Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Dirbtinis intelektas: neįtikėtinos galimybės ir grėsminga tamsioji pusė

Kompiuterio programų meistriškai parašyti straipsniai, sudėliotos natos, nutapyti paveikslai... Mūsų pačių sukurtas dirbtinis intelektas kasdien įrodo galintis pakeisti žmogaus protą ir net pretenduoja vadintis kūrybingu.

Kaip dirbtinis intelektas ir jo revoliuciniai sprendimai keičia pastaraisiais metais jau ir taip neramią mados kasdienybę? Ar galingieji algoritmai pasikėsins ir į drabužių dizainerius, stilistus, tendencijų prognozuotojus? Atsakymų į šiuos klausimus kartu su mados strategais ir robotikos ekspertais ieško mados apžvalgininkas Arnoldas Remeika-Bomberis.

Nors dirbtiniu intelektu (toliau – DI) vadinamos technologijos mados pramonėje pradėtos taikyti palyginti neseniai, atrodo, kad be kai kurių pasiūlytų sprendimų įsivaizduoti šiuolaikinę madą jau būtų sunku. Pirmiausia DI geba greitai rinkti, sisteminti ir analizuoti milžiniškus informacijos kiekius ir taip suteikti neįkainojamų duomenų tiek mados kūrėjams, tiek jos pardavėjams. Pastarieji siekia kuo tiksliau numatyti, kokius produktus reikia kurti, kad būtų paklausūs rinkoje, kaip ir kam juos parduoti, kokią kainą pirkėjai pasiruošę mokėti. Iki DI mados prognozuotojai, dizaineriai, rinkodaros ir pardavimo vadovai turėdavo labai ribotos informacijos.

„Išanalizuoti duomenis mums – sekundžių reikalas. Niekas niekada nebūtų galėjęs to padaryti rankiniu būdu. Tai ypač aktualu tokioje srityje kaip mados pramonė, – tendencijoms kuo tiksliau numatyti ir ateičiai prognozuoti svarbi didžiulių duomenų kiekių analizė“, – sako duomenis mados prekių gamintojų užsakymu analizuojančios kompanijos „Edited“ direktorius Geoffas Wattsas iš Didžiosios Britanijos.


Geoffas Wattsas, asmeninio albumo nuotr.

Ši organizacija duomenis tiek apie interneto platybėse parduodamus produktus, tiek apie pirkėjų įpročius įvairiais kanalais renka tam, kad jos klientai galėtų kurti tik rinkoje paklausias prekes, kad kuo mažiau produktų būtų parduodama taikant nuolaidą arba sunaikinama. „Edited“ duomenų banke surinkta informacija apie 60 milijonų 30-tyje pasaulio šalių parduodamų mados produktų. Kompanijos analitikai gali nesunkiai pasakyti, pavyzdžiui, kokių spalvų, audinių ar siluetų drabužiai šiuo metu paklausūs vienoje ar kitoje valstybėje ir net konkrečiuose miestuose, kiek vidutiniškai kainuoja, kas juos perka.

Lietuvoje ir už jos ribų žinoma mados tendencijų prognozuotoja, mados prekių ženklų strategė Victoria Dias pati jau kurį laiką naudoja DI įrankius dirbdama su įmonėmis. „Kasdien specialia programine įranga renku įvairią informaciją, kad labiau suprasčiau vartotojus ir galėčiau spręsti mados prekes gaminančių įmonių problemas, padėti joms veikti veiksmingiau. Savo klientus raginu harmoningai derinti naudojant dirbtinį intelektą gautas įžvalgas su mūsų pačių kūrybiniu ir emociniu intelektu, kritiniu mąstymu“, – aiškina V. Dias. Ji neabejoja, kad DI madoje – tikra revoliucija, kaip kadaise pasaulio pramonėje perversmą sukėlė elektra.


Victoria Dias, asmeninio albumo nuotr.

Išmatuoti pulsą

Anot V. Dias, vien tai, kad šiais laikais DI nesunkiai gali nustatyti, kokias emocijas vienas ar kitas produktas sukelia vartotojui jam net nežinant, jau prilygsta perversmui. „Atsiradus DI, mados prekių ženklai gali ne tik sekti vartotojų reakcijas į konkretų, jau pagamintą produktą, bet ir numatyti jų reakciją į dar tik kuriamą produktą. Tokios žinios suteikia kompanijoms galimybę kaip niekada anksčiau pažinti savo klientus, taip pat turėti pranašumų konkurencinėje kovoje – juk laimi tas, kuris sugeba patraukti vartotoją į savo pusę“, – aiškina su žinomiausiomis Lietuvos ir užsienio kompanijomis bendradarbiaujanti konsultantė.

Kol ramiai sau gyvename, specialios programos sužino apie mus daug dalykų – išsiaiškina troškimus, pažeidžiamas vietas, net seksualinius poreikius.

Vienas pirmųjų šios technikos naudojimo atvejų neakademinėje aplinkoje – dar 2015-aisiais JAV kino kompanijos „20th Century Fox“ rinkodaros specialistų vykdytas eksperimentas, kai grupei žmonių buvo rodomas ką tik baigtas, bet kino salių dar nepasiekęs trileris „Hju Glaso legenda“ (angl. „The Revernant“). Siekdami nustatyti, kokie filmo fragmentai žiūrovus emociškai įtraukia labiausiai, tyrėjai visą seansą stebėjo eksperimento dalyvių reakcijas – akių ir kūno judesius, matavo kūno temperatūrą, prakaitavimo lygį, pulsą. Taip atrinkti rinkodarai tinkamiausi, paveikiausi siužeto epizodai vėliau buvo sudėti į filmui reklamuoti skirtą klipą.

Analogišką informaciją jau renka ir pažangesnės mados prekes gaminančios kompanijos – kone visi žmonių naudojami išmanieji prietaisai prijungti prie interneto ir turi kameras, o ir socialiniuose tinkluose žmonės palieka begalę asmeninės informacijos. „Be abejo, kyla daug klausimų dėl konfidencialumo ir etiško duomenų naudojimo, tačiau dažnas mūsų asmeninius duomenis pateikia be didesnių apribojimų. Kol ramiai sau gyvename, specialios programos sužino apie mus daug dalykų – įvertina gestus, mimiką, išsiaiškina troškimus, pažeidžiamas vietas, net seksualinius poreikius. Programos išsamiai ir detaliai perpranta žmogaus esmę, nustato, kaip mūsų ypatumai susiję su sprendimais pirkti vieną ar kitą produktą ar nepirkti“, – intriguoja Victoria ir priduria, kad naujausi DI atradimai žmonijai natūraliai kelia dvejopus jausmus – tiek žavėjimąsi, tiek baimę.

Atsargiai! Jus seka

Informacija apie pirkėjus renkama masiškai analizuojant jų veiklą socialiniuose tinkluose. Vien sekdamos individualių instagramo paskyrų duomenis programos sužino, kokių siluetų, tipų ir spalvų drabužiai labiausiai patinka vartotojams. Tam naudojami vizualinės informacijos skaitytuvai, gebantys atpažinti nuotraukose dėvimų drabužių detales. Taip įmonės gali pasiūlyti pirkėjams specialiai jiems pritaikytus produktus, jų derinius, spalvines ar audinių variacijas.

V. Dias abejoja, ar netolimoje ateityje bus sukurta jausmus turinčių mašinų, tačiau tokių, kurios padeda kompanijoms geriau pažinti klientų emocijas ir nuotaikas, jau yra. „Mados pramonė parduoda ne tiek produktus, kiek emocijas, todėl DI yra nepamainomas siekiant surinkti labai tikslią informaciją apie vartotojų jausmus, poreikius, įpročius ir pomėgius, ir visa tai gaunama per sekundę – skenuojant įrašus socialiniuose tinkluose“, – pasakoja mados tendencijų prognozuotoja.


Agentūra „So Photo"/ „Madame Figaro" aut. D. Marguet

Tokiais algoritmais naudojasi Didžiojoje Britanijoje įsikūrusi asmenines stilistų paslaugas internete siūlanti kompanija „Thread“. Sekdama paslaugos vartotojų elgesį virtualioje erdvėje, programa ne tik identifikuoja, kur klientas gyvena, kokie orai šiuo metu vyrauja toje vietovėje ar kokiose elektroninėse parduotuvėse pastaruoju metu lankėsi, kokiais produktais domėjosi, bet ir lygina gautus duomenis su tūkstančiais kitų vartotojų. DI konkrečiam klientui pasiūlo tai, kas labiausiai atitinka dabartinius jo poreikius. „Thread“ atlieka ir užsakomuosius vartotojų elgesio tyrimus – bendradarbiauja su didelėmis britų kompanijomis „Burberry“, „Jigsaw“ ir „Topman“. Kompiuteris prisimena viską. Šioje situacijoje žmonės pralaimi, nes esame labai ribotų galimybių, negalime nei tiek daug kaupti, nei taip greitai analizuoti“, – sako „Thread“ įkūrėjas Kieranas O'Neillas.

Jis neslepia, kad šiuo metu tokių spėjimų paklaida vis dar gana didelė, tačiau kviečia palaukti vos trejus metus ir įsitikinti, kaip sparčiai tobulėja DI sprendimai. Anot jo, iki to laiko bus maksimaliai ištobulintos jau sukurtos specialios mobiliosios programos, kurios geba rasti drabužį, panašų į nufotografuotą gatvėje ir įkeltą į programos skaitytuvą. Šiuo metu tokią paslaugą jau siūlo apsipirkimo platforma ASOS, – prieš kelis mėnesius ji integravo į savo svetainę vaizdo atpažinimo funkciją. Sistema pagal vartotojo įkeltą nuotrauką automatiškai atrenka panašias prekes iš viso savo gigantiškos elektroninės parduotuvės asortimento. Vaizdo atpažinimo funkciją taip pat turi programos „Snap Fashion“ ir „ASAP54“. Jos parenka drabužius, avalynę ir aksesuarus, panašius į tuos, kuriuos ekrane paspaudė vartotojas. Analogiškas vaizdo atpažinimo sistemas naudoja ir socialinis tinklas „Pinterest“, ir paieškos platforma „Google“, ši nuotrauką pateikusiam vartotojui nurodo, kas toje nuotraukoje pavaizduota.

Apsipirkimas – lyg žaidimas

DI ne tik pateikia specialiai pirkėjams suformuluotus pasiūlymus, jos sukurta apsipirkimo patirtis dažnai primena įtraukiantį žaidimą. Neabejojama, kad jau netrukus DI apsipirkimą ir įprastose, ir elektroninėse parduotuvėse padarys tokį, kokio iki šios dar nebuvo.

Kompiuteris prisimena viską. Žmonės šiuo atveju pralaimi, nes esame labai ribotų galimybių, negalime nei tiek daug kaupti, nei taip greitai analizuoti.

Sunkiai prie skaitmeninės revoliucijos prisitaikęs ir nuo elektroninės prekybos įsigalėjimo nukentėjęs prabangių universalinių parduotuvių tinklas „Macy's“ jau atsigriebė su kaupu pritaikęs DI sprendimus dėl bendravimo su klientais. Vos įžengę į vieną iš kelių JAV esančių šio tinklo parduotuvių, klientai gali eiti tiesiai prie skaitmeninio asistento – išmaniojo ragelio. Šis, sužinojęs, kokių produktų žmogus ieško, nukreipia jį link tam tikrų lentynų. Kalbos atpažinimo funkciją turintis robotas geba atpažinti kliento balse net menkiausią susierzinimo gaidelę, o tada iškart siunčia pagalbos signalą arčiausiai esančiam salės darbuotojui, kad šis su klientu bendrautų tiesiogiai.

O štai kosmetikos gamintoja „Sephora“ sėkmingai taiko DI sprendimus siekdama padaryti sklandesnį apsipirkimą internetu. Integruota programa gali atpažinti kitoje kompiuterio ar mobiliojo telefono ekrano pusėje esančio žmogaus veido bruožus, odos tipą ir, remdamasi surinkta informacija, parinkti maksimaliai tinkančius akių šešėlius, lūpų dažus, maskuojamojo kremo atspalvį. Tinkamiausia priemonė „matuojama“ tiesiai ant atvaizdo ekrane. Taip apsipirkimas tampa interaktyvia patirtimi.

Grėsmė dizaineriams?

Knygą „Visagalis algoritmas“ (angl. „The Master Algorithm“) apie DI ir jo revoliucinį poveikį žmonijai parašęs Pedro Domingosas įsitikinęs, kad DI nėra nieko neįmanoma. „DI sistemų sukurtos muzikos, prozos, meno neįmanoma atskirti nuo sukurtų žmogaus, tad nemanau, kad mada jam bus neįveikiama užduotis, tačiau DI neturėtų pakeisti dizainerių – jis tiesiog taps nepakeičiamu dizaino kūrėjų darbo įrankiu“, – tvirtina mokslininkas argumentuodamas, kad architektai Frankas Gehry ir a. a. Zaha Hadid savo maketams kurti jau anksčiau taikydavo DI principu veikiantį kompiuterinį modeliavimą. P. Domingoso pozicijos nepalaiko apie technologijų poveikį visuomenei rašantis garsus amerikiečių žurnalistas Kenneth'as Cukieris. „Būkime realistai – dizainas iš esmės yra nuobodus pasikartojančių bandymų procesas, nuolat pasitaiko klaidų. DI gali ne tik tiksliau numatyti, kas bus perkama, bet ir sutrumpinti tą ilgą bandymų ir klaidų virtinę. Manau, kad DI mes rimtą iššūkį dizaineriams ir ilgainiui juos pakeis“, – įsitikinęs žinomas žurnalistas.

Pakeisti kuriančio žmogaus dirbtinis intelektas negali. Kūryba vyksta pasąmoningai, o pasąmonė mums patiems yra mažai pažįstama sritis.

Paskutinis elektroninės prekybos milžinės „Amazon“ išradimas tik patvirtina gąsdinančias K. Cukierio prognozes. San Fransiske įsikūrusiame „Amazon“ tyrimų centre 2017 m. vasaros pabaigoje sukurtas DI algoritmas, gebantis analizuoti produktų nuotraukas ir sukurti panašų produktą. Kol kas kompanija algoritmą pristatė tik DI tyrinėjantiems akademikams ir apie jo taikymą pramonėje nekomentavo, tačiau neabejojama, kad anksčiau ar vėliau šis dirbtinis drabužių dizaineris bus pristatytas ir gamintojams.

DI pažangą ir poveikį visuomenei nagrinėjantis Merilando universiteto (JAV) profesorius Timas Oatesas mano, kad dizaineriams kol kas nėra dėl ko nerimauti. „Praeis dar daug laiko, kol mašina sukurs tikrąją tendenciją. Muzikoje, madoje, kine inovacijas kuria žmogus, ir kol kas neteko girdėti kompiuterio sukurtos visiškai naujos kompozicijos ar matyti visiškai naujo drabužio“, – sako mokslininkas.


Linas Vaitulevičius, asmeninio albumo nuotr.

Jam antrina ir Lietuvoje gerai žinomas vienas robotų intelektą kuriančios įmonės „Rubedo sistemos“ vadovų Linas Vaitulevičius. Pasak jo, šiuo metu DI nėra kūrybingas, nors taip ir gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. „Juk esame girdėję apie sėkmingus kūrybinius DI bandymus žurnalistikoje, kai negali atskirti DI sukurpto teksto nuo parašyto žmogaus. Vis dėlto tai nėra tikroji kūryba, tai – tik miklus žmonių parašytų tekstų stilistikos pamėgdžiojimas, t. y. imitacija, formos plagiatas. Tikrajam kūrybiškumui reikia tikrojo, sąmoningo DI, o jo horizonte nematyti“, – dėsto L. Vaitulevičius.

Perspėja dėl grėsmių

Visgi riba tarp saikingo naujųjų technologijų naudojimo ir piktnaudžiavimo yra itin plona. Mados rinkodaros specialistė, dėstytoja Rūta Kaupinytė-Gotesman įsitikinusi, kad ateityje gali augti žmonijos priklausomybė nuo DI sprendimų. „Nuolat pasikliaudami DI pasiūlymais vis labiau pamestume kriterijų, kas yra mūsų pačių idėjos, o kas – nebe, todėl kūryba taptų vis šabloniškesnė. Kadangi iš prigimties mūsų smegenys tingios, t. y. nevysto nenaudojamų zonų, mūsų priklausomybė nuo DI tik didėtų. O kadangi DI veikimas dar nėra visiškai kontroliuojamas, grėsmė šioje planetoje tapti antraisiais gyventojais man skamba labai įtikinamai. Labiau norėčiau gyventi tarp žmonių, kurie DI valdo, o ne jam tarnauja“, – apie grėsmes kalba ekspertė. Ją gąsdina ir faktas, kad žmonės jau dabar savanoriškai sutinka dalytis asmenine informacija socialiniuose tinkluose ir taip atskleidžia daug privataus gyvenimo detalių.


Rūta Kaupinytė-Gotesman, asmeninio albumo nuotr.

Apie didėjančią žmonių priklausomybę nuo DI perspėja ir mados prekių ženklų strategė V. Dias: „Pasaulyje, kuriame šaldytuvai analizuoja turinio likučius ir sudarinėja pirkinių sąrašus, o mados produktų pardavėjai siūlo pirkinius remdamiesi mūsų naršymo internete istorija, priklausomybė nuo technologijų didėja, kartu keičiasi ir mūsų sprendimų priėmimo modelis. Nebeįsiklausome į intuiciją, aklai pasitikime navigacija ir GPS instrukcijomis, užuot patys pagalvoję, kaip nusigauti iš taško A į tašką B.“

R. Kaupinytė-Gotesman stebisi, kodėl tiek daug finansų ir pastangų skiriama DI tobulinti ir taikyti. Anot jos, jei žmonija tiek dėmesio skirtų savo intelektui ugdyti, tikėtina, kad DI nebebūtų toks aktualus, juk panaudojame viso labo apie dešimt procentų savo smegenų galimybių. DI reikėtų koncentruotai naudoti tik siekiant mados produkto kūrimo ir gamybos procesus padaryti sklandesnius, greitesnius, veiksmingesnius. „Kai reikia mažinti laiko nuo gaminio idėjos atsiradimo iki jos realizavimo sąnaudas, kurti unikalias audinių spalvas, faktūras, raštus, koreguoti drabužio lekalus pagal skirtingus matmenis, spręsti mechanines ir sveikatai pavojingas gamybos užduotis, – vardija ekspertė. – Mano nuomone, pakeisti kuriančio žmogaus DI negali ir, tikiuosi, negalės. Kūryba vyksta pasąmoningai, o pasąmonė mums patiems yra mažai pažįstama sritis.“

Visagalis – tik filmuose

Apie tamsiąją DI pusę kalba ir robotikos specialistas L. Vaitulevičius. Jis sako, kad per DI prarandamas privatumas. „Jeigu norite, kad jūsų išmanusis telefonas perspėtų apie kelyje iš darbo į namus susidariusį kamštį, turite leisti sekti jūsų buvimo vietą ir keliavimo įpročius. Atsiranda rizika, kad šie duomenys paklius į nepageidaujamas rankas ir bus panaudoti prieš jus“, – svarsto specialistas. Kaip kitą pavyzdį L. Vaitulevičius pateikia draudimo bendrovės selektyviai padidintą draudimo poliso kainą tiems žmonėms, kuriuos, išanalizavęs jų duomenis, DI priskyrė prie turinčių silpnesnę sveikatą ar nepakankamai sveikai gyvenančių.

Tačiau specialistas ramina, kad dabartinis DI, nors ir palieka daug erdvės vaizduotei bei interpretacijai, tėra eilinė kompiuterinė programa, gebanti analizuoti tam tikros rūšies duomenis. Esą filmuose DI yra visagalis, o realybėje žmonija kol kas turi tik silpnąjį DI, kuris gali sekti vartotojo naršymo internete įpročius ir pagal tai siūlyti įsigyti vieną ar kitą prekę arba stebėti žmogaus fizinį aktyvumą ir dalyti sveikos gyvensenos patarimus.

„Tikrasis, arba stiprusis, DI turėtų būti sąmoningas ir iš tikrųjų universaliai mąstantis nebiologinis protas. Deja, per pastaruosius penkiasdešimt metų šia kryptimi mokslui nieko apčiuopiama nuveikti nepavyko dėl vienos paprastos priežasties – niekas neturi žalio supratimo, kaip iš tiesų veikia biologinis protas. Aiškėja viena – jis tikrai nepanašus į kompiuterį, kaip kad visi manė daugelį dešimtmečių, ir todėl neturėtų būti su juo lyginamas“, – įsitikinęs L. Vaitulevičius.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?