Veidrodis – meno kūrinys

Pasirinkti kiekvienam kambariui tinkamą veidrodį, atrodo, nėra sunku. Prieškambaryje būtina pakabinti didžiulį veidrodį, kad būtų galima save nužvelgti nuo galvos iki kojų, svetainėje, priderintas prie baldų, jis sukurs šventinę nuotaiką, o vonios kambaryje savo vietą atras specialus – nebijantis drėgmės. Tai tiesa, kurią reikėtų atminti netgi ieškantiesiems ne paprasto veidrodžio, o meno objekto – pagrindinio interjero dekoratyvinio elemento.

Veidrodį būtina priderinti prie kambario stiliaus. Taigi reikia išmanyti stiliaus ypatybes. Klasikinio stiliaus veidrodžiai yra griežtų geometrinių formų, jų rėmai dažniausiai būna paauksuoti. Tokie veidrodžiai dera ten, kur stovi brangios medienos, ypač raudonmedžio, baldai. Kaimiško stiliaus interjerą papuoš tokio pat stiliaus veidrodis. Jų rėmai būna mediniai arba pinti, gali būti puošti kriauklelėmis ar džiovintomis gėlytėmis.

Jei interjere dominuoja medis ir oda, stiklas bei metalas – tiks modernaus stiliaus veidrodis. Tokių forma sudėtinga: lašo, lapo, gėlės žiedo, akies. Šių veidrodžių paviršius gali būti užtamsintas.

„Art-deco“ stiliaus veidrodžiai yra ovalo formos, berėmiai. Jie dera prie lengvų formų, šviesaus medžio baldų. Ovalūs, kvadratiniai, stačiakampiai veidrodžiai be rėmo ar turintys paprastus medinius arba metalinius rėmus būdingi „hai-tech“ stiliui. Tokie tinka prie paprastų formų ir funkcionalių baldų.

Rėmai nepaslepia trūkumų

Svarbus veidrodžio pasirinkimo kriterijus – atspindžio kokybė. Net gražiausi ir tinkantys prie interjero rėmai nepaslėps paviršiaus trūkumų. Ar stiklas kokybiškas, specialistai rekomenduoja patikrinti taip. Reikia atsistoti 1–2 metrų atstumu nuo veidrodžio ir ištiesti ranką su pieštuku. Tada sutelkti dėmesį į pieštuko atvaizdą ir erdvėje pieštuku braukti horizontalią liniją. Jei atvaizdas ne plaukia, o juda tiesiai – vadinasi, veidrodis geras.

Paklausūs yra belgiški, vokiški, prancūziški ir čekiški veidrodžiai. Jie nebijo drėgmės, yra atsparūs įbrėžimams. Tokie gaminami iš kokybiško poliruoto ir idealiai lygaus M1 markės stiklo. Kita šių veidrodžių pusė – ne nudažoma, o padengiama specialiu apsauginiu sluoksniu.

Už veidrodį galima sumokėti ir keliolika litų, ir kelias dešimtis tūkstančių. Juo įmantresnis veidrodis, juo brangesnis jis būna. Dabar interjere ypač madingi antikvariniai veidrodžiai. Kas tokio nepaveldėjo, gali užsisakyti imitaciją, bet amžių dulkės nėra pigios.

Erdvės iliuzija

Jau nuo baroko laikų veidrodžiai laikomi vienu galingiausių instrumentų, padedančių interjere sukurti iliuzinę erdvę. Pakabinti vienas priešais kitą platūs veidrodžiai sudaro nesibaigiančio koridoriaus įspūdį, amžinybės simbolį. Įrėmintas veidrodis – tarsi paveikslas, kurio siužetas – tai, kas vyksta realiame gyvenime.

Ovalo formos ir ištemptas vertikaliai veidrodis tarsi paaukština patalpą. Toks pat veidrodis, pakabintas horizontaliai, optiškai išplečia erdvę. Didelės veidrodžių kompozicijos, sukurtos ant sienos, esančios prieš langą, užlieja kambarį dienos šviesa.

Šiuolaikinių interjero dizainerių fantazijai ribų nėra. Jie gali veidrodžius subraižyti, susmulkinti į įvairias geometrines figūras ir sudėję jas sukurti dekoratyvinę kompoziciją. Vienodo skersmens kvadratai, lygiakraščiai trikampiai, apvalių formų atspindintys stiklai tarsi piešia įdomų erdvės piešinį ir padeda išvengti tuštumos jausmo. Tačiau reikia atminti, kad toks dalykas, kai atvaizdas veidrodyje yra suskaidomas, neigiamai veikia žmogaus psichiką.

Anksčiau buvo madinga į lubas įmontuoti įvairiausių formų ir dydžių veidrodžius – ir skaidrius, ir tonuotus, dažniausiai melsvo atspalvio. Dabar dizaineriai nepataria to daryti.

Forma ir spalva

Klasikiniai stačiakampiai veidrodžiai tikriausiai visada bus madingi. Tačiau naujos interjero dizaino idėjos verčia sukti galvą, kokią neįprastą formą sugalvoti veidrodžiui. Trikampiai, rombai, mėnulio pjautuvo ar kitos formos naudojamos tada, kai veidrodžių funkcija – dekoratyvinė, kai reikia papuošti spintą, židinį ar dar ką nors.

Veidrodžių spalva interjere – ne tokia svarbi kaip jų forma. Tonuoti – užtamsinti – veidrodžiai gali būti pilko, rudo, žalsvo, melsvo, auksinio ir kitų atspalvių. Tokie veidrodžiai pritaikomi kaip dekoratyviniai elementai. Reikia žinoti, kad jų spalva gali pakeisti mūsų požiūrį į aplinką ir dargi – į save.

Bronzinio ir auksinio atspalvio tonuoti veidrodžiai pasižymi nuostabiu efektu. Tuo naudojamasi soliariumuose ir grožio salonuose: žiūrint į tokį veidrodį oda atrodo išpuoselėta ir įdegusi. Jei svetainėje vyrauja geltona spalva, pakabintas auksinio atspalvio veidrodis padidina saulėto interjero iliuziją ir atrodo daug gražiau nei tradicinis.

Kuriant interjerą būtina atminti, kad spalvoti veidrodžiai patalpą išplečia labiau nei skaidrūs. Tų žmonių, kurie negali pakęsti iliuzijų ir metamorfozių, kuriems dažnai pasikartojantys vaizdai sukelia nuobodulį, fragmentiškumas erzina, o žodis „amžinybė“ panardina į graudžius apmąstymus, namuose veidrodis neturėtų tapti puošybos elementu. Tada jį reikėtų naudoti pagal paskirtį.