Šiemet menininkui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija, o jo knyga „Diseris“ tapo kūrybiškiausia 2024 m. knyga.
Knygoje „Portretai“, kurios sudarytojas yra D. Žiūra, per kitų autorių tekstus atsiskleidžia įvairialypis menininko santykis su portretu, jo tęstiniuose kūriniuose virstantis unikaliu laiko tyrimu. Knygoje pristatomi reikšmingiausi menininko darbai „Gustoniai“, „Portretai“, „Videostudija“, „Monumentas utopijai“, taip pat nemažai pirmojo dešimtmečio kūrinių. Pirmą kartą viešai publikuojamas fotografijų ciklas „Ukraina“, kuriame užfiksuoti žmonės karo paveiktoje tikrovėje.
Lankydamasis Ukrainoje po 2022 m. vasario, menininkas fiksavo Rusijos invazijos padarinius. Vienas labiausiai jį paveikusių reiškinių – karių kapinės: „Draugas Lvive parodė Marso lauką. Tas vaizdas mane pribloškė. Tada aplankiau karių kapines Charkive, po to Dnipre. Filmavau, kaip masiškai kasami kapai, mačiau, kaip laidojami vis nauji ir nauji žuvusieji. Tai absoliučiai šiurpūs dalykai.“
Šį ir kitus vizualinius D. Žiūros pasakojimus knygoje „Portretai“ lydi kultūros tyrėjų, kuratorių, rašytojų Jurijaus Dobriakovo, Agnės Narušytės, Anderso Kreugerio tekstai. Dar vieną perspektyvą – autoriaus žvilgsnį – suteikia meno kritikės Jogintės Bučinskaitės pokalbis su menininku. Dalijamės trumpomis šio interviu ištraukomis, kurios praplečia
menininko kūrinių suvokimo kontekstą.
Projekto „Portretai“ [2005 m. menininkas keliavo po įvairius Lietuvos kaimus ir sukūrė per 400 vaikų, daugiausia mergaičių, portretų. Po 16 metų leidosi į kelionę, kad juos surastų ir vėl sukurtų jų atvaizdus. Red. past.] atsiradimą lėmė mano vaikystė Gustonių kaime, atmintyje užfiksavusi vaizdus, lyg nenutapyti paveikslai iki šiol stovinčius akyse. Taip pat – daugelio vasarų patirtis piešiant gatvėje. Stebėdamas tūkstančius įvairiausių pozuotojų atradau skirtingas žmonių tipologijas, o mergaitės tarp jų išsiskyrė kaip ypatingas reiškinys. Dar nesuvokdamos savęs kaip geismo objekto, jos nekoketuodavo, dažniausiai pozuodavo su ypatingu susikaupimu ir akistatoje su dailininku matė išskirtinę prasmę, galėdamos ištisą valandą išlaikyti dėmesį ne todėl, kad to reikalaujama, bet dėl savo pačių vidinės būsenos.
Sunku apibūdinti tą tikėjimu ir atsidavimu pozavimo ritualui grįstą susitelkimą, kuris aiškiai skyrėsi nuo to, kaip pozuodavo daugelis berniukų – jiems viskas atsibosdavo jau po kelių minučių ir jie tiesiog maldavosi kėdėje, o judresni lakstydavo aplinkui, trokšdami tik vieno – kuo greičiau prastumti laiką. Tada ir jie, ir aš tapdavome situacijos įkaitais, o man vis tiek reikėdavo sugaudyti portretą iš įvairiausių rakursų ir fragmentų begalybės performatyviame
gatvės šou, pritraukiančiame minią žiūrovų. Kad šis svarstymas per daug neišsiplėstų, nesileisiu į pasakojimą apie pozuotojų tipus, tačiau nupiešęs apie 10 tūkst. įvairiausių tautybių veidų suvokiau, kad ypatingas mergaičių santykis su savo atvaizdu, ypač iki įsibėgėjant brandai, yra žmogiškas fenomenas, mažai veikiamas etninių ar sociokultūrinių
faktorių. Mano kelionės po įvairius Lietuvos kaimus su fotoaparatu ir videokamera tik dar kartą patvirtino, kad neklydau.
Fotografijų ciklas „Uždrausti vaisiai“ ir filmas „Orissa India Timelapse“ gimė todėl, kadgyvai augančių haliucinogeninių grybų jokiu būdu nebuvo galima eksponuoti, tačiau rodyti jų fotografijas ir videovaizdus buvo legalu. Tad parodos erdvėje rodžiau tik haliucinogeninių grybų vaizdus, o gyvai augo į draudžiamųjų sąrašą neįtrauktos rūšys. Teko atlikti ilgą ir kruopštų tyrimą, kol po daugelio bandymų radau „aktorius“, kuriuos pavyko įkalbėti atlikti dirbtinėmis sąlygomis augančių „stebuklingų“ grybų vaidmenis. Tie grybai, nors ir legalūs, buvo ypatingi. Panaeolus sphinctrinus (liet. varpelinis mėšlinukas), taip pat dalyvavęs parodoje, anot kai kurių šaltinių, turi psichotropinių medžiagų, tačiau dėl minimalios jų koncentracijos nėra uždraustas.
Kažkada Udmurtijoje su vietiniu šamanu diskutavome apie „Lydinį“ [tai kūrinys, sukurtas sulydžius monetas iš fontano, esančio parke šalia buvusių Tiškevičių rūmų Palangoje. Red.past.]. Jis pripažino, kad tai įdomus meninis sprendimas, tačiau suabejojo dėl tokio fontanesurinktų monetų įprasminimo. Jo požiūriu, jas išlydydamas sunaikinau jų energiją, nes tokioje temperatūroje turėjo sudegti visos jose buvusios energetinės įkrovos. Bandžiau atsakyti, kad kiekviena moneta keliaudama per skirtingas rankas neišvengiamai turėjo būti įkrauta įvairiausių energijų, o akimirka prieš jai krintant į vandenį vargu ar galėjo tapti energetine dominante. Juolab kad greičiausiai daugelis monetų į fontaną buvo mestos vien dėl momentinio įgeidžio patirti nuostabą nuo įspūdingo blyksnių žaismo. Su šamanu diskutavome iki paryčių, dalindamiesi skirtingomis pasaulio sampratomis. Nors, anot jo, išlydydamas monetas sudeginau unikalią kiekvienos iš jų energetiką, aš manau, kad išgryninta lydinio forma veikia ne tiek energetiškai, kiek mentaliai kaip įvairių prasminių interpretacijų veidrodis, atveriantis vis naujus atspindžius, priklausomai nuo žiūros taško.
Nepaisant nuorodų į asmenukių kultūrą ir betarpišką dabarties įspūdį, kurdamas „Videostudiją“ [automatizuota studija, kurioje kiekvienas parodos dalyvis turi galimybę nusifilmuoti 15 sek. portretą ir po to pamatyti savo atvaizdą projekcijoje parodos erdvėje.
Kūrinyje susijungia dalyvių ir žiūrovų statusas bei vaidmenys. Red. past.] daugiau mąsčiau apie savo santykį su pozuojančiaisiais ir apie parodų lankytojus, kurie, pasinerdami į meną, simboliškai patys tampa jo dalyviais bei kūrėjais. Įvairūs filosofai ir meno teoretikai yra nemažai diskutavę apie tai, kaip meno kūrinį aktualizuoja, užbaigia ar pratęsia žiūrovas, ir man buvo įdomu žiūrovą paversti kūrinio dalimi. Ateityje „Videostudijos“ archyvinę medžiagą galbūt vertinsime kaip laiko dokumentą, kuriame užfiksuota tai, kas dėl laiko perspektyvos stygiaus dabar atrodo tarsi savaime aišku ir todėl nematoma. Egzotiškai atrodys šio laikmečio mada, išryškės dabartinių vaizdo medijų primityvumas, o įvairūs žmonių elgsenos prieš kamerą atvejai primins į praeitį nukeliančio antropologinio tyrimo medžiagą.
Manau, kad paroda SWIM įvaizdino posthumanistinę tematiką ir tyrinėdama reiškinius, akivaizdžiai egzistuojančius už viešosios diskusijos ribų. Posthumanizmas, kaip idėjinė platforma, kvestionuojanti galios pozicijas, aktyvuoja dialogą apie problemas, apie kurias iki tol apskritai nebuvo jokio diskurso. Tačiau jei interpretuotume posthumanizmo idėjas
paraidžiui, ko gero, negalėtume užmušti nė uodo, besiskverbiančio mums į odą.
Sunaikindami uodą automatiškai priimame antropocentristinę poziciją, paremtą elementariu žmogiško komforto užtikrinimu. Mums labai norisi patikėti gražiomis žmogaus galios išcentravimo idėjomis, tačiau iš principo kitų rūšių atžvilgiu dažnai elgiamės panašiai kaip kolonizatoriai, žudantys čiabuvius. Tačiau kaip apskritai galime diskutuoti apie tarprūšinės harmonijos galimybes, kai patys kaip rūšis nesusitvarkome su savimi ir keliame vis didėjančią grėsmę planetai? Kai čia pat vyksta karinė agresija, pačiais brutaliausiais būdais kankinami ir žudomi žmonės, vyksta viešas genocidas ir ekocidas?
Dirbant su žmonėmis man įstrigo ne kartą girdėtas klausimas: „Ką tu manyje matai?“ Aš – supistas alkoholikas arba narkomanė, aš – degradavęs žmogus. Mano gyvenimas apgailėtinas ir aš niekam neįdomus ar neįdomi. Į tą klausimą kartais atsakydavau, kad „prieš Dievulį mes visi lygūs“. Ir nors vengiu teologinės retorikos, čia ji gana tiksliai atspindi
vertybines pozicijas. Bendraudamas kiek įmanoma stengiuosi vengti vertinančio žvilgsnio. Nes kituose, nepaisant jų būsenos, visų pirma matau savo paties tragediją ir laikinumą, ir man tampa labai brangus kiekvienas, kuris manimi patiki, pasidalindamas dalele savo gyvenimo.
