniais draugais, ragavome alų vietinėje hipsterių alaus darykloje, kasdien maudėmės ežere, kuris vos už kelių šimtų metrų. Tačiau vis dar tenka pripažinti, kad čia spėjau pažinti tik mažą dalelę visų galimybių. Laukiame to momento, kai atvykimas į Visaginą bus tik viešnagė.
– Žvelgiant į jūsų socialinių tinklų paskyrą atrodo, kad viską esate užsibrėžusios padaryti pačios, net sudėtingiausius darbus. Ar nepasitaiko klaidų, po kurių tenka kreiptis į profesionalus?
Giedrė: būta, būta tų klaidų. Pavyzdžiui, vonioje blogai nudažėme plyteles, tad reikėjo viską nugremžti ir perdaryti iš naujo. Labai vertiname ir džiaugiamės bičiulių pagalba, esame iki kulnų jiems dėkingos.
Agnė: mano draugas Tautvydas net elektra nusitrenkė kirpdamas senus laidus. Visi gyvi ir sveiki, viskas galiausiai pavyko. Beje, visai neseniai vonios veidrodį, draugų atvežtą iš Kauno, radome gražiai nukritusį ir sudužusį kriauklėje. Mes tiek daug išmokome. Kuo daugiau darėme, tuo daugiau supratome, kad iš tiesų gebame padaryti. Visgi nesiekiame padaryti visko profesionaliai – kiekvienas sienos lopinėlis mūsų bute turi savo istoriją, kartais ir savo „kliurką“.
– Sakote, kad klaidų nestigo. Na, bet kas įsiminė kaip pats sunkiausias išbandymas?
Giedrė: Galbūt sunku patikėti, bet nusipirkti sofą! Įsivaizduokite, visą buto idėją sugalvojome aplink vieną internete rastą baldą. Kai jau atėjo metas jį užsakyti, jo jau nebebuvo. Tuomet išsirinkome kitą, užsisakėme, kitą dieną gavome laišką: „atsiprašome, išparduota“. Vargais negalais išsirinkome trečią, bet po savaitės gavome laišką, jog pristatymas nukeliamas dviem savaitėms, o vėliau – dar savaitei. Taip ir praėjo vasara, kol galiausiai, atnaujinus tiekimą, vėl grįžome prie pirmojo išsirinkto baldo.
Agnė: Giedre, jei jau kalbame apie išbandymus, tai gal dar ir grindis nušveisti po remonto buvo nelengva? (Juokiasi) Ne mažiau sunku buvo numatyti, kiek iš tiesų laiko reikia kai kuriems darbams atlikti. Važiuoji į Visaginą prisiplanavęs darbų, nes atrodo – kas čia tėra. O tuomet žiūri, kad tris dienas trise plušėjome, o sugebėjome padaryti tik pusę to, ką planavome.
– Pačios juokaujate, kad tai ne tik kūrybinis, bet ir draugystės tvirtumą išbandantis projektas. Ar jau teko susidurti su rimtais išbandymais? Ir kaip jums pavyksta surasti kompromisus, juk sakoma „skonis draugų neturi“?
Giedrė: mums tiek kartų jau pakartojo: „nedarykite verslo su draugais, nes prarasite ir verslą ir draugystę“, o aš klausiu, tai kuo tuomet pasitikėti, jei ne draugais. Visa širdimi jaučiu, kad keliese galima nuveikti ženkliai daugiau ir kokybiškiau, nei individualiai.
Agnė: girdėjome ir posakį: „nepirkite nekilnojamo turto su draugais“. Na, kol kas matome savo duete tik stiprybes ir tai, kaip viena kitą papildome. Pavyzdžiui, Giedrė puikiai ieško ir turi gerą akį sendaikčiams. Aš mielai nuvažiuoju apžiūrėti ir nuperku. Manau, pasirinkome gerą strategiją – pradėti nuo bendros vizijos sukūrimo.
Jei pažiūrėtumėte į mūsų įrengtus butus Vilniuje – pamatytumėte, kad jie santūrūs, skandinaviški, minimalistiniai. Abi norėjome pabandyti įrengti būtą taip, kaip nedrįstume įrengti savo kasdienių namų. Išsirinkome drąsias spalvas – pelenų rožinę, miško žalią, zebro dryžius ir kitus akcentus. O visą kitą mums suaukojo ir stilių padiktavo gauti daiktai.
Juokauju, jog mūsų buto aprašymas galėtų skambėti taip: „Butas, kuriame per daug spalvų ir geltonas fotelis prie nieko nedera“ (juokiasi). Bet iš tiesų, tiesiog laukiame, kol pavienės detalės apsijungs į visumą ir mūsų kurta vizija bus išpildyta. Na, o jei viskas neatrodys taip, kaip norėjome – perdažysime, juk jau mokame (juokiasi).
