Skrydis
Antrojo pasaulinio karo ir Benito Mussolini diktatūros nustekenta Italija 5-ąjį dešimtmetį tikrai nebuvo tokia žavi, kaip mums dabar atrodo. Iš pokario griuvėsių kylanti naujoji mados sostinė Paryžius jau stebino pasaulį Christiano Dioro sukurtu naujuoju įvaizdžiu, o italų mados kūrėjai lindėjo šešėlyje. Garsėjo tik audinių gamintojai – amerikiečių ir prancūzų mados namai medžiagas importavo iš Italijos dėl gero gaminių kokybės ir kainos santykio, ši šalis garsėjo pigia darbo jėga.
Iš tikrųjų nemažai Paryžiaus aukštosios mados kolekcijų gimdavo bevardėse italų gamintojų ateljė. Klestėjo šeimos verslas ir dirbtuvės, tai ryškiai skyrėsi nuo amerikiečių pramoninės mados modelio. Nė vienos šalies mados gamintojai nekreipė tiek dėmesio į detales, pavyzdžiui, sagas ir siūles, kiek italai. Pasak Stefano Tonchi, šių metų pradžioje Milano karališkuosiuose rūmuose vykusios mados fotografijos parodos „Italiana. Italy Through the Lens of Fashion“ (angl. k.; „Italiana. Italija per mados lęšį“) kuratoriaus, pokario italų dizaineriai mąstė tarsi architektai. „Jiems mada buvo kūno apdėliojimas drabužiais“, – teigė jis. Šiai sričiai atsistoti ant kojų padėjo Maršalo planas ir ilgametė meistrystė.
Didelis žingsnis italų mados populiarėjimo link žengtas 1951 m., kai verslininkas Giovanni Battista Giorgini ėmė eksportuoti vietos produkciją į Ameriką. Odiniai batai, skrybėlės, rankinės, pažymėti „Made in Italy“ etiketėmis, eksponuoti specialiuose parduotuvių skyriuose, ir itališkos mados virusas ėmė žaibiškai plisti. Kaip Renesanso laikais. Pasinaudojęs didėjančiu žinomumu, G. B. Giorgini ėmė rengti mados renginius Renesanso širdyje Florencijoje esančiuose Piti rūmuose, prabangioje Baltojoje salėje (it. k. Sala bianca). Verslininkas prisikviesdavo mados žinovų, spaudos atstovų, potencialių pirkėjų, kolekcininkų, įžymybių ir kitų svarbių personų iš didžiųjų Europos mados miestų. Taip kunigaikščių Medici šeimos namais laikomoje Florencijoje atgimė mada.
Kino įtaka
Mados tendencijas diktavo Londonas ir Paryžius, jas kopijavo Niujorkas ir Holivudas, o italams Europoje labiausiai išsiskirti padėjo kinas. 1937-aisiais Romoje įkurtos legendinės kino studijos „Cinecittá“ iniciatyva atsiradusių filmų kostiumai ėmė formuoti ir atgimstančios italų mados stuburą. Šiuo požiūriu itin reikšmingas yra režisieriaus Federico Fellini filmas „Saldus gyvenimas“ (1960 m.). Jis atspindi triumfuojantį italų gebėjimą mėgautis gyvenimu. Kostiumų dizainerio Piero Gherardi sukurtas šios juostos personažo žurnalisto Marčelo Rubinio įvaizdis – Marcello Mastroianni įkūnijamas veikėjas dėvi preciziškai sukirptą kostiumą, beveik nematomai dryžuotus marškinius, segi iš kostiumo rankovių kyšančias rankoves tramdančias žibančias sąsagas, ryši ploną modernų kaklaraištį – tapo italų vyrų mados kanonu.
Aktoriaus dėvimi anglies juodumo prekių ženklo „Persol“ akiniai – „Saldaus gyvenimo“ vizitine kortele ir neprieinamumo simboliu. Italų ir Holivudo žvaigždės tamsius akinius nuo saulės ima dėvėti net naktį ar kambaryje. O įspūdinga juoda švedų aktorės Anitos Ekberg vaidinamos Silvijos Rankin aukštosios mados suknelė, kuria vilkėdama ji įbrenda į Trevi fontaną ir tarsi susilieja su Amžinuoju miestu, įkūnija režisieriaus įkvėpimo šaltinį. F. Fellini yra sakęs, kad vienu iš estetinių filmo įkvėpimo šaltinių buvo vienu metu Romoje vyravusi moteris gėlių žiedais paverčiančių suknelių mada.
„Saldaus gyvenimo“ kostiumai buvo įvertinti „Oskaru“, o meilės scena Trevi fontane tapo kultine. Šis Romos simbolis italų mados istorijoje tapo atsikartojančiu motyvu: „Valentino“ 1967-aisiais savo kolekciją pristatė greta Trevi fontano, o 2016 m. savo 90-ies metų veiklos sukaktį minintys mados namai „Fendi“ virš fontano baseino nutiesė permatomą plastikinį podiumą ir paleido juo modelius. Beje, „Fendi“ fontanui atnaujinti skyrė daugiau kaip 2 mln. eurų, o šį filantropinį ir strategiškai naudingą žingsnį paaiškino paprastai: „Fendi“ yra Roma, ir Roma yra „Fendi“, mat būtent šiame mieste yra įsikūrę šie mados namai.
„Saldus gyvenimas“ – viena iš kino juostų, žyminčių italų kino aukso amžiaus pradžią. Tada, 7-ąjį dešimtmetį, klestėjo ir Vittorio Veneto gatvėje susitelkę mados namai. Juose nuolat lankėsi didžiosios Holivudo žvaigždės Sophia Loren, Greta Garbo, Audrey Hepburn. Nuotraukos, kuriose užfiksuotas Holivudo žvaigždynas saldžiosios eros Italijoje laikais, priklauso garsiajam Florencijoje esančiam fotografijų archyvui „Foto Locchi“. Čia yra ir kadras, kuriame – su savo medinių kurpalių kolekcija pozuojantis batų kūrėjas ir dizaineris Salvatore Ferragamo. Žymekliu surašyti svarbių klienčių vardai liudija tarptautinę S. Ferragamo sėkmę. Mados kuratorė Erika Ghilardo teigia, kad „itališkas stilius susiformavo 4-ąjį dešimtmetį, kai visiems ėmė paranojiškai rūpėti, kokį įspūdį padarysi nepažįstamiesiems įžengdamas pro duris. Ir turtuoliams, ir vargšams rūpėjo dekoras. Tiesa, tai ne visada reiškė eleganciją. Kartais tiesiog turėjai atrodyti taip, kad atitiktum laikotarpio madą.“ Svarbiausia – iki detalių suderinta eilutė turėjo liudyti ilgametę gamintojo meistrystę.
Amžiaus pabaigos krytis
Nuo kino studijos „Cinecittá“ eros pradžios italų mada formavo visą Europos mados ir stiliaus estetiką. 5-ąjį dešimtmetį išryškėjo spalvingasis mados namų „Emilio Pucci“ braižas – abstraktūs raštai ir optimistiškai nuteikianti estetika; 6-ąjį dešimtmetį išpopuliarėjo Roberto Capucci struktūriniai geometriniai modeliai. Po mažiau nei dešimtmečio madingi tapo novatoriški grafiniai mezginiai, o juos kuriantys prekių ženklo „Missoni“ dizaineriai tada jau rengė britų mados ikoną Twiggy. 1945-aisiais Romoje įkurti vyrų mados namai „Brioni“ ėmė gaminti meistriškus kostiumus pagal užsakymą. Vyrų įvaizdis, tradiciškai siejamas su precizišku kostiumu, įgavo laisvalaikio elementų. „Brioni“ kostiumai buvo ne tokie formalūs ir struktūriški kaip siuvami Londone, garsiajame Savile‘io kelyje, esančių ateljė meistrų. 1952 m. „Brioni“ surengė pirmąjį vyriškų drabužių kolekcijos pristatymą, o Europos ir Amerikos dendžiai ėmė masiškai puoštis pagal užsakymą pasiūtais šių mados namų gaminiais – ne tik išskirtinio dizaino, bet ir patogiais.
Didieji pokyčiai prasidėjo 8-ąjį dešimtmetį, Šaltojo karo ir kino aukso amžiaus saulėlydžio laikais. Roma ir Florencija užleido vietą naujai dizainerių kartai iš Milano. Šviežios, provokuojančios, visai kitokios energijos įnešė dizainerė Miucia Prada, mados namai „Dolce & Gabbana“, „Moschino“, „Gianfranco Ferre“. Giorgio Armani tapo lyčių lygybės mados srityje ambasadoriumi. Jo sukurti vyriškų drabužių silueto, griežtai struktūriški kostiumai moterims įsitvirtino kaip naujosios kartos biuro darbuotojų apranga.
8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių dekadansą ir amžiaus pabaigą kaip niekas kitas taikliai perteikė prabanga ir auksu tviskantys ryškiojo Gianni Versace vadovaujami mados namai. Italai tarp mados lyderių dar kartą įsitvirtino 1994 m., kai „Gucci“ kūrybos direktoriumi tapo Tomas Fordas. Tada prasidėjo viena dramatiškiausių šio prekių ženklo gyvavimo erų. Amerikietis dizaineris sukūrė visiškai naują „Gucci“ įvaizdį, jo esmė – atvira erotika, daug nuogo kūno, provokuojantys Mario Testino fotosesijų kadrai. Šie mados namai turėjo visai kitokį veidą – Florencijoje veikianti odos dirbinių ateljė garsėjo tradiciniais gaminių apdirbimo būdais. T. Fordas žurnalistams ne kartą yra sakęs, kad kaskart po kolekcijos pristatymo nulipęs nuo podiumo negalėdavo patikėti, jog jam ir vėl pavyko praslysti. „Visą laiką bijojau, kad kitą kartą jau nepavyks“, – prisipažino jis.
Šis dizaineris irgi turėjo įtakos tam, kad praėjusio amžiaus pabaigoje ir XXI a. pradžioje italų mada tapatinta su estetiniu maksimalizmu, persistengimu, kartais – kiču. Supermodelių eroje kūrę dizaineriai gerokai nutolo nuo tradicijų. Italų madai būdingą dėmesį uniformai pakeitė lengvabūdiškumas ir ne visada skoninga prabanga. Legendą apie žvaigždės statusą, sensacijas ir paparacus sukūrusiai kultūrai sunkiai sekėsi tvarkytis su to laiko realybe. Tarptautiniuose mados vandenyse įsitvirtino skandinavų ir japonų minimalizmas, nuosekli prancūzų estetika, amerikiečių konformizmas. Italų dizainerių kūriniai sunkiai rado tarp jų vietą.
Prikelti istoriją
Situacija pasikeitė, kai 2015 m. sausį „Gucci“ kūrybos vadovu tapo mados genijumi vadinamas Alessandro Michele. „Gucci“ atgimimas laikomas vienu svarbiausių šiuolaikinės mados istorijos įvykių. Šių mados namų gaminiai yra geriausiai parduodami, namai diktuoja mados tendencijas visame pasaulyje. Grupės „Kering“, kuriai priklauso „Gucci“, apyvarta 2017 m. siekė 15,48 mlrd. eurų, 42 proc. sudarė būtent mados namų pardavimai. Pirmą kartą istorijoje „Gucci“ apyvarta peržengė 6 mlrd. eurų ribą. Šių mados namų traukinį bando pasivyti ir ilgamečiai šios rinkos dalyviai „Fendi“, „Valentino“, „Dolce & Gabbana“. Tiesa, visi jų bandymai keisti verslo strategiją gerokai nutolę nuo prieš dešimtmetį vyravusio minimalizmo. Šiandien italų madai būdinga labai aiški estetinė kryptis – intelektualus maksimalizmas. Maksimalizmo ištakos siekia Renesanso epochą, kai tikėta žmogaus genijaus idėja, jo proto ir įvairiapusės meistrystės galia.
„Gucci“ sėkmės paslaptis – požiūris į istoriją. A. Michele koliažo principu jungia eklektiškus, į ankstesnius laikotarpius nukeliančius nostalgiją keliančius retro elementus. Priešingai nei dauguma šiuolaikinių dizainerių, įkvėpimo ieškančių filmuose ar fotografijose, A. Michele lipdo istorines nuotrupas. Jo kolekcijos – tai aliuzijos į baroką, rokoką, gotiką, viduramžius, Romos imperiją, Bizantiją, senovės Graikijos kultūrą, klasikinę literatūrą, dailę ir, žinoma, Renesansą. Yra užuominų ir į karalienės Viktorijos laikų Angliją, britų pankų palikimą, olandų tapybos aukso amžių. Visa tai, taip pat dekoratyvumas, alcheminiai elementai, floros bei faunos motyvai „Gucci“ kolekcijas paverčia kuriozų samplaika. Savo legendą mados namai skleidžia per socialinius tinklus, tai jiems padėjo į savo gerbėjų gretas įtraukti išlepusią tūkstantmečio kartą, kuriai prabanga siejasi ne su gaminio etiketėje parašyta kaina, o su galimybe dalyvauti mados vakarėlyje.
Ne sykį rašyta, kad „Gucci“ į Italijos madą įpūtė gyvybės, bet man atrodo, kad pati Italija prikėlė „Gucci“. Tai, kad šie mados namai grįžta prie savo ištakų, rodo, jog požiūris į tai, kas tikrai vertinga, smarkiai keičiasi. Pasaulis išsižiojęs stebi, kaip italai daro tai, ką geriausiai moka. Leidinyje „The New Yorker“ interviu A. Michele taikliai apibrėžė itališko grožio esmę: „Italijoje mes sakome, kad grožis yra tai, ką gali savo gyvenime sukurti tarsi iliuziją. Toks ir yra mados tikslas.“
