Agnė Kišonaitė su vyru skaitmeninės reklamos agentūros vadovu Mantu Kubiliumi ir pusantrų metų sūneliu Henriu gyvena sostinėje, Naujamiestyje, senos statybos daugiabutyje. Į XX a. pradžioje statytą namą šeima atsikraustė prieš ketverius metus. Pastatas šliejasi prie ramios gatvės, garsus sulaiko ir storos sienos, tad menininkė džiaugiasi galėdama pabūti tyloje.
Vieta gyventi ir dirbti
A. Kišonaitė pasakoja, kaip ilgai jie su vyru būstus nuomojosi, o kai apsisprendė dairytis pirmųjų nuosavų namų, ieškojo įdomių centre, sename name, kuriame būtų patalpa ir dailės studijai įrengti. Dar pora norėjo tokių, kad įsirengti galėtų pagal savo skonį. Šį būstą šeima pirko prieš įvedant eurą – tuo metu, kai žmonės suskubo investuoti į nekilnojamąjį turtą, o agentai dirbo išsijuosę. Butą jiedu su vyru apžiūrinėjo kartu su dar dviem potencialių pirkėjų poromis, tad sprendimo pirkti neatidėliojo. Menininkė sako, kad renkantis būstą jai buvo svarbi ir gera aura. Agnė išsiaiškino, kad prieš juos čia, iš senelio paveldėtuose namuose, gyvenusi šeima užaugino penkis sūnus.
Butas trečiajame, viršutiniame, namo aukšte buvo geras, bet, kūrėjos matymu, nekaip suplanuotas – 86 m² plotas buvo sudalytas į šešis pereinamus kambarėlius. Didžiąją dalį vidinių sienų naujakuriai išgriovė, ir bute iš esmės liko dvi atskiros erdvės. Pirmojoje, į kurią įsileidžiami lankytojai (anksčiau Agnė čia vesdavo tapybos pamokas) ir svečiai, yra svetainė su virtuve, studija, koridorius ir tualetas. Jei prireiktų, pasak menininkės, atvirą dailės studiją galima būtų atskirti stikline pertvara, bet kol kas be šios yra patogiau. Dailininkė tapo greitai džiūstančiais bekvapiais akriliniais dažais, tad atskirti dirbtuvės nėra reikalo. Antrojoje, asmeninėje ir tik šeimininkams skirtoje, erdvėje yra miegamasis, drabužinė ir vonia.
Moteris pasakoja, kad remontuojant būstą vyras rūpinosi techniniais sprendimais, o ji planavo erdves, kūrė interjerą. Beje, Agnė yra įgijusi tris dailės specialybes: grafinio dizaino, vizualinės komunikacijos ir interjero dizaino.
Veidrodėli, veidrodėli
Pasak menininkės, šiuos namus jiedu su vyru kūrė su didele meile, o nemažai dalykų, tarp jų – medinius lubų apvadus auksiniais krašteliais, padarė savo rankomis. Naujakuriai stengėsi išsaugoti tai, kas bute buvo vertinga, tarkim, dvivėres duris tarp svetainės ir miegamojo, – restauruoti jas vežė į Klaipėdą. O štai langai jau buvo tokie „pavargę“, kad teko užsakyti naujus, tačiau šie atkartoja senuosius.
Agnė sako, kad sienų, apskritai – viso buto, spalvas rinkosi kuo neutralesnes, kad tiktų eksponuoti paveikslus. Buto grindų spalvos skiriasi – svetainėje klasikiniu eglutės raštu išklotas ąžuolo parketas yra natūralios medžio spalvos, o studijos erdvėje pamažu pereina į baltą.
Durų į balkoną apvadus menininkė sumanė padaryti veidrodinius. Veidrodžiais išklijuota ir siena tarp viršutinių ir apatinių virtuvės spintelių. Pasak A. Kišonaitės, netradicinis sprendimas pasiteisino, nes veidrodžiai plečia erdvę, o jei apsitaško, lengva nuvalyti.
Paveikslams – ne tik sienos
Dalis baldų, kuriais apstatytas butas, yra Agnės autoriniai kūriniai. Tarkim, svetainės staliukas su ratukais yra pagamintas iš seno dailininkės išpiešto lagamino. Fotelį ir kėdę puošia A. Kišonaitės kurti paukščiai: ant kėdės nugarėlės nutapytas povas, o fotelis aptrauktas austu lininiu audeklu su zyle. Svetainės kilimą su sniegena taip pat sukūrė dailininkė.
„Dabar man – paukščių periodas“, – šypsosi Agnė.
Moteris pasakoja, kad naminių gyvūnų auginti dėl alergijos negali, tačiau yra prisijaukinusi ir savo balkone lesina du balandžius – šiuos atskiria iš kitų paukščių pulko. „Net Henris šiuos balandžius pažįsta, tik dar nemoka ištarti, vadina juos bandžiais“, – juokiasi pašnekovė.
Svetainėje stovinti medinė intarsijomis puošta veidrodžio dalis Agnei yra brangi dėl to, kad šį baldą sukūrė jos tėvas Kazimieras Kišonas. Tėčio, inkrustacijų ir intarsijų meistro, nebėra jau dvidešimt metų, – jį dukrai primena ne tik veidrodis, bet ir ir koridoriuje kabantis senas tėčio portretas, tik jo autoriaus moteris nežino. Kitą koridoriuje kabantį portretą – vyro Manto – nutapė žmona, tai jos padėka sutuoktiniui už staigmeną. Jis fotografijų parodoje slapta nupirko ir padovanojo fotomenininkės Žanetos Pau sukurtą Agnės portretą.
Aplinką tausojantis menas
A. Kišonaitė nepriklausoma menininkė yra jau aštuonerius metus, kuria intensyviai, tad sako, kad iš kūrybos galima gerai gyventi.
„Visada daug dirbau ir tebedirbu, štai 2017-aisiais, nors gimė Henriukas, įgyvendinau dvylika projektų. Dabar kiekvieną mėnesį įgyvendinu po keturis projektus“, – skaičiuoja moteris. Auginti sūnų jai padeda mama Zita.
Svetainėje akį traukia menininkės sukurta mozaika „Stiklo pūtimas“, sukomponuota iš 1969 naudotų nagų lako buteliukų ir sverianti solidžiai – beveik 100 kg. O štai buteliukuose buvę lako likučiai buvo ištaškyti ir virto paveikslu, šis kaba irgi svetainėje.
Meno kūriniais Agnė pavertė ne tik šias kosmetikos priemones. Vienai labiausiai kūrėją išgarsinusių instaliacijų „Lūpdažių bokštas“ menininkė panaudojo 18 399 lūpų dažų tūbelių. Šis darbas buvo eksponuotas Honkonge ir pateko į Guinneso rekordų knygą, tai patvirtina studijos erdvėje kabantis diplomas.
„Mane, kaip ir kitus menininkus, veikia aplinka, tai, kaip gyvenu“, – sako pašnekovė. Kai susirgo diabetu, ėmė kurti koliažus iš naudotų diagnostinių juostelių, skulptūrą iš nereikalingų insulino švirkštų. „Juostelės – labai estetiškos. Stengiausi, kad koliažai būtų lengvi, – tarsi patvirtintų, kad ir sergant galima gyventi įdomų, visavertį gyvenimą“, – sako moteris.
****
Žurnalas „Moteris“, 2019'01
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
