"Sportmax" Milano madų savaitėje pristatė kitų metų pavasario/vasaros kolekciją

Mados namai „Sportmax“ Milano mados savaitėje pristatė naujausią 2024 m. pavasario-vasaros kolekciją „Sodininko baladė“, kurios įkvėpimu tapo veidrodinis gamtos pokyčių ir pokyčių pobūdžio (angl. changes in nature, nature of change) atspindys, čia sekama sezonų cikliškumo ir nuolatinė kovos tarp tradicijų ir progreso analogija. Plėtojama amžino atgimimo idėja, individualios ir kolektyvinės sąmonės atkūrimas tam tikrame kontekste, o kartu keliamas klausimas, ką reiškia „natūralus“ ir „kultūrinis“ pasaulyje, kuriame sunku suderinti šiuos aspektus ir išlaikyti jų pusiausvyrą.

SODININKO BALADĖ

„Gamtą suvokiame –

Bet neišmanome, kaip apsakyti –

Tokia bejėgė mūsų išmintis

Jos paprastumui“, – poetė Emily Dickinson.


Šiuolaikinis pasaulis priklausomas nuo greito pažangių technologijų atsinaujinimo ir prašmatnių išmaniųjų prietaisų, jis paveiktas skaitmeninių platformų, siūlančių galybes priklausomybę sukeliančių funkcijų, paremtų greičiu ir akimirksnio pasitenkinimu. Užhipnotizuotas kasdienybės pasaulis praranda ryšį su misticizmu ir apmąstymais. Atsisakius apmąstymų, pavojingai judama jautrumo praradimo link: buvę dalyviais tampame vojeristais, gebėję žvelgti poetiškai, liekame tik technikais, virstame sekėjais, praradusiais išskirtinumą ir savitą požiūrį į gyvenimą.


Postnatūralistiniame pasaulyje, bandydami bent akimirkai pagauti ir išsaugoti tam tikrą „natūralumo“ jausmą, tai darome dirbtinai atsigręžę į gamtą, rūpestingai ją kuruodami ir iki apsėdimo profiliuodami. Ir visai nesvarbu, ar tai įstiklinta laboratorijos patalpa, interaktyvi muziejaus ekspozicija, parduotuvės vitrina ar išmaniojo ekranas... Tad kyla klausimas: ar gamta, kaip ir senoviniai ritualai, tradicijos ir amatai, taps „memento mori“ pasaulyje, kuriame išnyko stebuklai, kuriame, žvelgiant į ateitį, dirbtinai sukurtos kopijos tebus vienintelis būdas patirti gyvenimą? Ar yra ateitis be praeities liudijimų? Ar dirbtinumas yra naujasis natūralumas? Ar mokslas yra naujasis menas?


Šie klausimai, tapę kolekcijos pasakojimo pagrindu, taip pat randa atgarsį japonų estetikoje ir įvairiais istoriniais momentais matytose jos užuominose, kurias atspindėjo stilistiniai judėjimai. XIX amžiaus antroje pusėje ši estetika stipriai paveikė organišką art nouveau dinamiką ir Gražiosios epochos madas, o vėliau regėta trečiojo dešimtmečio stilistiniuose viražuose. Ji sugrįžo ir dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, įkvėpdama dešimtmečiui būdingą poetiško futurizmo bangą, pagautą daugybės kylančių ir pasišventusių muzikos, kino ir mados asmenybių, tokių kaip Björk (kuri albumo „Homogenic“ viršelyje pozuoja tarsi robotinė geiša) ar Madonna ir jos „alter ego“ (albumo „The Ray of Light“ laikmečiu).


Įkvėpimas, už kurio glūdi dirbtinumo ir natūralumo klausimas, kolekcijoje virsta pagarbiu grynumo ir kontrastų siekiu – geometrinio silueto tyrinėjimu, kylančiu iš konkuruojančios pusiausvyros tarp kontrolės ir abstrakcijos, tobulos kimono konstrukcijos simetrijos ir gamtoje esančios asimetrijos. Iš naujo pažvelgiama į apeiginį geišos rūbą, dekonstruojami josluoksniai, o „Obi“ diržas atgimsta naujomis formomis ir sartorinėmis interpretacijomis.


Svarbios tampa detalės, drąsūs tūriai ir natūralumas, paremtas japonų estetikos filosofija vabisabiu, pabrėžiančiu laikinumo ir netobulumo grožį. Dėl skirtingų tekstūrų iš šviesos efektų balta spalva atgyja visais tonais: nuo grynos baltos, vanilės, pudros iki duslios melsvos. Išblyškusios spalvos paslaptingai įsilieja į kolekciją, suteikdamos sterilumui gyvybės. Struktūruoti ir aptakūs siluetai mainosi vieni su kitais, o vienspalviškumas išryškina skirtingas medžiagas: čia regimas blizgus ir kūną apnuoginantis audinys, čia kiauraraščio mezginiai, dekoruoti žėrinčiomis detalėmis, žvilgūs PVC paviršiai, futurizmą pabrėžiantys techniniai audiniai ar prie natūralumo sugrąžinantis glamžytas linas ir presuoti popieriaus pluoštai. Kontaktinių velkro juostų užsegimai naudojami kaip dominuojanti detalė, sukurianti įtampą tarp minimalistinio rafinuotumo ir brutalistinių darbo aprangos užuominų.


Kolekcijoje pristatomi ir modeliai, puošti atspaudais, kuriuose regimos čekų menininko ir skulptoriaus Krištofo Kinteros instaliacijų nuotraukos. K. Kinteros kūriniai „Postnaturalia“ – distopinė botaninio herbariumo su gėlėmis iš elektronikos atliekų interpretacija (atspindinti poetės Emily Dickinson herbariumą) – nuo pat pradžių buvo pagrindinis įkvėpimas, kuriuo menininkas dosniai dalijosi su „Sportmax” komanda, kad padėtų iliustruoti bendrą kolekcijos koncepciją.



Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis