Kai kurie vyrai ir moterys istorijoje žengė didesnius ir ryžtingesnius žingsnius nei kiti: mokslininkai ir tyrėjai, sugebėję praplėsti žmonijos pažinimo ribas; genialūs išradėjai, kuriems esame dėkingi už daugybę patogumų ir daiktų, kasdien palengvinančių mūsų gyvenimą, pradedant radiju ir baigiant internetu; menininkai, muzikantai ir stilistai, didingi grožio ir elegancijos interpretuotojai; didieji pramonininkai ir politiniai lyderiai; itin dvasingi žmonės, tapę pavyzdžiu milijonams žmonių, ir aktyvistai, nepaliaujamai kovoję su prietarais ir neteisybe.
Šie 56 žmonės neabejotinai pakeitė mūsų pasaulį – į gera arba į bloga. Nuo technologinių išradimų amžiaus žvaigždės Thomo Alvos Edisono, moderniosios architektūros atstovo Le Corbusier, astronauto Neilo Armstrongo ir legendinės dizainerės Coco Chanel iki pilietinių teisių aktyvisto Martino Lutherio Kingo jaunesniojo, grupės „The Beatles“ ir „Facebook“ įkūrėjo Marko Zuckerbergo – šioje albuminėje knygoje pristatomos įtakingiausios mūsų laikų asmenybės. Trumpas biografinis aprašas su archyvinėmis nuotraukomis vaizdingai perteikia kiekvieno žmogaus nuopelnus ir istorijoje paliktą pėdsaką.
Audringose istorijos srovėse išsikristalizavo didžiosios šio šimtmečio asmenybės, iškilusios virš milijardų kitų. Autorių sudarytame sąraše rasite garsių muzikantų ir dailininkų, mokslo ir technologijų novatorių, tyrinėtojų, sportininkų, verslininkų, dvasinių lyderių ir politikų, įskaitant tuos, kurie sukėlė siaubingą sumaištį pasaulyje, pavyzdžiui, Adolfas Hitleris ir Osama bin Ladenas. Taip yra todėl, kad pasaulis ne visada keičiasi į geresnį: savo kelyje istorija kartais suklumpa ir krenta į siaubingas bedugnes. Tik pažindami tamsiąją jos pusę galime užtikrinti, kad tokie nuopuoliai nepasikartotų.
Taip pat serijoje: „Įtakingiausios mūsų laikų moterys“ ir „100 fotografijų, pakeitusių pasaulį“.
Knygą iš anglų kalbos vertė Lina Kulišauskaitė.
Ištrauka iš knygos:
FRIDA KAHLO
(1907 m. liepos 6 d., Kojoakanas, Meksikas, Meksika • 1954 m. liepos 13 d., Kojoakanas, Meksikas, Meksika)
Meilė ir politika, košmarai ir svajonės: Frida Kahlo visiškai atsidavė menui – su aistra ir įžūliu nuoširdumu. Jos kūriniai tapo feminizmo ir asmenybės laisvės ikonomis. Menas jai buvo džiaugsmas skausmo paženklintame gyvenime: „Aš nesergu. Esu palaužta. Bet jaučiuosi laiminga tol, kol galiu tapyti.“
„Mano gyvenime buvo du dideli sukrėtimai. Vienas iš jų – autoavarija, o kitas – Diegas. Diegas buvo neabejotinai didžiausias.“ Geriausiai Fridą Kahlo apibūdino pati Frida Kahlo. Pirmasis nelaimingas atsitikimas įvyko 1925 metais. Jai grįžtant iš mokyklos, į autobusą, kuriuo važiavo, rėžėsi tramvajus. Lūžiai ir sužeidimai nusėjo visą kūną: jai buvo sulaužytos kojos ir pažeistas stuburas. Keletą mėnesių prie lovos prikaustyta Frida pradėjo tapyti autoportretus. „Nelaimingas atsitikimas“ su Diegu Rivera įvyko 1928 metais. Jai buvo dvidešimt vieni metai, jam – keturiasdešimt vieni. Diegas buvo vienas labiausiai pripažintų Lotynų Amerikos dailininkų. Jie įsimylėjo ir susituokė. Turintys tvirtą politinę poziciją, artimi Komunistų partijai, jie keliavo po pasaulį. Tapo darbininkų ir komunistų ambasadoriais, kovojo už Meksikos vietinių gyventojų teises. Tiesa, poros santykiai buvo paženklinti kančios: ji buvo kamuojama meilės troškulio, o jis – apsėstas viliotojas, nepataisomas nesantuokinių ryšių ieškotojas. 1939-aisiais jie išsiskyrė, bet kitais metais susituokė dar kartą. Tačiau Frida jau buvo nusiėmusi rožinius akinius ir išmoko Diegui atsilyginti tuo pačiu. Žavėdama ir moteris, ir vyrus, ji turėjo aistringų romanų su Levu Trockiu, fotografu Nickolasu Muray’umi ir dainininke Chavela Vargas. Fizinė jos sveikata kasdien vis labiau silpnėjo, o nuolatines kančias, su kuriomis jai teko gyventi (išgyventas trijų persileidimų košmaras, taip trokštamos motinystės neišsipildanti svajonė ir nesuskaičiuojama daugybė žaizdų, atsivėrusių dėl jos meilės Diegui), galėjo palengvinti tik menas. Ji nutapė ikoniškus autoportretus, kurie tuo pat metu buvo intuityvūs ir nežemiški, juose jos beaistrį, visada vienodos išraiškos veidą lydi kintantis kūnas: dažnai nuogas, visada deformuotas kūnas jos paveiksluose yra vidinės kovos, skausmo metafora. Šios kūrėjos stiliaus negalima įsprausti į jokios mokyklos rėmus, o jos menui pripažinti prireikė laiko. Tik paskutiniais gyvenimo metais ji buvo pakviesta dalyvauti parodose Niujorke, Paryžiuje, o 1953 metais – Meksike. Kitais metais, sulaukusi keturiasdešimt septynerių, ji mirė. Jos dienoraštyje liko šis paskutinis įrašas: „Tikiuosi, kad pabaiga bus džiaugsminga, ir viliuosi, kad niekada nebegrįšiu.“ Šalia dienoraščio buvo paveikslas, prie kurio ji dirbo: natiurmortas, kuriame vaizduojami arbūzai, su užrašu Viva la vida („Tegyvuoja gyvenimas“). Iki pat pabaigos Frida buvo laimingiausia tik prie savo molberto.
Fridos Kahlo portretas, darytas 1950 metais, kai jai buvo keturiasdešimt treji. Čia ji vilki tradicinę meksikietišką suknelę. Vokiečių fotografo ir turtingos meksikietės dukra Frida kartu su savo vyru Diegu Rivera pasisakė už vietinių gyventojų teises dar gerokai prieš tai, kai pokolonijinė kova su diskriminacija tapo visuotiniu rūpesčiu.
Frida ir Diegas Rivera jos studijoje, 1945 metai. Ant sienos kaba paveikslas „Dvi Fridos“, kuriame Kahlo vaizduoja savo pasidalijimą, dvilypį pavidalą: vienoje pusėje ji vilki krauju sutepta Viktorijos laikų suknele su sudaužyta širdimi, kitoje – meksikietiška suknele sveika širdimi. Frida jį nutapė 1939 metais, sužinojusi apie savo sesers Cristinos ir Diego ryšį. Dėl šios priežasties ji su juo išsiskyrė; 1940 metais jiedu vėl susituokė.
Frida savo lovoje 1954 metais, prieš pat mirtį. Tapytoja taip ir neatsigavo po nelaimingo atsitikimo, kurį patyrė būdama aštuoniolikos metų, ir visą gyvenimą buvo priversta bent keletą valandų laikytis lovos režimo. 1953 metais jos būklė pablogėjo tiek, kad kai Meksike buvo surengta jai skirta paroda, Frida vernisaže dalyvavo savo lovoje, kuri ta proga buvo kartu su ja atgabenta.
