Subtilus rafinuotumas – būtent to iš tikrųjų reikia madai. Jo gebėjimas minimalistinę estetiką pakylėti iki aukštosios mados lygmens liudija tikrąją meistrystę: formų tyrumas, audinių kokybė ir spalvų pojūtis tapo neatskiriama jo braižo dalimi. Šeši dešimtmečiai mados viršūnėje, nuolat matomas kino ekranuose ir ant raudonojo kilimo – nors V. Garavani Anapilin iškeliavo šių metų sausį, išliko nepakeičiama mados ikona.
Ankstyvoji karjera: tylus kelias link šlovės
Valentino Garavani gimė 1932 m. Italijos Lombardijos regione ir mada susidomėjo dar vaikystėje. Pirmąją savo parduotuvę Romoje jis atidarė 1960-aisiais, kai Italijos mados scena vis dar buvo Paryžiaus šešėlyje. Tačiau Valentino buvo pasiryžęs tai pakeisti.
Beveik visą dešimtmetį jis praleido mokydamasis iš Prancūzijos mados mohikanų – Jean’o Dessès, Guy Laroche ir kitų meistrų, kurių rankose gimdavo tikra aukštoji mada. Jis suprato ne tik kaip turi atrodyti haute couture, bet ir kaip ji turi būti pajuntama. Tačiau Paryžius vis tiek liko uždaras jam – Valentino nebuvo prancūzas, o tai reiškė, kad durys tuo metu į prestižą ir pripažinimą liko praviros, bet ne visiškai atidarytos.
Tad jis grįžo į Italiją. Tais pačiais metais sutiko Giancarlo Giammetti – architektūros studentą su verslininko ugnele ir puikiai išlavintu skoniu. Jie greitai tapo ne tik verslo, bet ir gyvenimo partneriais – apsėsti detalėmis, apsėsti tobulumo. Kartu jie įkūrė mados namus, paremtus klasikiniu glamūru ir preciziškumu.
Nuo pat pradžių Valentino išsiskyrė – ne dėl provokacijų, bet dėl nepriekaištingumo. Jo kolekcijose dominavo prabangūs audiniai, didingi, bet skoningi siluetai. Ir viena detalė tapo neatsiejamu jo parašu, – sodraus, nepakeičiamo atspalvio Valentino raudona.
Legenda pasakoja, kad šią spalvą jis pastebėjo Barselonos operoje – ją dėvėjo moteris, kuri išsiskyrė iš visų kitų salėje. Jis niekada jos nepamiršo. Kaip ir pasaulis – niekada nepamiršo Valentino raudonos.
Jacqueline Kennedy momentas: kai paprastumas tapo politinės elegancijos simboliu
Praėjus vos dvejiems metams po mados namų įkūrimo, 1962 m. „Valentino“ pristatė kolekciją „Palazzo Pitti“ Baltojoje salėje, tuometinėje itališkos mados sostinėje, Florencijoje. Salė nušvito aplodismentais, o visa kolekcija buvo išpirkta vos per pusvalandį. Tai tapo lūžio tašku – susidomėjimą parodė ir „Vogue“.
1964-aisiais Jacqueline Kennedy, pastebėjusi juodos organzos dviejų dalių ansamblį, kurį vilkėjo Gloria Schiff – mados redaktorės Consuelos Crespi sesuo ir Valentino bičiulė – panoro sužinoti, kas jo autorius. Sužinojusi, kad tai Valentino kūrinys, ji, negalėdama dalyvauti jo kolekcijos pristatyme Niujorke, pakvietė dizainerio komandą su modeliu į savo butą Penktojoje aveniu. Ten užsakė šešias juodai baltas aukštosios mados sukneles, kurias vėliau vilkėjo gedėdama vyro – prezidento Johno F. Kennedy.
Nuo tada Jacqueline tapo ne tik ištikima Valentino kliente, bet ir artima drauge. Būtent Valentinas buvo tas laimingasis, kuriam ji patikėjo sukurti ir savo vestuvinę suknelę santuokai su Aristoteliu Onassis.
Šis ryšys su ikoniška pirmąja ponia tapo neįkainojamu tramplynu į tarptautinį pripažinimą – Jackie, įkūnijusi eleganciją, santūrumą ir prestižą, padėjo „Valentino“ vardui žaibiškai išpopuliarėti už Europos ribų. Ji tapo gyvu jo kūrybos įrodymu – subtilios mados, kuri apie save byloja be žodžių ir paaiškinimų.
Dizaino kalba: „V“ logotipas, raudona spalva ir tobulas siluetas
„Valentino“ kūrybos pagrindas – struktūra, disciplina ir tobulas skonis. Kiekvienas siluetas dizainerio kolekcijose buvo apgalvotas iki paskutinės siūlės: nuo audinio parinkimo iki to, kaip suknelė atrodo ant kūno. Jo dizaino principai buvo aiškūs – griežta konstrukcija, švarios linijos ir kartu – be pastangų dvelkiantis moteriškumas.
Dar 1959-aisiais, savo pirmojoje „ready-to-wear“ kolekcijoje, jis pristatė suknelę „Fiesta“ – iki kelių, be petnešėlių ir ryškiai raudonos spalvos. Šis sodrus atspalvis, vėliau tapęs žinomas kaip Valentino raudona, tapo ne tik mados namų simboliu, bet ir amžina elegancijos metafora. Pasak paties dizainerio, ši spalva skirta ne tam, kad rėktų, o tam, kad tyliai kerėtų.
1966 m. Valentinas perkėlė savo pristatymus iš Florencijos į Romą, o 1967 m. debiutavo garsusis „V“ logotipas – ne tik kaip prekių ženklo simbolis, bet ir kaip dekoratyvinis elementas. Šis logotipas tapo dar vienu rafinuotos kontrolės pavyzdžiu – drąsus, bet ne įkyrus, subtilus, bet atpažįstamas.
1968 m. Valentinas su trenksmu įtvirtino savo vardą istorijoje: „Women’s Wear Daily“ jį pavadino Italijos mados karaliumi, o „Baltoji kolekcija“ – drąsiai atmetusi spalvas, bet prisodrinta subtilumo – tapo legenda. Viena iš šios kolekcijos suknelių vėliau tapo Jacqueline Kennedy vestuviniu pasirinkimu. Išsiuvinėti „V“ formos raštai simbolizavo tai, ką „Valentino“ pardavinėjo visada – ne tik drabužį, bet ir tobulumo viziją.
Per visą aštuntąjį dešimtmetį Valentino aukštoji mada ir „ready-to-wear“ linijos jautriai sekė laikmečio pulsą. Jo kolekcijose dominavo midi ilgio sijonai, dėvimi ant mini sijonų, aptempto viršaus siluetas derinamas su laisva apačia ir atvirkščiai, aukštakulniai aulinukai iki kelių, plačios kelnės, platformos, pečių akcentai ir subtilūs etnografijos motyvai. Tačiau net ir interpretuodamas laikmečio tendencijas, Valentinas niekada neprarado modernumo pojūčio.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje jis išaugo iš nišinio aukštosios mados kūrėjo Romoje į pasaulinį mados imperijos kūrėją. „Valentino“ ženklas išsiplėtė į aksesuarus, parfumeriją, „ready-to-wear“ linijas. Ir viskas liko sudiriguota su ta pačia meistriška precizika, kuri buvo „Valentino“ skiriamasis bruožas nuo pirmos dienos.
Jo ateljė buvo siuvama tik rankomis – legenda byloja, kad kadaise buvo nupirkta siuvimo mašina, bet ji taip ir liko nepaliesta. Tai buvo ne madai, o meistrystei ištikimas kūrėjas.
„Valentino“ kaip kultūrinė figūra: įtaka ir palikimas
Valentino Garavani meilė madai prasidėjo nuo kino. Būdamas vos trylikos, jis pamilo sidabrinį ekraną ir jame spindinčias žvaigždes, tokias kaip Judy Garland. Jų dėvėti kostiumai žadino vaizduotę ir padėjo apsispręsti: jis nori kurti grožį ypatingoms damoms, kurios dėvėdamos jo kūrinius pasijaustų dar gražesnės ir ypatingesnės.
Maždaug septintajame dešimtmetyje prasidėjo ir ilgalaikė Valentino draugystė su Elizabeth Taylor. Dar pačioje jo karjeros pradžioje Taylor pasirinko vilkėti Valentino kurtą suknelę filmo „Spartakas“ premjerai. Pasak legendos, ji jau buvo apsisprendusi vilkėti „Dior“, bet nusprendė suteikti šansą jaunam dizaineriui. Valentino ją nustebino – sukūrė grakščią graikiško stiliaus suknelę, puoštą plunksnomis. Tai tapo vienu pirmųjų jo proveržių tarptautinėje scenoje.
Per keletą dešimtmečių Valentino klientų sąrašas virto karališku – nuo Holivudo žvaigždžių iki tikrųjų karalienių ir pirmųjų ponių. Jo gebėjimas įkūnyti rafinuotą, bet nesureikšmintą prabangą pavertė jį ne tik mados kūrėju, bet ir skonio formuotoju.
1992 m. po skyrybų su princu Charlesu, princesė Diana atsisakė griežtų aprangos taisyklių. Tą metamorfozę lydėjo ir Valentino suknelė – bordo spalvos midi modelis su aksominiu korsetu ir permatomu sijonu. Ji atrodė seksualiai, drąsiai ir naujai – lyg pati būtų perrašinėjusi stiliaus taisykles.
Per kelias dešimtis metų Valentino ne tik kūrė madą – jis kūrė svajones. Jo mūzomis tapo ir Jackie Kennedy, ir Audrey Hepburn, ir Sophia Loren. Kiekvienas jo drabužis buvo ne tik estetinis objektas, bet ir kultūrinis pareiškimas.
2007 m., po daugiau nei 45 metų kūrybos, Valentino paskelbė apie pasitraukimą iš aktyvios veiklos. Tačiau jo palikimas liko gyvas. „Maison Valentino“ tęsia jo viziją – pastaraisiais metais mados namai išgyveno kūrybinį atgimimą, ypač vadovaujant Pierpaolo Piccioli, kuris subtiliai interpretavo Valentino principus šiuolaikiniam pasauliui. Dabartinis mados namų kūrybos vadovas Alessandro Michele pasirinko dar kitokią kūrybinę kryptį.
Nors mada keičiasi, „Valentino“ idėja išlieka – grožis turi būti preciziškas, ne triukšmingas. Dizaineris nepardavinėjo drabužių. Jis pardavinėjo gyvenimo būdą, kur kiekviena siūlė turi prasmę, o kiekvienas siluetas – svorį. Ir net kai siuvimo mašinos jo ateljė taip ir nebuvo įjungtos, Valentino palikimas vis tiek judėjo toliau – rankomis, širdimi, meistryste.
Kodėl „Valentino“ tylus rafinuotumas vis dar triumfuoja?
Šiandien, kai mada dažnai stengiasi šokiruoti ar išsiskirti bet kokia kaina, grįžimas prie „Valentino“ kūrybos praeito šimtmečio antroje pusėje jaučiamas kaip gryno oro įkvėpimas. Jo vizija primena, kad tikras grožis slypi ne perdėtoje ekspresijoje, o formos švarume, audinio kokybėje ir lėtoje meistrystėje. „Valentino“ rafinuotumas – tylus, bet tvirtas – ir toliau įkvepia ieškoti ne triukų, o esmės. Tai mada, kuri kalba šnabždėdama, bet pasilieka atmintyje amžinai.
