„ArtVilnius’23“ projektų zonos kuratorius Valentinas Klimašauskas: „Menininkai šiandien nori kalbėti ne apie karą, o apie taikesnio, teisingesnio pasaulio poreikį“

Šiuolaikinio meno kuratorius, rašytojas Valentinas Klimašauskas šių metų tarptautinės mugės „ArtVilnius’23“ projektų zonos programą pavadino „Šiandien, vakar, rytoj“. Programa dedikuota nutikimams, pasikartojimo galimybei ir negalimybei, šiandienai, kurią veikia vakarykštė diena ir kuri neabejotinai paveiks rytojų.

Tris dienas truksianti Projektų zonos programa „Šiandien, vakar, rytoj“ tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’23“, kuri Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyks spalio 13–15 dienomis, pristatys Lietuvos ir užsienio šalių meno institucijų bei kviestinių autorių programą. Šiais metais ji siejama su performatyvumo interpretacijomis.


Šiemet pirmą kartą mugėje „ArtVilnius“ ir jos Projektų zonoje dalyvaus išskirtinės šiuolaikinio meno institucijos – „E. A. Shared Space“ iš Tbilisio, Europos humanitarinio universiteto teatras, meno erdvė „Medūza ir draugų vardai“ iš Vilniaus, prestižinė Georgo Karglo galerija iš Vienos, „Kim?“ šiuolaikinio meno centras iš Rygos, Vilniaus performanso meno bienalė. Naujus, specialiai mugei kurtus projektus pristatys Jono Meko vizualiųjų menų ir Vilniaus šiuolaikinio meno centras, Krokuvos šiuolaikinio meno muziejus MOCAK, Panevėžio „Stasys Museum“.


Apie performatyvumą šiuolaikiniame pasaulyje, socialinių tinklų įtaką menui ir meno įtaką socialiniams tinklams bei įdomiausius mugės „ArtVilnius’23“ dalyvius ir menininkus – Laisvės Radzevičienės pokalbis su mugės Projektų zonos kuratoriumi V. Klimašausku.


Meno mugė „ArtVilnius“ šiais metais tarsi ataidi pirmosios Vilniaus performanso bienalės temomis. Ir vis dėlto performatyvumo sąvoka šiuolaikiniame mene yra kur kas platesnė, nei gali pasirodyti iš pirmojo žvilgsnio.


Išties, performatyvumo tema yra glaudžiai susijusi su Vilniaus bienale ir Vilniaus gimtadieniu. Performatyvumui svarbu yra laikas. Kai kalbame apie šiuolaikinį meną, bent jau angliškame jo pavadinime yra žodelis „Con“, lotyniškai reiškiantis „Su“ ir „Temporary“, labiau susijęs su skirtingų laikų persiliejimu. Šiuolaikinis menas lietuvių kalboje reiškia šiuolaikybę ir, man atrodo, jau esame į ją įžengę: šiuolaikiniame mene telpa labai daug scenų ir skirtingų meno sampratų.


Šiuolaikinio meno tapatybę turime nuolat patvirtinti, nes scenos kinta, atsiranda naujų veidų, institucijų. „ArtVilnius’23“ mugėje tai bus gerai matyti. Projektų zoną šiais metais pavadinome „Šiandien, vakar, rytoj“. Šiek tiek pakeitę įprastą linijinę laiko seką, norime pasakyti, kad svarbu – šiandien. Kiekvieną dieną toje pačioje vietoje tą pačią valandą tie patys atlikėjai atliks vieną ir tą patį performansą. Neabejotinai tos dienos publika, nuotaika, apšvietimas, emocijų temperatūra juos padarys skirtingus, besikeičiančius.


Mugėje turėtų būti įdomus Vilniuje įsikūrusio Europos humanitarinio universiteto Teatro meno raiškos ir vaidybos kurso studentų vieši teatro eskizai „Aš ir kiti“ pagal dramaturgo Peterio Weisso pjesę „Jeano Paulo Marato persekiojimas ir nužudymas, kurį atlieka Charenton prieglobsčio kaliniai, vadovaujami markizo de Sade’o“ yra tarsi referencija į tai, kas vyksta šiuo metu Baltarusijoje ir Ukrainoje. Universitete šiuo metu mokosi ir baltarusių, ir ukrainiečių studentų, abiejų tautų padėtis šiandienos pasaulyje yra nepavydėtina. Ypač baltarusių. Mes juos parėmėme, kai Baltarusijoje vyko demonstracijos, o dabar, kai Rusija užpuolė Ukrainą ir Baltarusija atsidūrė Rusijos pusėje, baltarusių emigrantai tapo tarsi agresoriais. Pažįstu ir bendrauju su nemažai pripažintų baltarusių menininkų, kurie turėjo savo studijas, kūrė, o šiandien nebegali grįžti į savo šalį, nes už bet kokį kritišką piešinį gali gauti mažiausiai penkerius metus kalėjimo, kuriame bus kankinami ir žeminami. Ir šias naujas temas galima pastebėti baltarusių menininkų kūryboje.


Viena seniausių Vienos galerijų – „Georg Kargl Fine Arts“ Vilniuje pristatys įdomią lenkų menininkę Agnieszką Polską, prieš keletą metų laimėjusią prestižinį Berlyno meno scenos prizą – „National Gallery Prize“. Didelį pristatymą mugėje rengia Panevėžyje besikurianti moderni kultūros institucija – Stasio Eidrigevičiaus menų centras. Rygos šiuolaikinio meno centras „Kim?“ į Vilnių atveža įdomių menininkų. Žiūrovams turėtų patikti pirmą kartą mugėje dalyvaujančios „E. A. Shared Space“ galerijos iš Tbilisio programa. Galerija „Medūza“ kartu su menininkų projektu „Draugų vardai“ mugėje kurs atvirą performatyvią erdvę su muzika. Įspūdingas turėtų būti pripažinto menininko Roberto Narkaus performansas, kuriame jis pasakoja ir apie savo patirtis Venecijos bienalėje, ir apie dviejų menininkų santykius, kūrybos patirtis šeimoje. Toks netikėtas standup comedy, autopasakojimo naratyvas.


Mugėje mes kuriame erdvę, kurioje menininkai ir institucijos iš įvairių šalių galėtų bendrauti tarpusavyje. Natūralu, kad bendraudami jie veikia vieni kitus, – projektų erdvės architektūrose, sankryžose įvykę susidūrimai ir pasikartojimai žiūrovui leistų tarsi atomui šokinėti iš vienos laiko į kitą, iš vieno vyksmo į kitą.


Pastaruoju metu aiškiai pastebima, kad žiūrovus performanso menas itin domina. Galbūt dėl to, kad jungdamas net keletą meno rūšių jis gali perteikti daugiau nei įprastas, stabilus tapybos kūrinys. Ar pastebite tendencijas, kad menininkai savo kūrybai vis dažniau renkasi performanso formą?


Būtų itin drąsu pareikšti, kad viena medija gali būti geresnė už kitą. Tapyba irgi gali būti itin performatyvi, ekspresiją gali jausti temose, sprendimuose, potėpiuose.


Tiesos tame, kad šiuolaikinės technologijos mus skatina performatyviai elgtis, o socialinių tinklų kultūra daro įtaką menui ir menininkams, žinoma, yra. Ypač „TikTok“ tinklas demonstruoja aiškų performatyvumą, kuris tapatybę konstruoja per drabužius, šukuoseną, makiažą, balsą, aplinką, režisūros sprendimus. Turbūt neišvengiama, kad menas irgi reaguoja, bet lygiai taip pat „TikTok“ perima sprendimus iš meno ir populiariosios kultūros. Socialinių tinklų platformos auditorijai suteikia galimybę patiems tapti menininkais, ne tik vartotojais, o šiuolaikiniam menui – į tai reaguoti. Štai kodėl meno parodos šiandien tampa vis labiau performatyvios ir atraktyvios, atspindinčios pasaulio ekraniškumą.


Performansas – sudėtingas mechanizmas, 15 minučių pasirodymas dažnai reikalauja didžiulių pastangų, kūrybos, laiko ir finansinių išteklių. Tačiau net ir pats brangiausias performansas po 5 ar 15 minučių baigsis, o tapybos darbas ir toliau kabės ant sienos. Štai kodėl pasaulio istorijoje performanso kolekcionavimo idėja – kebli ir sudėtinga. Kas apibūdina performansą? Kokios galimybės jį saugoti, laikyti ar pakartoti iš naujo? Neabejoju, kad ir „ArtVilnius’23“ šios temos bus bandomos gvildenti, per pokalbius ir diskusijas į projektų zoną jos grįš iš kitų mugės erdvių.


Išties, performansas dažnai yra akimirkos menas, jo taip lengvai į narvą neuždarysi, į lentyną nepadėsi. Ar performansas ir ilgaamžiškumas yra suderinamos sąvokos?


Jei žiūrėsime istoriškai, performansas išlieka, jei yra dokumentuojamas. Marina Abramovič savo kūrinius kruopščiai dokumentavo vaizdo įrašuose, fotografijose. Užtat šiandien galime būti jos performansų liudininkais. Tačiau esama menininkų, kurie sąmoningai vengia tai daryti, jie mano, kad dokumentavimas niekaip nepadeda jų kūriniams. Berlyne kuriantis menininkas Tino Sehgalas, pavyzdžiui, savo sukonstruotų situacijų performansus sugebėdavo parduoti be jokių dokumentų. Kolekcionierius įsigydavo kūrinio pavadinimą, jo kūrimo metu ištartus menininko žodžius ir kūrinio autoriaus pavardę. Toks radikalus išnykimo veiksmas... Gal ir visai geras, jei turėsime omenyje, kad pasaulis ir taip pilnas objektų, daiktų, informacijos. Visai nebūtina, kad kiekvienas mūsų kūrybos veiksmas turėtų įrodymą.


Praėjusiais metais mugėje Ukrainos tema buvo itin ryški. Ar šiais metais karo temą pamatysime projektų zonos kūriniuose? Galbūt menininkai per metus atrado kitų svarbių klausimų?


Pernai tikrai turėjome įdomių projektų iš Ukrainos. Šiais metais temos nusprendėme nekartoti, daugiau įtraukti Rytų Europos menininkus, kalbėti apie nestabilumą, kurį išgyvena Centrinės ir Rytų Europos šalys. Būdami Europos Sąjungos nariais, galime jaustis saugesni, kalbėti apie kūrėjų sėkmę ir jų veiklą meno scenoje, tačiau menininkai iš šalių, labiau į rytus nutolusių, išgyvena kitas, daug sunkesnes temas.


Praėjusiais metais mugės erdvėse karo ir jo nuojautos buvo labai daug. Šiais metais, pastebiu, menininkai kalba apie daugialypes pasaulio krizes, apie jo trapumą, apie ekologiją ir poreikį kalbėti ir veikti kartu. Menininkai nori kalbėti ne apie karą, o apie taikesnio, mažiau konfliktinio, teisingesnio pasaulio poreikį. Nors, žinoma, taika šiuo metu, matyt, tampa utopija, mes turime pergalvoti, kas esame, kur einame, ką galime kartu daryti, kad daugialypių krizių rezultatai nebūti tokie tragiški.


Vadinasi, meno nuo politikos niekaip negalima atskirti. Apolitiškų menininkų tiesiog nebūna?


Apie tai kalbama mažų mažiausiai nuo Antrojo pasaulinio karo. Ar galima kurti poeziją po Aušvico? Buvo ir toks atsakymas: galima kurti dar geresnę poeziją, kuri kalbėtų apie išgyventą skausmą. Prasminga kurti meną ir kalbėti apie karą, panašiai turbūt ir vyksta, nors pasaulyje – daugybė skirtingų scenų. Paryžiuje karas toliau, tačiau ten streikai ir rasizmas. Gyvendami Lietuvoje ar Centrinėje Rytų Europoje matome, kokie trapūs valstybių, bendruomenių, mažumų gyvenimai ir gyvybės, kaip svarbu branginti savo kultūros istoriją. Ir man tai labai susiję su karu, nes galime matyti, kaip Rusija naikina Ukrainos paveldą, istorijos turi būti pasakojamos iš naujo.


Kita svarbi tema Centrinėje Rytų Europoje – menininkų siekis tapti moderniems, šiuolaikiškiems, naudoti kuo daugiau technologijų ir šiuolaikinių medžiagų. Tai mus vėl atveda prie tapatybės ir performatyvumo sampratos, nes kultūra yra tai, kas nuolat kartojasi, kol tampa nekvestionuojamu algoritmu. Mugėje stebėsime, kaip iš įvairių šalių atvykusios institucijos kuria naujus pasaulius per savo nacionalinius pasakojimus, kalba apie buvimą kartu, vieną taikos pasaulį. Man atrodo, kad labai svarbus tas buvimas sankryžoje, kur gali sutikti ir kitų menininkų, ir žiūrovų.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis