Įvyko tai, kas turėjo įvykti – du jaunus žingeidžius žmones suvedė šokiai ir likimai.
„Šokome, šokome ir prisišokome“, – nusijuokė Justas. „Aš net pagalvoti negalėjau, kad kada nors tapsiu Justo mergina – toks nepaprastas jis man atrodė. O dabar, štai, planuojame vestuves“, – šyptelėjo Ajana.
Jų meilės istorija galėtų būti romantinio filmo scenarijus. Dėl gimdymo traumos cerebriniu paralyžiumi serganti Ajana troško pasiekti Guinnesso rekordą, eidama su ramentais tam, kad atkreiptų visuomenės dėmesį į žmonių su negalia problemas. O po sudėtingo žygio norėjo šokti.
Bet ne tik šokti – ir apskritai judėti – jai sunku, tad šokti reikėjo išmokti. Ajana beldėsi į visas duris, prašė pažįstamų, skambino į šokių studijas, bet šios, išgirdusios, kad būsimoji mokinė vaikšto su ramentais, padėti atsisakydavo. Praradusi viltį A. Lolat vieną dieną parašė žinutę bendrame pokalbių kambaryje su Lietuvos golbolo rinktine – jie planavo bendrą projektą, tad retkarčiais susirašydavo.
„Gal kas galėtų pamokyti mane šokti? O aš galėčiau pamokyti čigongo pratimų, nes neseniai tapau šios sistemos instruktore“, – brūkštelėjo Ajana ir jai atrašė Justas, kurį sudomino šiek tiek pažįstamos moters pasiūlymas.
Taip, žingsnis po žingsnio, šokis po šokio draugystė virto šiuo tuo daugiau. „Šiek tiek pašokome, šiek tiek pasimankštinome, o dabar kartu gyvename, – sakė Justas. – Iš pradžių dar susirašinėjome daugiau kaip savaitę, bet paskui nusprendėme pabandyti gyventi drauge, nes abu esame užimti, tad susitikinėjimui laiko būtų sunku rasti. Aš darbą pradedu anksti ryte, po darbo einu į treniruotę ir grįžtu vėlai. Ajana irgi turi galybę savo veiklų. Tad nutarėme nelaukti – esame praktiški žmonės.“
A. Lolat dar pridūrė, kad tas sprendimas gyventi drauge nebuvo visa keičiantis įvykis: ir ji, ir Justas turi po savo butą, tad, jei būtų nepavykę, nesunkiai vėl būtų pasukę savais keliais.
Tačiau jiems pavyko. Juoku ir pokalbiais praturtinta kasdienybė, smagūs susitikimai, kai Justas ilgesniam laikui išvyksta į varžybas, o Ajana jį pasitinka su trijų patiekalų vakariene, bendros treniruotės, pasivaikščiojimai su vokiečių avigane Mulan, kurią į bendrus namus atsivedė A. Lolat, bet Justas dabar ją laiko ir savo šunimi, projektai, kurių idėjas paprastai generuoja Ajana, o J. Pažarauskas palaiko ją iš visos širdies – netikėtai susiėję du jauni žmonės su negalia diena po dienos, mėnuo po mėnesio vis labiau įsitikino, kad yra skirti vienas kitam.
Tad kartą, valgydamas vakarienę, Justas paklausė Ajanos, ar ši sutiktų tapti jo žmona.
„Ir kaip galėjau atsisakyti? Jis toks gražus, toks nuostabus vyras ir dar paralimpietis! Man didžiulis prestižas būti šalia tokio žmogaus. Aš taip juo žaviuosi, kad mūsų santykius laikau privilegija, o ne duotybe. Žinau, kad turiu stengtis, Justu rūpintis, suprantu, kad kad dėl šeimos turėsime daug dirbti. Labai vertinu Justą ir man daug reiškia, kad mes esame drauge“, – prisipažino A. Lolat.
O Justas vertina mylimos moters veržlumą ir žingeidumą. Jį žavi tai, kad net fizinė negalia netrukdo Ajanai siekti tikslų studijuojant ar dalyvaujant visuomeninėje veikloje, mat A.Lolat aktyviai kovoja dėl šunų vedlių įteisinimo Lietuvoje.
„Negaliu atsistebėti, kiek Ajana turi užsispyrimo nepasiduoti ir žengti pirmyn. Aš irgi iš tų žmonių, kuriems, jei kas sako, kad viena ar kita neįmanoma, vis tiek pirmiausia pabandysiu ir tik tada sakysiu, kad jūs teisūs arba ne. Mes abu su Ajana turime tiek įdomių veiklų, kad nėra kada nuobodžiauti“, – patikino J. Pažarauskas.
Tad baigiantis pavasariui savo santykius jie planuoja įteisinti oficialiai ir tapti vyru bei žmona.
„Vestuvės nebus didelės, vyks Rusnėje, kad mano tėvams būtų lengviau atsitraukti nuo didelio ūkio ir atvykti, o mano suknelė, tikrai žinau, bus rytietiška, taip atiduodant duoklę kinų kultūrai, kuri, esu tikra, mane vėl pastatė ant kojų“, – sakė A. Lolat.
Regėjimo neteko vaikystėje
Iki to, kur abu yra dabar, ir Justui, ir Ajanai reikėjo ilgai eiti. Jie atskirai kovojo su savo demonais ir siekė svajonių, kol galiausiai rado vienas kitą.
Iš Joniškio kilęs J. Pažarauskas dar vaikystėje neteko regėjimo, kai su tėvu dirbant prie medžio apdirbimo staklių į akis pataikė detalė. Nuvežtas į ligoninę kelias dienas dešimtmetis Justas buvo paniręs į komą, o prabudęs suprato, kad nieko nemato.
„Tačiau vaikui, matyt, lengviau priimti skaudžią realybę, nes ir ją priimi kaip žaidimą, visko mokaisi iš naujo“, – svarstė J. Pažarauskas.
Sunkiau buvo gal tik pradžioje, nes niekas jo aplinkoje nebuvo susidūręs su nereginčiu žmogumi, tad saugojo regėjimą praradusį Justą. „Visiems atrodė, kad jei nematai, tai ir daug ko negali. Bet pamažu supratau, kad galiu ir tą, ir aną, ir trečią. Pradėjau ieškoti galimybių. Žinoma, būdamas aklas negaliu vienas važiuoti dviračiu, bet yra aibė veiklų, kuriomis galiu užsiimti ir būdamas neregys“, – sakė Justas.
Ketvirtąją vidurinės mokyklos klasę dar baigęs Joniškyje, vėliau Justas persikraustė į Vilnių, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą.
Ten ne tik išmoko Brailio rašto, bet ir vėl pradėjo sportuoti – judriam berniukui tai buvo būtina. Iš pradžių dar žaidęs aklųjų tenisą, vėliau J. Pažarauskas nuėjo į golbolą ir ten užsiliko. Berniuką žavėjo ne tik galimybė nuolat išsikrauti per treniruotes, bet ir prasidėjusios išvykos į varžybas. Iš pradžių – į Lietuvos čempionatus, vėliau – jau ir į užsienį.
„Kai dar medalį parsiveždavau, iš viso smagu būdavo. O galiausiai mane pradėjo kviesti į rinktinę treniruotis su vyrais, iš kurių imdavau pavyzdį siekti daugiau. Taip ir įklimpau į golbolą“, – prisiminė J. Pažarauskas.
Savamokslis programuotojas
Iš pradžių į rinktinę tik kaip treniruočių partneris kviečiamas Justas, galiausiai tapo ir visateisiu nacionalinės komandos nariu.
2015 m. su rinktine Seule, Pietų Korėjoje, jis tapo pasaulio IBSA žaidynių čempionu, o tas titulas komandai užtikrino teisę žaisti 2016-ųjų Rio de Žaneiro žaidynėse, kurios ir Lietuvos rinktinei, ir jai atstovavusiam J. Pažarauskui sutvisko auksu.
Dar po metų, 2017-aisiais, Justas su rinktine Suomijoje tapo Europos čempionu, 2019-aisiais – JAV vykusių pasaulio IBSA žaidynių čempionu, vėliau laimėjo 2020 m. Tokijo paralimpinių žaidynių bronzą, o 2021 m. Europos čempionate Turkijoje – auksą.
Tie su rinktine iškovoti apdovanojimai šildė J. Pažarausko širdį, bet, greta sporto, buvo ir aibė kitų veiklų.
Muzikos mokyklą baigęs ir fortepijonu grojęs vaikinas svarstė rinktis kokią nors su muzika susijusią specialybę. Pavyzdžiui, garso režisūrą. Bet tais metais, kai išlaikė abitūros egzaminus, panašių studijų nebuvo, tad Vilniaus kolegijoje J. Pažarauskas pasirinko įstaigų administravimo studijas.
Mąstė, kad pasimokys metus ir įstos kitur, bet studijas vis dėlto baigė ir pradėjo dirbti Lietuvos aklųjų bibliotekoje su Brailio spauda ir audio knygų leidyba.
Dar studijų metais jis pradėjo domėtis informacinėmis technologijomis, o, pradėjęs dirbti bibliotekoje, šias žinias dar labiau pagilino, atlikdamas ir programavimo darbus. Kai baigėsi projektai, Justas suprato, kad darbo bibliotekoje jam nebėra, tad ėmėsi ieškoti programuotojo darbo ir savamokslis programuotojas dabar duoną valgo iš šio amato.
„Nors nieko nematau, yra specialios programos, kur visa tai, ką regintieji mato ekrane, man įgarsinama. Tad mano akys yra ausys. Ekrano man nereikia – namuose net neturiu. Svarbiausia, kad būtų kolonėlės, kompiuterio dėžė ir klaviatūra.
Programuotojo darbas man patinka, nes jame, be logikos, ir daug kūrybos, tad vis kas nors nauja. Užduotys skirtingos, vis kokia nauja smulkmena, geriausio sprendimo ieškojimas, tad jaučiu, kad nuolat tobulėju“, – teigė Justas.
Programavimo jis žadėjo pamokyti ir Ajaną, kuriai ši sritis taip pat nėra svetima – buvo laikas, kai, pati to išmokusi, energinga mergina net taisydavo kompiuterius.
Pagalvėmis niekas nekaišė
A. Lolat gyvenimas – tarsi vadovėlis apie tai, kad tikslo turėjimas ir atkaklus jo siekimas padeda įveikti net aukščiausias viršūnes. Pasiekti tai, kas, atrodė, yra nepasiekiama.
Žmogaus teisių aktyviste vadinama Ajana visą gyvenimą įrodinėja, kad negalia yra tik diagnozė, bet ne nuosprendis. Savo projektais ji stengiasi parodyti, kad ir negalią turintys žmonės nori gyventi visavertį gyvenimą, kad nori ir gali keliauti, lankytis kavinėse ar renginiuose, kad jų dalia nėra vien laikas reabilitacijos centruose ar namuose tarp keturių sienų.
Iš Šilutės rajono, Usėnų kaimo, kilusi A. Lolat augo žemaitės Birutės ir vokiečio Richardo šeimoje. Ajanos tėvo seneliai – išeiviai vokiečiai.
Brolį ir seserį dar turinti Ajana – jauniausia iš trijų Lolat sutuoktinių vaikų – vienintelė šeimoje gimė su negalia, cerebriniu paralyžiumi. Tačiau nors nuo kūdikystės sunkiai judėjo, tėvai jos neaugino šiltnamyje. A. Lolat mena, kaip tėvas palikdavo ją pievoje, kad pati nukeliautų iki tikslo. Ir Ajana keliaudavo, kad ir keturiomis.
Sunkių ūkio darbų jaunėlei niekas nekraudavo, bet pati A. Lolat vis nestygdavo vietoje ir dar būdama visai mažytė nuropodavo į bulvių lauką, kad padėtų jas kasti kitiems šeiminykščiams.
„Mūsų šeimoje niekas niekada nedejuodavo, kad sunku, kad ko nors negali. Niekas nepaisė mano negalios – daug ką turėjau daryti pati.
Esmę visada gauni šeimoje. Vieniems esi vargšelis, kuriuo būtina pasirūpinti, kiti sako, kad pati turėsiu už save pakovoti, o jie tik šalia pastovės. Mano šeima buvo tas antras variantas, – šyptelėjo A. Lolat. – Tėvai iki šiol sunkiai dirba. Savo ūkyje jie laiko 70 galvijų ir viską daro patys: keliasi labai anksti ir prižiūri tuos galvijus, tiekia pieną ir mėsą. Iki šiol turiu pavyzdį, kaip nebūti tingine.“
Išmoko keliauti savarankiškai
Ne vienerius metus praleidusi lovoje ir daugiausia mokiusis namuose, baigti vidurinės mokyklos Ajana išvyko į Kauną, specializuotą ugdymo centrą. Ten ji sutiko žmonių, kurie įtikino, kad negalia nėra kliūtis siekti svajonių.
Užsidegusi išmokti vaikščioti su ramentais, iki tol vežimėlyje sėdėjusi arba pasiramstydama į sienas vaikščiojusi A. Lolat, sukdavo ilgus ratus aplink mokyklą, mokydamasi vaikščioti kitaip. Ji labai troško keliauti ir pamatyti pasaulio, bet tam reikėjo ne tik išmokti vaikščioti su ramentais, bet ir neštis kuprinę.
Iki to irgi buvo ilgas sunkus kelias. Metus A. Lolat treniravosi ant pečių nešdama mažesnį krepšį, paskui – jau ir didesnį, kol išmoko neštis 3 kg svorio kuprinę. Tiek daiktų kelionėms iš esmės pakanka, bet, rengdamasi kelionei, Ajana turi kone gramais apskaičiuoti svorį, kurį neš, nes puse kilogramo sunkesnės kuprinės ji jau gali nepatempti.
Vytauto Didžiojo universitete įstojusi studijuoti edukologijos, A. Lolat ėmė naudotis „Erasmus“ programos teikiamomis galimybėmis studentams keliauti.
„Važiavau visur, kur tik galėjau, o paskui viskas savaime: vienur, kitur pabūni, atsiranda pažinčių. Niekada negyvenau prabangiai. Buvo momentas, kai su 7 merginomis nuomavausi butą Vilniuje. Už nuomą mokėjau 100 eurų, valgiau kukliai ir taupiau kelionėms .
Tam, kad užsidirbčiau, rašydavau straipsnius, taisydavau kompiuterius, gaudavau neįgalumo pašalpą, stipendiją“, – pasakojo veikli moteris.
Vienoje kelionių, Maltoje, į kurią išvyko per „Erasmus“ programą, Ajana susipažino su specialistu, kuris jai patarė pasidomėti kinų medicina. Ši, jo nuomone, cerebriniu paralyžiumi sergančiai merginai labai tiktų.
Grįžusi A. Lolat bandė tuo domėtis, bet tąsyk galimybė atlikti reabilitaciją Kinijoje jai pasirodė per brangi. Tačiau tuomet, kai jos fizinė būklė, kaip pati sako, atsidūrė šiukšlių dėžėje, ji vėl ėmė domėtis kinų medicina.
Vietoj treniruočių – į barą
Cerebriniu paralyžiumi sergančių žmonių galimybės judėti, anot A. Lolat, labai priklauso ir nuo psichologinės būsenos. O skyrybas su pirmuoju vyru ką tik išgyvenusi moteris jautėsi sutrikusi, tad ir jos fizinė būklė ėmė šlubuoti – su ramentais vaikščiojusi Ajana vėl sėdo į vežimėlį, bet net ir juo judėdama jautė didžiulius skausmus – net šaukštui nulaikyti valgant sriubą reikėjo milžiniškų pastangų.
Išvykti į Kiniją, specialų centrą, prireikė laiko – apie porą metų A. Lolat treniravosi namuose ir stebėjo, ar kinų metodai jai tinka, kol galiausiai buvo pakviesta atvykti į Pekiną.
Jos tėvai užstatė namą, Ajana pasiėmė beveik 20 tūkst. eurų paskolą ir prieš aštuonerius metus išskrido į Pekiną.
Specializuotame centre, kuriame čigongo sistema gali būti naudojamas kaip kovos menas arba kaip gydymas, A. Lolat praleido mėnesį ir, kaip tvirtina iki šiol, ta gydymui paimta paskola vis dar yra geriausia investicija jos gyvenime.
Reabilitacija Pekine prasidėjo neįprastai – kinai nusivedė Ajaną į barą, nugirdė ir nufilmavo, kaip ji elgiasi.
„Jie pasakė, kad stresuoti ir taip gerai moku, o dabar turiu išmokti atsipalaiduoti. Bare nufilmuotoje medžiagoje pati pamačiau, kad išgėrusi aš judu daug geriau nei būdama blaiva. Tai buvo įrodymas, kad galiu daug daugiau nei pati manau, tik galva – įsitikinimas ar įprotis – man to neleidžia“, – pasakojo A. Lolat.
Jautėsi tarsi būtų draugė
Pekine Ajana sunkiai dirbo, siekdama vėl vaikščioti, bet niekada nesijautė pacientė: centro darbuotojos ją kviesdavo drauge lakuotis nagus ir pasakodavo juokingas istorijas apie vaikinus ar kinų kultūrą, o vakarais įslinkdavo su milžiniška vaisių lėkšte. Pardavėjos prekybos vietose klausdavo, ar A. Lolat po traumos atsigaunanti sportininkė, tarsi visai nematydamos jos negalios.
„Tas žmogiškumas ir šiluma labai daug davė. Atsigauni kaip žmogus ir nebematai savęs kaip ligonio. Matai savo kelionę, savo mokslus kaip užduotį: padarysiu tą, aną, sportuosiu, tai bus mano gyvenimo būdas ir galiausiai viskas bus gerai“, – sakė A. Lolat.
To supratimo, kad negalią turintis žmogus taip pat turi visas teises, jai vis dar pristinga Lietuvoje. Psichologinis smurtas prieš tokius žmones tėvynėje subtilus ir, svarsto Ajana, dažniausiai kylantis iš nežinojimo ar nesupratingumo.
„Tai kas, kad, pavyzdžiui, yra tualetas negalią turintiems žmonėms, jei raktų į jį patekti turiu ieškoti pas kelis įstaigos darbuotojus. Ar, pavyzdžiui, man sako, kad su savo šunimi vedliu galiu visur eiti, bet ateinu ir išgirstu, kad „ne, su šunimi įeiti negalite, nieko apie tai negirdėjau.“ Tačiau, tikiu, tai pasikeis, tik turi užaugti nauja karta“, – teigė užsispyrusi moteris.
Jos mylimasis Justas rečiau atkreipia dėmesį į negalią turinčių žmonių diskriminaciją. „Čia gal dėl to, kad daug ko tiesiog nematau, – nusijuokė. – O jei man sako, kad ko nors negaliu, kaip tik stengiuosi parodyti, kad viską aš puikiausiai galiu.“
Praktikavosi Šaolino vienuolyne
Kinijoje įgijusi žinių ir atsikračiusi įsitikinimo, kad yra klipata, kad jos vieta tik vežimėlyje ir turi su tuo susitaikyti, A.Lolat tarsi užsiaugino sparnus. Grįžusi į Lietuvą ji ir toliau sunkiai dirbo, praktikuodama čigongą, bet jau ne tik tam, kad judėtų be skausmo, bet ir tam, kad pasivytų kitą savo svajonę – nuvyktų į Šaolino vienuolyną Sung Šano kalnuose Henano provincijoje.
„Teisę ten vykti turėjau užsidirbti, tad atkakliai treniravausi, kol, baigiantis 2019-iesiems, gavau kvietimą į Šaoliną. Ten jau skridau ne kaip negalią turinti moteris, o kaip čigongo sportininkė – dienų dienas po 8 valandas treniruodavomės, o, jei tik pasitaikydavo laisva diena, keliaudavau“, – pasakojo A.Lolat.
Į Kiniją ji darsyk skrido ir 2020-ųjų pradžioje. Kaip tik tuomet, kai pasaulį pradėjo kaustyti gyvybes šienavusi koronaviruso pandemija. Vieną rytą pabudusi A. Lolat sužinojo, kad Kinijoje paskelbtas karantinas. Jai grėsė ilgai negrįžti namo, bet, galiausiai, po kelių atšauktų skrydžių ir milžiniškų pastangų kaip nors parskristi, Ajana parvyko į Lietuvą.
„Kinijoje mano gyvenimas pasikeitė. Aš tarsi baigiau sveikatos Harvardą ir supratau, kad galiu rinktis kaip gyventi. Jei noriu, žinoma, galiu sėdėti vežimėlyje ir dejuoti, bet aš noriu daugiau. Aš noriu rekordų ir kalbėti apie žmonių su negalia problemas. Noriu, kad šunys vedliai būtų oficialiai įteisinti“, – teigė užsispyrusi moteris.
Kovoja dėl šunų teisių
Dabar A.Lolat vaikšto ne tik su ramentais, bet ir šiek tiek – be ramentų.
„Mano tikslas – apskritai pamiršti ramentus. Tai – laiko ir pastangų klausimas, bet jei idėjai pakankamai pastangų, jei turi laiko ir nesitiki, kad tai įvyks kitą savaitę, nematau priežasčių, kodėl taip neturėtų būti. Jei mano kūnas nustotų reaguoti į čigongą, į terapijas, jei įvyktų kas nors, dėl ko stipriai pablogėtų mano būklė, tuomet gal ir ne. Bet jei viskas bus taip, kaip yra dabar, turėtų būti gerai“, – įsitikinusi Ajana.
Čigongo sistema laikoma viena perspektyviausių žmogaus vystymosi krypčių. Reguliari praktika didina žmogaus gyvybinę energiją, stiprina imunitetą, atskleidžiami užslėpti organizmo ištekliai.
Cerebrinis paralyžius, kurį turi Ajana, žmones paveikia skirtingai. Vieni iš viso tik guli lovoje ir negali nei kalbėti, nei mąstyti. Kitiems paveiktos rankos ir kojos, tad jiems sunku judėti kaip A. Lolat. Bet mankštomis ir terapijomis ji ištempė iki tiek, kad gali vaikščioti.
„Dauguma europiečių medikų, matyt, būtų sakę, kad man apskritai bus neįmanoma vaikščioti, bet pažiūrėkite, kur esu dabar, tad tikiu, kad kada nors atsisakysiu ir ramentų. Man tiesiog trūksta kai kurių raumenų. Kai pradėjau praktikuoti čigongą, buvo svarbus klausimas, ar pradėsiu jausti savo kūną. Kadangi aš jį jaučiu, viskas priklauso nuo to, kaip greitai užaugs raumenys, tad su Justu dabar ir dirbame, kad juos užsiauginčiau ir aš galėčiau vaikščioti“, – sakė Ajana.
Dabar A. Lolat čigongą praktikuoja ne tik pati, bet gali šios praktikos mokyti ir kitus, nes tapo instruktore. Tačiau tai – tik viena iš daugelio Ajanos veiklos krypčių.
Po bakalauro studijų Vytauto Didžiojo universitete, ISM universitete ji baigė verslo inovacijų magistro studijas, o dabar tame pat ISM yra socialinių mokslų doktorantė. Iki daktaro disertacijos gynimo A. Lolat dar liko pusantrų metų.
Dar viena itin svarbi Ajanos veikla – kova dėl šunų vedlių įteisinimo. Judviejų su Justu vokiečių aviganė Mulan – pirmasis toks specialiai mokytas šuo Lietuvoje. Šie šunys dresuojami taip, kad išmoktų mąstyti ir spręsti problemas. Mulan pajunta, kai šeimininkė pradeda sunkiau kvėpuoti ir atbėgusi vertina situaciją, ar viskas gerai, ramina susijaudinusią Ajaną.
Mulan moka įjungti ir išjungti šviesas vakare, paduoti reikiamus daiktus, pati išmoko parvesti Justą namo iš miesto.
Šią vokiečių aviganę laisvalaikiu dresavo kinologai, dresuojantys tarnybinius šunis, tad Mulan mokyta profesionaliai.
„Bet kas iš to, kad turiu šunį, kuris gali atidaryti visas duris, stalčius, padėti man vaikščioti, pakviesti pagalbą, jei niekur negaliu su juo patekti? Lietuvoje nėra įstatymo, kuris leistų turėti šunį asistentą. Paprastai tokie šunys yra žmogaus su negalia dalis ir eina drauge visur: į teatrą, kino teatrą, ligoninę, universitetą, parduotuvę. Visur. O mūsų Mulan to daryti negali, nes čia nėra įstatymo, kuris tai leistų“, – teigė A. Lolat.
Dėl to, kad pagaliau atsirastų toks įstatymas, Ajana kovoja beveik trejus metus – nuo tada, kai Mulan išvydo pasaulį. Jos šuo buvo pirmasis, specialiai parengtas dirbti su negalią turinčiais žmonėmis, o dabar jau yra penki tokie šunys. Priimti įstatymą dėl šunų vedlių trukdo sustabarėjęs kai kurių žmonių požiūris ir daugybė neatsakytų klausimų, koks tas įstatymas turėtų būti.
„Dabar kaip ir parengtas variantas, kuris turėtų įsigalioti nuo 2024 metų sausio, bet kreipėmės į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, nes leidimas priimti šunį vedlį lyg ir atsiranda, bet variantai, už ką tą šunį galima išprašyti – labai subjektyvūs. Pakaktų pasakyti, kad žmogus turi alergiją ar tiesiog bijo ir aš turėčiau išeiti.
Klausimas, kaip įveikti tas žmonių baimes, kad ir žmonės su negalia galėtų keliauti laisvai? Taip, yra alergiškų žmonių, bet jie kažkaip sugeba gyventi su medžiais ar gėlėmis ir nereikia Vilniuje visko iškirsti, tad kodėl reikia pašalinti žmogų su negalia, kuris turi šunį asistentą?“ – svarbų klausimą kėlė A. Lolat.
Daug neaiškumų kyla ir siekiant atsakyti, kas turėtų finansuoti šuns vedlio mokslus, nes parengti tokius šunis visame pasaulyje kainuoja itin daug. 15-20 tūkst. eurų negalią turinčiam žmogui dažnai yra pasakiški pinigai.
Šunys vedliai išmoksta paskambinti numeriu 112, patraukti vaiką nuo lango, nes autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai neretai nori pro jį šokti, tokie šunys gali atnešti daiktus ar parodyti kelią namo. Tai svarbūs gebėjimai, bet greta to, yra ir emocinė pagalba, nes toks šuo tampa geriausiu draugu. Savo šeimininką jis moko pasitikėti savimi ir pasitikėti juo, nes šuniui esi pats svarbiausias pasaulyje ir jam visiškai nesvarbi tavo negalia.
Rekordo siekė drauge
A. Lolat galvoje – nuolat virtinė idėjų, ką dar nuveikti, kad gyvenimas būtų smagesnis ir turėtų daugiau prasmės. Jos energija liejasi per kraštus, o mylimasis Justas – aistringiausias Ajanos idėjų palaikytojas.
„Kai tik pradėjome su Justu draugauti, iškart prasidėjo: reikia padaryti tą, tą, tą. Mes per kelis mėnesius padarėme gal net daugiau nei kiti padaro per 10 metų – šokome parašiutu, Guinnesso rekordo siekėme kartu: išėjome naktį ir ėjome 10 valandų Verkių regioniniame parke, mūsų vestuvės jau tuoj, nors mes nė metų drauge nepraleidome.
Justas - informatikas ir labiau paiso logikos, bet jis irgi už žinias, už pozityvius nuotykius, kai galima pažinti ir ko nors nauja išmokti. Kai kalbamės, ką norime ateityje veikti, abu balsuojame už tai, kad norime kur nors nukeliauti ir išmokti naujų dalykų“, – teigė A. Lolat.
Pernai spalį Ajana pagerino pasaulio Guinnesso rekordą, per mažiau nei 10 valandų trukusį „Svajonių žygį“ („Hike For Dreams“) Verkių ir Pavilnių regioniniuose parkuose su ramentais nuėjusi 14,5 km.
Šiuo žygiu cerebriniu paralyžiumi serganti A. Lolat norėjo priminti apie žmonių su negalia problemas ir jai tai pavyko. Ajaną pasveikino net šalies prezidentas Gitanas Nausėda.
„Po šia akcija slypi nepaprasta Ajanos asmenybė ir ilgametė misija. Ši nuostabi jauna moteris, serganti cerebriniu paralyžiumi, ne tik siekia atkreipti dėmesį į neįgaliuosius, bet ir renka lėšas, siekdama padėti šeimoms įsigyti bei treniruoti šunis asistentus.
Su pirmuoju Lietuvoje šunimi asistentu, vokiečių avigane Mulan, Ajana ir leidžiasi į prasmingus žygius. Savo pavyzdžiu ji siekia įrodyti, kokia svarbi šuns vedlio misija judėjimo sunkumų turintiems asmenims ir koks aktualus poreikis įtvirtinti šuns pagalbininko sąvoką mūsų šalies teisės aktuose“, – feisbuke rašė prezidentas.
Tačiau draugiją A. Lolat palaikė ne tik Mulan – drauge žygiavo ir Justas. Jie ėjo miškais lietingą naktį ir abu be galo džiaugėsi, kai jiems pavyko.
„Rengdamiesi žygiui darsyk pamatėme, kiek diskriminacijos Lietuvoje patiria žmonės su negalia. Tarkime, pažintiniame take pažymėta, kad jis skirtas ir negalią turintiems žmonėms, o einant tuo taku paaiškėja, kad nei vežimėliu, nei su ramentais jo nepraeisi“, – teigė Ajana, 2021 m. liepą pasiekusi ir didžiausio atstumo, įveikto su ramentais, Lietuvos rekordą – 12,64 km.
Dabar Ajana ir Justas planuoja naują žygį – nori apkeliauti Lietuvą. Šiemet to padaryti greičiausiai dar nepavyks, tad atideda planus kitiems metams. O šiemet svarbiausios bus jų vestuvės, du jaunus, veržlius ir kūrybingus žmones sujungsiančios į šeimą.
Justas Ajanai dažnai dovanoja gėlių, tuo vis dar nustebindamas mylimą moterį, bet svarbiausia dovana, kurią ji gavo – mylimojo palaikymas ir skatinimas nesustoti, kad ir ką darytų. Kai J. Pažarauskas turi laisvesnio laiko ir nevyksta golbolo treniruotės ar varžybos, abu eina į treniruoklių salę ir mankštinasi, kad tik Ajana kuo greičiau atsistotų ant kojų.
Namuose jie daug kalbasi ir daug juokiasi. Daug svajoja ir dalijasi svajonėmis vienas su kitu. Už paralimpinio čempiono netrukus ištekėsianti Ajana ir pati svajoja tapti paralimpiete.
„Man labai patinka jodinėti, nes treniruojasi visi raumenys, leidi laiką gamtoje ir dar su gyvūnais, kurie man labai patinka. Pradėjau prieš porą metų ir vis jodinėju.
O kai apsiginsiu daktaro disertaciją, spręsiu, ar man siekti akademinės karjeros, ar vis dėlto pabandyti patekti į paralimpines žaidynes kaip jojikei, nes dar nė vienas šios šakos Lietuvos paralimpietis nebuvo žaidynėse“, – sakė ambicinga moteris.
Ir Ajanos, ir Justo tikslai visada buvo dideli, bet jų siekdami nė vienas niekada nesustojo pusiaukelėje. Dabar tų tikslų abiem siekti – gerokai lengviau, nes šalia yra tvirtas ir patikimas ramstis.
