Virga apie vietinius restoranus: ,,Atrodo, kad higienos reikalavimai neegzistuoja“
„Man tai baisiausia, kad ten pas juos tvarkos labai trūksta. Ateini kur apsižvalgyti, tai virtuvėj škurliai mėtos, grindys visokiais trupiniais, šiukšlėm apšnerkštos – net nemalonu. Jeigu mėsą ruošia, tai aplink tuntai musių zuja. O turguj kas per baisumai... Smarvė nežmoniška. Gi Zita net neatlaikė (kikena). Atrodo, kad ten jokie higienos reikalavimai neegzistuoja, veterinarija netikrina... Mūsų restorane taip negalėtų būti“, – įspūdžiais iš vietinio restorano dalijasi baba Virga.
Virtuvės šefas Rokas Galvonas patikina, kad, švelniai tariant, higienos trūkumas juntamas daugelyje matytų maitinimo įstaigų. Anot jo, lietuviškame restorane būtų galima įvesti ir lietuvišką tvarką, tad dėl to jaudintis neverta. Pasak Roko, kur kas svarbiau – išsirinkti išties ypatingą vietą, iš kurios atsivertų širdį virpinantys vaizdai, vandenyno panorama.
„Buvome viename paplūdimyje, kur buvau taip sužavėtas, jog pasakiau – būtent čia svajočiau turėti restoraną“, – atvirauja vyras.
Zanzibaras – jūros gėrybių ir prieskonių rojus
LNK laidos ,,Močiučių Zanzibaras“ dalyvės sutartinai tvirtina, kad Zanzibaro virtuvė lenkia Lietuvą jūros gėrybių gausa, šviežumu ir ypatinga prieskonių pasiūla.
„Aš pati pirmą kartą gyvenime ragavau čia omarą, krabą, aštuonkojį, milžiniškas krevetes... Visi patiekalai taip paruošti, kad tirpsta burnoje. Iškart gali suprast, kad produktai nešaldomi, iškart vežami į restoranus gaminimui. Aišku, ir Lietuvoje yra jūros gėrybių, bet man niekada jos nekelia apetito... Čia visai kitas ir kvapas, ir vaizdas, – pasakoja močiutė Zita. – Gal dar dėl tų vietinių prieskonių, kuriuos irgi čia pat skina, čia pat deda į maistą.“ Keliaudamos po salą močiutės sprendė, kaip reikėtų koreguoti lietuviškų patiekalų receptūras, pritaikant vietinius produktus ir čia pat, ant vandenyno kranto, kūrė bei išbandė naujus receptus.
Vietinių darbuotojų paieškos: ,,Tai, ką matome, nedžiugina“
Vis dėlto didžiausiu iššūkiu tapo darbuotojų paieškos. Nors Zanzibare daug žmonių ieško darbo, tačiau rasti restoranui tinkamų virėjų, padavėjų, barmenų nepasirodė paprasta.
,,Aš daugiausia tikrinau, ar jie neturi kokių priklausomybių. Tai pasitaikė visokių, bet didžioji dalis net nežiūri į alkoholį. Jų tikėjimas neleidžia jiems tokių dalykų vartoti, labai apsidžiaugiau – nebus šitos problemos pas mus restorane“, – tikru atradimu džiaugiasi Zita.
Deja, šis džiaugsmas truko neilgai – keliautojai ėmė pastebėti vieną nemalonią tendenciją. Pasak močiutės Aušros, jų kompaniją ėmė erzinti vietinių gyventojų lėtumas.
„Įsivaizduokit, susitariame dėl stalo atnešimo į paplūdimį. Terminas – trys dienos. Atėję sutartu laiku, daikto laukiame dar dvi valandas. Arba kitas pavyzdys – užsakome maistą, restorane esame vieni, tačiau sėdime tuščiomis gerą valandą. Jeigu paklausiame, kada gausim valgyti, atsakymas visada toks pats – pole pole (swahili kalba – ,,lėtai lėtai“). Čia jų gyvenimo kredo, kuris galioja visur, na bet mums restorane tikrai netinka“, – vietinių filosofija stebisi močiutė Aušra.
Močiutei pritaria ir Rokas Galvonas. Jis sako, kad restoranui Zanzibare reikalingas lietuviškas kruopštumas, darbštumas ir greitis.
„Tai, ką matome, nedžiugina. Vietiniai darbuotojai turi tikrai didelį trūkumą – niekada neskuba. Mes dirbdami ,,Močiučių restoranuose“ ir kitose maitinimo vietose visoje Lietuvoje, žinome, kad vienas svarbiausių dalykų yra greitis. Žmonės nemėgsta laukti, todėl komanda turi būti išties greita, greitai susiorientuojanti, iškart sprendžianti problemas, – pasakoja Rokas, – restoranui Zanzibare tikrai būtų reikalingi darbuotojai iš Lietuvos, kitos išeities kol kas nematau“.
Jau šį ketvirtadienio vakarą matysite, kokius potencialius restorano darbuotojus atstūmė močiutė Zita, koks cepelinų receptas sužavėjo vietinius masajus ir kas močiutes iki ašarų sužavėjo Indijos vandenyne. Laidos ,,Močiučių Zanzibaras“ keliautojų nuotykiai tęsiasi pirmadieniais-ketvirtadieniais 21 val. per LNK ir lnk.lt.
Močiutę nuo tvarkos vimdo vietos turguje
Babos pirmą kartą pamato delfinus
