Autorė Simona Sappa išskiria vietas, kuriose žmogus ir gamta sukūrė neprilygstamų šedevrų bei rado tobulą tarpusavio harmoniją. Be garsiausių klasikinių vietų, UNESCO paveldas Italijoje siūlo daugybę idėjų ir galimybių atrasti neįprastą šios šalies pusę, kurią menkai tepažįsta ir patys italai. Tarp tokių objektų – Baruminio nuragų kaimas šalia Kaljario, senovinė gyvenvietė, įkurta XIII a. pr. Kr., taip pat priešistoriniai namai ant polių Alpėse – 111 statinių, kuriuose galima išvysti, kaip žmonės gyveno Europoje neolito ir bronzos amžiais.
Albuminėje knygoje, papildytoje puikiomis fotografijomis iš įvairių perspektyvų ir kampų, Italijos portretas piešiamas per jos įdomiausias panoramas, atokiausius kaimelius, architektūros stebuklus miestuose, neįtikėtinus archeologinius paminklus ir nepaprastus meno šedevrus, kuriais žavisi visas pasaulis.
Tad ši knyga padės atrasti, pažinti ir pamilti gražiąją Italiją. Nuo pusiasalio šiaurės iki pietų Italijos UNESCO paveldo vietos pasakoja įspūdingą šios šalies istoriją, čia gyvenusių žmonių sumanumą ir kūrybą.
Iš italų kalbos vertė Laura Bakšytė.
Porto Venerė, Činkve Terė ir Palmarijos, Tino bei Tineto salos
Penkiolika kilometrų Ligūrijos kranto, pasižyminčio vertinama gamta ir kultūra. Žmonės čia prisitaikė prie atšiaurios ir nesvetingos gamtos, statydami namus ir dirbdami žemę žavingame šių apylinkių kraštovaizdyje.
Šis Ligūrijos pajūrio ruožas 1997 m. tapo pasaulio paveldo objektu. Jam priklauso Porto Venerė, Činkve Terė (Monterosas, Vernaca, Kornilija, Manarola, Riomadžiorė) ir Palmarijos, Tino bei Tineto salelės.
Porto Venerės kilmė labai sena: jau II a. po Kr. jos pavadinimas buvo minimas laivų maršrutuose į Galiją ir Ispaniją. Čia palei siauras gatveles ir šalia virš miesto iškilusios Dorijos pilies (Castello Doria) – genujietiškos karinės
architektūros etalono – vienas šalia kito stovi senoviniai namai–bokštai su unikaliais portalais. Ant uolos stovinti savita Šv. Petro bažnyčia (Chiesa di San Pietro) išsiskiria genujietiškos gotikos sienomis su baltomis ir juodomis juostomis.
Senoviški, margaspalviai ir įspūdingai į jūrą atsiveriantys miesteliai, terasos, kuriose veši tarptautiniu lygiu pripažinti vynuogynai – visa tai Činkve Terė, spalvingi žvejų ir žemdirbių kaimai, įsikūrę saugomame tokio paties pavadinimo nacionaliniame parke. Monterosas – garsi turistinė vieta, kurioje kvapą gniaužia elegantiškos vilos ir nuostabus Fedžinos (Fegina) paplūdimys; čia taip pat įsikūręs literatūrinis parkas, skirtas Eudženijui Montalei (Eugenio Montale), Nobelio literatūros premijos laureatui, kuris dalį gyvenimo praleido šiame krašte.
Vernacos miestelis driekiasi aplink nedidelį uostą, naudotą dar Senovės Romos laikais, o jo viršuje stovi Dorijų pilis – apsauginė tvirtovė nuo atakų iš jūros.
Kornilija – pats mažiausias ir aukščiausiai (šimto metrų aukštyje virš jūros) ant iškyšulio keteros įsikūręs kaimelis, kurį su paplūdimiu jungia 350 laiptelių. Manarolos gyvenvietė stūkso ant milžiniškos juodos uolos, iš kurios, regis, dygsta spalvoti namai. Ji taip pat garsėja puikiu aliejumi ir subtiliu razinų vynu „Sciachetrà“.
Paskutinis Činkve Terės miestelis – Riomadžiorė, to paties pavadinimo parko širdis ir vaizdingas žvejų kaimas su aukštais bei siaurais, tipiškų pastelinių spalvų namais. Poetų įlankoje prieš Porto Venerę viena po kitos atsiveria trys salos – Palmarija, Tinas ir Tinetas. Palmarija – pati didžiausia ir išsiskirianti daugybe į jūrą atsiveriančių grotų. Joje vienintelėje gyvena kelios dešimtys žmonių.
Į Tino salą, kurioje įsikūrusi karinė zona, galima patekti tik rugsėjo 13 d. Tada minimas Šv. Venerijus, kurio garbei benediktinai pastatė jo vardo abatiją.
