Tačiau, kaip pastebi moterų koučerė, jogos mokytoja, anksčiau buvusi „girlboss“, Rasa Jusionytė, šis pasaulis dažnai kruopščiai surežisuotas. „Tradwife“ nuomonės formuotojų skleidžiamos antifeministinės žinutės kertasi su realybe – nors jos deklaruoja „nedalyvaujančios darbo rinkoje“, turinio kūrimas ir yra darbas, suteikiantis matomumą ir pajamas. Paradoksalu tai, kad judėjimas romantizuoja moters pasyvumą, bet klesti iš jos matomumo.
Į aktualią diskusiją apie šiuolaikinį moteriškumą kviečia leidykla „Svajonių knygos“, išleidusi Renée Rosen romaną „Vadinkime ją Barbe“. Knygoje atskleidžiami kultinės lėlės kūrimo užkulisiai ir jos kūrėjos Ruth Handler ryžtas sukurti žaislą, kuris įkvėptų mergaites svajoti plačiau.
Kaip lėlė Barbė tapo revoliucijos pradžia
Ruth Handler istorija, atskleista knygoje „Vadinkime ją Barbe“ ir šiek tiek praturtinta autorės vaizduote, gimė gana sudėtingame kontekste. Ruth kūrė verslą vyriškame, neretai ciniškame pasaulyje, kuriame moters ambicijos dažnai buvo sutinkamos su pašaipa. Handler ne kartą nukentėjo nuo verslo partnerių vyrų – susidūrė su išdavystėmis, finansiniais sunkumais, skeptišku ir net seksistiniu požiūriu.
Be to, ji laviravo tarp šeimos ir karjeros, tarp mamos, žmonos ir verslininkės vaidmenų – klysdama, skaudžiai mokydamasi, bet niekada nenukrypdama nuo savo kelio. Knygoje atskleidžiama, koks svarbus buvo jos vyro, inžinieriaus Ellioto Handlerio palaikymas – jis ne tik tikėjo Ruth idėja, bet ir kartu su ja kūrė verslą nuo pat pradžių. Jiems abiem priklausė garsioji „Mattel“ kompanija, kuri iš pradžių gamino nuotraukų rėmelius ir lėlių namelius, o vėliau tapo viena didžiausių žaislų gamintojų pasaulyje.
„Vadinkime ją Barbe“ – istorija apie moterį, kuri išdrįso veikti pagal savo taisykles, kai pasaulis jai siūlė patylėti ir rinktis neva moteriškesnes veiklas. Ir nors jos kelias buvo kupinas išbandymų ir praradimų, iš šios drąsos gimė kultinis kūrinys – Barbė, simbolizavusi moters laisvę rinktis.
Kas slypi po blizgančiu rožiniu popierėliu?
2023 m. vasarą režisierės Gretos Gerwig filmas „Barbie“ atgaivino šią ikoną mūsų laikams ir atskleidė temas, apie kurias ilgai buvo tylima. Po blizgančiu, rožiniu įvaizdžiu slėpėsi daug sudėtingesnė realybė – tuštybė, socialinių tinklų paviršutiniškumas, kapitalizmo spaudimas, seksizmas ir žalingi grožio standartai.
Tačiau jei filmas buvo tarsi saldainio popieriukas – žaismingas ir metaforinis, – tai knyga „Vadinkime ją Barbe“ – pats saldainis. Joje autorė lyg skalpeliu atveria aktualias šiuolaikinės visuomenės žaizdas: moterų teises, nelygybę darbe, moters vietą versle ir šeimos bei karjeros derinimo iššūkius. Tai pasakojimas apie drąsą likti savimi net tada, kai visas pasaulis sako „ne“.
Feminizmas, žaismingumas ir siekis būti savimi
Ilgą laiką Barbė buvo laikoma feminizmui priešingu simboliu – lėle, kuri neva įtvirtina nerealistiškus grožio standartus ir ribotą moters vaidmenį. Tačiau tik pažvelgus į jos kūrėjos Ruth Handler istoriją atsiskleidžia visai kitoks, daug artimesnis feminizmo idėjoms naratyvas: moters atkaklumas, lygiavertiškumo siekis ir drąsa kurti – viziją paversti realiu projektu. Be to, Barbė nuo pat pradžių mažas mergaites kvietė žaisti ir įsivaizduoti save įvairiuose vaidmenyse – nuo gydytojos iki astronautės, nuo verslininkės iki menininkės. Taip buvo siunčiama tikslinga žinutė: moteris gali būti bet kuo, jei pati to nori.
Būtent šis platesnis, mažiau stereotipinis Barbės įvaizdis atliepia ir šiuolaikinio feminizmo mintis. Kaip pasakoja Rasa Jusionytė, ji pati anksčiau gana skeptiškai žiūrėjo į šios lėlės simboliką, bet tik todėl, kad nebuvo pasidomėjusi tikrąja Barbės sukūrimo istorija: „Pasirodo, Barbės verslo pradžia ir augimas prilygsta Nike „Batų vilko“ istorijai! Ir čia pasižymėjo be galo atkakli moteris, kuriai kad ir kiek kartų buvo pasakyta „ne“, ji nenuleido rankų. Mane tokių moterų istorijos labai įkvepia ir nuo jų atsigauna širdis, ypač tokiais mūsų „trad wife“ utopiniais laikais, kai moterims vėl peršamos idėjos apie jų vietą virtuvėje ir skatinama atsisakyti ambicijų. Šiame kontekste Barbė įgauna visiškai naują ir labai intriguojančią prasmę.“
Rasos mintys taikliai apibendrina ir platesnį šiuolaikinės moters paveikslą: moteriškumas nėra nei aukštakulniai, nei prijuostė. Tai gebėjimas būti savimi – su visomis silpnybėmis ir jėga, su žaismingumu ir ryžtu, su švelnumu ir ambicijomis, nes visa tai gali kuo puikiausiai derėti tarpusavyje, kai moteris priima visas savo asmenybės dalis.
Kvietimas pažvelgti giliau
„Barbės“ filmas atvėrė duris platesnei diskusijai apie moterų vaidmenis, tačiau Renée Rosen romanas „Vadinkime ją Barbe“, išleistas leidyklos „Svajonių knygos“, leidžia pažinti tikrąją šios ikonos sielą. Tai ne pasaka apie plastikinę lėlę, o pasakojimas apie realią moterį, kuri sugebėjo išdrįsti, suklysti, išgyventi ir sukurti istoriją, įkvėpusią šimtus tūkstančių kitų.
Galbūt būtent todėl Ruth Handler gyvenimo istorija šiandien tampa dar aktualesnė. Ji primena, kad moteriškumas nėra tik išvaizda. Ji savo pavyzdžiu rodo, kad po moteriškumo sąvoka gali slypėti kūryba, psichologinis atsparumas, nuoseklumas bei ryžtas siekti savo tikslų ir, svarbiausia, gebėjimas gyventi pagal savo viziją, net kai pasaulis siūlo tūkstančius patogesnių variantų.
