Knyga „Salvadoras Dali ir gala“ – tapytojas ir jo mūza

Kiekvienas yra girdėjęs meno istoriją pakeitusio katalonų tapytojo Dalí vardą. Bet kas gi toji moteris, kurios vertinimas bei meilė tampa pagrindiniu Dalí tikslu ir kurios atvaizdą po lemtingojo susitikimo galima išvysti ne viename garsiojo siurrealisto paveiksle?

Vokiečių rašytojo ir vertėjo Herberto Genzmerio knygoje „Salvadoras Dalí ir Gala” skaitytojų laukia pasakojimai apie iki ausų įsimylėjusį garsųjį tapytoją ir moterį, kuri supažindino Dalí su Paryžiaus avangardo scena, klajūnišku gyvenimo būdu ir tapo pagrindine jo vadybininke bei kritike.


Gyvenime Gala atliko daugybę vaidmenų. Vieniems ji – stokojanti talento, kitiems – vyrus pražudanti vampyrė, pačiam Dalí – moteris, įkūnijanti absoliučios laisvės viziją. Tačiau kokia iš tikrųjų buvo jųdviejų meilės istorija? Ir kas, jei ji – tik dar vienas kruopščiai stilizuotas Dalí kūrinys?


Kviečiame skaityti knygos ištraukas.


„Pritrenkianti moteris atvažiavo!“ ir „Nepaisant nieko pasauly – ji turės būt mano!“

Na

, o Gala iš pradžių nelabai jam tesimpatizuoja ir to neslepia. Tačiau Dali tai nebaimina, nes jis, švytėdamas dėl patirtos sėkmės Paryžiuje, nusprendžia jai prisistatyti originaliai – jam būtinai jos reikia. Norėdamas išsiaiškinti, kaip užkariauti tos moters širdį, išmėgina visokius persirengimo variantus. Iš pradžių įsikabina savo sesers Anos Marijos auskarus, bet meta šalin, nes trukdys plaukiojant. Užsideda perlų karolius, susišiaušia plaukus ir paima į rankas pluoštą į dažus sumirkytų teptukų. Išsitraukia savo geriausius šilko marškinius, nukerpa apačią, užsivelka – jie vos siekia bambą – ir pradeda plėšyti. Vienu plėšimu apnuogina petį, kitu – dešinės krūtinės pusės plaukus, dar vienu – kairįjį spenelį, paskui dar pašalina apykaklę. Apatines kelnes užsimauna atbulai. Dar išsiskuta pažastis, praskiedžia mėlynų dažų, ištepa jais ką tik išskustas vietas, vėl jas skuta, dažams susimaišius su krauju, išsiteplioja krauju pirštus, perbraukia ta mase kelius, negali atsispirti pagundai skustuvu brūkštelėti ties vienu keliu – ir paveikslas baigtas. Plūsteli kraujas, o už ausų užsikiša po šviesiai raudoną snapučio žiedą. Baigiamoji detalė skirta uoslei: jis pašildo skystų klijų, įdeda į juos ožkos mėšlo ir šiuo skiediniu ištepa visą kūną nuo galvos iki kojų – kad imituotų Fauno kvapą. Šitaip, kaip jam atrodo, tinkamai susitvarkęs, išeina į balkoną ir spokso į Galą, stovinčią apačioje. Ir jis išvysta savo jaunystės svajonę, kuri paskui fantastišku būdu tapo tikrove – su kūnu ir krauju. Kai Dali nudarda laiptais žemyn jos pasveikinti, jį vėl ištinka mėšlungiško juoko priepuolis, dėl kurio jam tada teko nemažai prisikentėti. Gala žiūri į jį ir visai nesižavi. Priepuolis stiprėja.


Dali aiškina: „Mano juokas stebino visus, ir toji nuostaba, kurią įsikvatojęs kiekvienąkart matydavau kitų veiduose, tik stiprindavo priepuolius. Būdavo, kai visi susėda pajūryje pasimėgauti popiečio vėsa ir pasineria į filosofinius apmąstymus, aš irgi norėdavau ką nors įterpti. Bet vos prasižiodavau, lyg sprogimas nugriaudėdavo mano juokas. Galiausiai visai nustojau kalbėjęs, nes, užuot ką nors pasakęs, galėdavau tik juoktis. Mano bičiuliai siurrealistai tuos juokus priėmė kaip nemalonų likimą: jie žiūrėjo į tai kaip į vieną iš nepatogumų bendraujant su genijumi, koks aš, be abejonės, buvau...“


Galai tas juokas nedaro įspūdžio, o kitiems į Kadakesą atvykusiems svečiams, atrodo, veikiau teikia malonumo, bet jokiu būdu netrukdo. Jie gal net abejoja, ar čia nesama gilesnio pasaulinio vyksmo suvokimo išraiškos.


Tuo tarpu svečiai apžiūrinėja Dali ką tik užbaigtą paveikslą Juodasis žaidimas, kuriame pavaizduoti ekskrementai. Bičiuliai klausinėja vienas kitą, ar Dali dėmesys ekskrementams ir jo skatologinės fantazijos neturi kartais meninės reikšmės? Tačiau tokiu realistiniu vaizdavimu visi piktinasi ir yra dėl jo šokiruoti. Galai tas paveikslas kelia šleikštulį, ji aiškina Dali, kad tokie dalykai vemti verčia ir su jos gyvenimu nesuderinami.


– Taip patenki į pavojų savo darbus nužeminti iki psichologinio dokumentavimo lygmens, – aiškina ji ir priduria, kad jei tokie reiškiniai nebūsią įveikti ar bent prislopinti, iš jo darbo neliksią nieko kita kaip privati psichopatografija, kuri, prabėgus ilgesniam laikui, deja, nieko nedomins. Jinai kviečia jį iš savo nesveikų vizijų ką nors padaryti.

Galai šitaip pasmerkus paveikslus, Dali vėl buvo bepratrūkstąs savo konvulsingu juoku, bet ji sugriebė jo ranką parodydama jį suprantanti, ir tarė:

– Vaikeli mano, nejau nesuvoki, kad mes niekad nebesiskirsim.

Tokia yra vienos meilės pradžia!


Ir štai kaip iš po žemių išnyra Gala! Geidžiamoji Gala; Dali gyvenime vėl iškyla vaikystės svajos ir įgauna kūno pavidalą. „Jis įsimylėjo Galą anksčiau negu įsimylėjo. Anksčiau negu ją pamatė. Jis buvo įsimylėjęs meilę, įsimylėjęs save patį, – rašo Luji Romeras, – ir jis panūdo savo projekciją įrėžti į ką nors, kas unikalu, išskirtina, įspūdinga. Iš pradžių tai sukosi jo vaizduotėje, tik paskui virto kūnu, įgijo gyvybę ir virto ilgalaike tikrove: tai buvo Gala.“


1929 metais, dar nepažinodamas Galos, Dali tapo paveikslą Imperatoriškas paminklas mergiūkštei, Gala (utopinė fantazija). Daugelis tą kūrinį vadina Galos utopija. Tačiau Gala jam niekada nebuvo mergiūkštė. Tikriausiai ir pati sau ji nebuvo nė viena kūno dalele tokia. Šiam įvaizdžiui pradžią davė veikiau Eliuaras ir siurrealistai, tuo išreikšdami savo požiūrį į moteris. Tad Dali paveikslo pavadinimas, ko gera, atsirado aplinkiniu keliu – ne be sąsajos su tuo, kaip Eliuaras pavaizdavo savo žmoną. Salvadorui Dali, ir tai aišku kaip dieną, Gala buvo vadovė, skatintoja, organizatorė ir vadybininkė, bet niekada – mergiūkštė. Jis rašo, kad jo gyvenime ji esanti tiesiog ta moteris, kuri atlieka visas funkcijas – yra mylimoji, motina, sesuo.


...


Gala, priešingai negu Dali, į senatvę darosi guvesnė. Ir Dali negaili jai malonių žodžių, vadina ją savo abeja (Bitute, liūtuke, riešutėliu, voveraite, varpeliu (isp.).), „nes ji išvalo visas esencijas dūzgiančiam mano smegenų aviliui“, leoncilla, kai ji blogos nuotaikos, noisette poil, „nes jos veidas, aksomo odele aptrauktas, atrodo lyg riešutas“, ardilla arba cascabel. Galima manyti, kad nedaug terasime menininkų, kurie taip idealizavo ir gerbė savo žmonas kaip Dali.


Gyvenimui ritantis į pakalnę, Gala jaučiasi ne tik stipri kaip liūtė, bet ir yra įsitikinusi, kad kiekviena gyvenimo akimirka turinti būti kerštas, užkariavimas arba duoti naudos, žodžiu, jį reikią semti pilnomis rieškučiomis. Todėl atrodo savaime suprantama, kad Dali ir Galos kaip vyro ir žmonos gyvenimo žaidime Galai atitenka blogosios, kietosios, nesimpatingosios, nepakenčiamosios vaidmuo.


Akivaizdu, kad jai tai nė kiek netrukdo. Ji stipri ir nori tokia būti, nes žmogus tikrai tvirtas esąs ne tada, aiškina ji vieną kartą, kai kelia užuojautą, bet kai jam gėda atsidurti tokioje padėtyje. Štai kodėl ji taip beprotiškai geidžianti pinigų. Tai yra dar viena sritis, kur toks tokį pažino.


Materialiajame pasaulyje, sako Gala, pinigai esantys vienintelė priemonė užuojautai išvengti. Suprantama, kad yra dar žmogaus amžius ir ligos, ir Gala nei nuo viena, nei nuo kita nepabėga, bet ji gerai viskuo pasirūpinusi iš anksto, nes dėl jos mirties reikšti užuojautą būtų aiškiai sunku. Ji yra ta, kuri geba prikaustyti prie savęs vyrus: ją garbino Eliuaras, jos troško Ernstas, o tapytojui Dali ji virto dieviškuoju gyvenimo eliksyru. Tik kai atėjo paskutinė meilė, Džefas Fenholtas, jos jėgos sušlubavo. Bet tada jai buvo jau gerokai per aštuoniasdešimt.


Dar pačioje pradžioje, norėdamas parodyti savo begalinę meilę, Dali buvo prisiekęs Galą po mirties suvalgyti. „Man tai būtų didžiausias meilės parodymas“, – išdrožia jis. Kad Gala kada nors gali atsisveikinti su pasauliu, tokia mintis jam netelpa galvoje, ji pernelyg siaubinga. O Gala pareiškia, kad jos mirties diena būsianti pati nuostabiausia gyvenime.


Būdas, kaip kalbama ir elgiamasi su mirtimi, atitinka laiko, kuriame tuodu žmonės gyveno, dvasią. Jau nuo ano fin de sièle (Amžiaus pabaigos (pranc.).) ir šio pradžios gyvenimas ir mirtis buvo suvokiami kaip individo savęs inscenizacija ir čia nueinama taip toli, kad imama koketuoti net su mirtimi. Legendinė aktorė Sara Bernar karste guli tol, kol dramatiškai gauna galą. Romantiškos amžinos meilės idealu tampa įsimylėjėlių bendra mirtis kaip išsivadavimas ir išsigelbėjimas iš banalios kasdienybės. Mene pastarųjų šimtmečių sandūroje pirmiausia turi žūti moterys – kaip, sakysim, Lulu, pirmykštė moteris ir „mielas vaikelis“, arba Mimi, arba... O kai moterys nemiršta, tada jos stilizuojamos iki grabo lentos. 


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis