Leidykla „Briedis“ kviečia susipažinti su tarptautiniu bestseleriu tapusiu romanu „Šiaurės vandenys“

Leidykla „Briedis“ kviečia susipažinti su tarptautiniu bestseleriu tapusiu romanu „Šiaurės vandenys“, kurį parašė akademikas, Mančesterio universiteto dėstytojas Ianas McGuire’as. Tai tamsi ir žiauri knyga apie banginių medžioklę, 2016 m. įtraukta į „New York Times“ geriausių knygų dešimtuką ir pelniusi „Man Booker“ premiją.

Pasakojimas nukelia į Angliją 1850-aisiais. Laive, plaukiančiame į Arktį, susitinka du moralės neturintys vyrai. Henris Draksas – harpūnininkas iš Jorkšyro laivo „Savanoris“, plaukiančio į banginių medžioklę už poliarinio rato. Pirmą kartą plaukia ir reputaciją bei pinigus praradęs Patrikas Samneris, buvęs kariuomenės chirurgas. Jis neturi kitos išeities, tad sutinka eiti laivo mediko pareigas šioje žiaurioje ir nelemtoje kelionėje.


Indijoje per Delio apgultį Samneris manė patyręs, kaip žemai gali nusiristi žmogus. Jis tikėjosi rasti laikiną atokvėpį laive „Savanoris“, bet poilsis neįmanomas, kai drauge plaukia Draksas. Laivo įgulai radus nužudytą berniuką, Samneris imasi veiksmų. Arktinės žiemos tamsoje, neišvengus abiejų vyrų akistatos, kyla lemtingas klausimas: kas išgyvens iki pavasario? Netrukus Samneriui teks susidurti su dar didesniu blogiu nei Delio apgulties metu.


2017 m. knygos autorius I. McGuire’as pelnė „RSL Encore“ apdovanojimą už geriausią metų romaną, kuris tais pačiais metais dar buvo įtrauktas į trumpąjį dienraščio „LA Times“ knygų premijos sąrašą. Pagal romaną yra sukurtas mini serialas „The North Water“. 2022 m. Kanados ekrano apdovanojimuose jis buvo nominuotas geriausio draminio serialo kategorijoje.


Knygą iš anglų kalbos vertė Ovidijus Stokys.



Leidykla „Briedis“ kviečia susipažinti su tarptautiniu bestseleriu tapusiu romanu „Šiaurės vandenys“
Leidykla „Briedis“ kviečia susipažinti su tarptautiniu bestseleriu tapusiu romanu „Šiaurės vandenys“
Organizatorių archyvas



Samneris su berniuku kėblina skersgatviu į tą pusę, iš kurios sklinda riksmai ir šūviai, tačiau triukšmas jau pamažu rimsta ir tolsta. Mūšis juda toliau. Pasiekę pagrindinę gatvę, aplink mato tik krūvas mūro nuolaužų ir įvairiomis pozomis sukritusius kruvinus kūnus. Vieno namo tarpduryje išdygsta anglų kareivis, kuris vienoje rankoje laiko pistoletą, o kitoje – maišą su grobiu. Samneris, norėdamas paprašyti pagalbos, rikteli jam. Kareivis staiga apsisuka ir žiūri į juos. Jo akys pamišėliškai dega, o jo kadaise raudona uniforma dabar išterliota purvu ir prisigėrusi prakaito. Pastebėjęs berniuką, akimirką sustingsta, tada pakelia pistoletą ir iššauna. Kulka pataiko berniukui tiesiai į krūtinę ir parbloškia aukštielninką ant žemės. Samneris suklumpa šalia jo ir mėgina delnais užspausti pulsuojančią žaizdą. Pistoleto kulka sutrupino krūtinkaulį ir perskrodė širdį. Pro papilkėjusias lūpas veržiasi kraujo puta, tamsios akys virsta stulpu ir po minutės berniukas miršta.

Kareivis nusispjauna, sutrūkčioja ir iš naujo užtaiso pistoletą. Pažvelgęs į Samnerį, nusišypso jam.

– Esu velniškai taiklus šaulys, – sako jis. – Ir visada toks buvau.

– Tu sumautas silpnaprotis, – atsako jam Samneris.

Kareivis juokiasi ir purto galvą.

– Aš tas, kuris išgelbėjo tavo itin vertingą gyvybę, – prieštarauja. – Pagalvok apie tai.

Iš kažkur atsiranda neštuvai ir Samnerį paguldo ant jų. Per sugriautą miestą jį neša atgal į lauko ligoninę už teniso korto. Iš pradžių guli kaip vienas iš sužeistųjų tarp daugybės kareivių, bet kai Korbinas pamato, jį greitai perneša laiptais į viršų ir paguldo vieną šoniniame kambaryje.

Jis gauna maisto, vandens ir dozę opijaus tinktūros, o chirurgo padėjėjas uždeda jam ant kojos naują įtvarą ir pertvarsto. Jis tai nugrimzta į gilų miegą, tai vėl iš jo nubunda.

Samneris girdi tolimą patrankų griausmą ir nutrūkstančias sužeistųjų apatiniame aukšte aimanas. Miestą jau apgaubia sutemos, kai jo aplankyti ateina Korbinas. Jis nešasi žibalinę lempą ir rūko manilinį cigarą. Jie paspaudžia vienas kitam rankas ir Korbinas kurį laiką žvelgia į jį apgailestaudamas akyse, tarsi Samneris įkūnytų kruopščiai suplanuotą eksperimentą, netikėtai pasibaigusį nesėkme.

– Taigi visi kiti negyvi? – klausia jis.

Samneris linkteli galvą.

– Mus užklupo netikėtai, – sako jis.

– Jums pasisekė, kad likote gyvas. – Korbinas, pakėlęs antklodę, apžiūrinėja Samnerio koją.

– Žaizda švari ir lūžis ne itin sudėtingas. Galbūt kurį laiką turėsiu vaikščioti pasiramsčiuodamas lazdele, bet nemanau, kad ilgai.

Korbinas linkteli ir nusijuokia. Samneris žiūri į jį viltingai.

Mano, kad Korbinas tuojau jam kažką pasiūlys, dosniai apdovanos už patirtas kančias.

– Jūs tikriausiai jau nusprendėte, kad ir aš žuvau su kitais, – sako Samneris. – Ypač po to, kai niekas negrįžo.

– Teisingai, – sako Korbinas, – taip manė visi. – O po trumpos pauzės priduria: – Žinoma, aš džiaugiuosi, kad mes klydome.

– Lobis iš tiesų buvo, tačiau tame name slėpėsi dar ir būrys pandžių.

– Taigi, patekote tiesiai į pasalą. Padarėte didelę klaidą.

– Tai buvo ne pasala, – prieštarauja Samneris, – o nelaimingas atsitikimas. Niekas net nebūtų pagalvojęs, kad jie tūnos ten viduje.

– Karo gydytojui palikti tokiu metu savo postą – rimtas nusižengimas.

Korbino žvilgsnis staiga sutvirtėja ir jis įdėmiai žiūri į Samnerį. Šis prasižioja, tarsi norėtų kažką pasakyti, bet laiku susigriebia.

– Tikiuosi, jūs suprantate, ką turiu omenyje, – sako Korbinas. – Žinoma, džiaugiuosi, kad likote gyvas, tačiau dabartinė jūsų padėtis toli gražu nėra šviesi. Panašu, kad jums bus pateikti kaltinimai.

– Kaltinimai? – Samneris sutrikęs kurį laiką mąsto, ar tai, kas vyksta, nėra kokio nors didelio plano, kurį Korbinas sugalvojo, kol jo nebuvo, dalis? Kokia nors sukta strategija, turinti jiems atnešti abipusės naudos.

– Aplinkybės neleidžia rinktis kito varianto, – tęsia Korbinas. – Puolimas perėjo į lemiamą etapą. Tokiu metu prarasti tris karo gydytojus... – jis išraiškingai kilsteli antakius ir tingiai į tamsą iškvepia stulpą pilkšvai rudų dūmų.

Samneriui staiga smarkiai suspaudžia krūtinę ir jam atrodo, kad žemė aplink jį ima pašėlusiai suktis.

– Jei man bus pateikti kaltinimai, – sako jis, – viliuosi, kad galėsiu tikėtis jūsų pagalbos, pone Korbinai.

Korbinas susiraukia ir ryžtingai papurto galvą.

– Nemanau, kad galiu kaip nors jums padėti, – sako atsainiai. – Reikalo esmė nekelia jokių abejonių.

– Turiu galvoje jūsų vakarykštį raportą, – sako Samneris. – Smulkmenos to, kas įvyko. Apie berniuką ir visa kita.

Korbinas pastato žibalinę lempą ant pristatomojo stalo ir pradeda vaikščioti pirmyn ir atgal ties lovos kojūgaliu. Prieš atsakydamas prieina prie atdaro lango ir trumpai prie jo stabteli, tarsi akimis ieškotų svečio, kuris vėluoja kviestinių pietų.

– Vargu ar generolas ims nerimauti dėl mažareikšmių dalykų, – sako Korbinas. – Kai buvote reikalingas čia, ligoninėje, išėjote ieškoti lobio. Žuvo trys vyrai, o jūs parsiradote sunkiai sužeistas. Kol jūsų nebuvo, jūsų sužeisti draugai, tarp kurių ir keletas karininkų, gulėjo čia negydomi, kęsdami siaubingus skausmus. Baiminuosi, kad tai viskas, ką jis nori žinoti ir ką jam reikia žinoti.

– O jūs taigi tikitės, kad laikysiu liežuvį už dantų? Ir nuolankiai susitaikysiu su man skirta bausme? Bet juk mane veikiausiai atleis iš kariuomenės.

– Patarčiau jums nepabloginti jau ir taip prastos padėties, tik tiek. Užtikrinu, kad, įpainiodamas į šią istoriją ir mano vardą, tikrai nieko nelaimėsite.

Įsivyravo ilga pauzė. Abu vyrai žvelgia vienas kitam į akis. Korbinas atrodo rūsčiai, tačiau tuo pat metu ramiai ir pasitikėdamas. Po įprastu karišku kietumu slypi beribė ir nerūpestinga savikliova, atsiradusi iš pertekliaus ir dykinėjimo, jausmo, kad pasaulis yra tąsus ir jį galima lengvai keisti pagal savo užgaidas.

Samneriui pradeda skaudėti galvą. Jis jaučia, kaip širdyje kaupiasi kartėlis ir bejėgiškumas.

– Taigi, už visus mano rūpesčius ir nelaimes nieko man nepasiūlysite?

– Siūlau jums patarimą nuolankiai priimti visus padarinius, kuriuos sukėlė jūsų paties veiksmai. Jums nepasisekė, sutinku, bet, kita vertus, jūs esate gyvas, o kiti mirė, todėl tikrai turite už ką dėkoti.

– Aš vis dar turiu lobį, – primena jam Samneris.

Korbinas raukosi ir purto galvą.

– Ne, jūs meluojate. Jūs nieko neturėjote, kai jus atnešė čia.

– Vadinasi, mane apieškojote, – tiesiai šviesiai rėžia Samneris, – prieš nuspręsdami, kaip elgsitės toliau.

Korbinas stipriai sukanda dantis ir pirmą kartą nuo pokalbio pradžios atrodo sutrikęs.

– Neerzinkite manęs. Tai jums nepadės.

– Man jau niekas nepadės, jūs tai puikiai žinote. Jei stosiu prieš generolą, mano karjerai galas.

Korbinas gūžteli pečiais.

– Dar šį vakarą jus perkels į pulko ligoninę, o kitą dieną ar šiek tiek vėliau jums pateiks oficialius kaltinimus. Pasimatysime per teismo posėdį.

– Kodėl su manimi taip elgiatės? – klausia jo Samneris. – Ko jūs siekiate?

– Ko siekiu?

– Jūs griaunate mano gyvenimą, bet kodėl?

Korbinas papurto galvą ir vos pastebimai šypteli.

– Suprantu, kad kiekvieno kelto širdyje skamba liūdesio styga, kurią suvirpina kankinystė. Tačiau jums, pone Samneri, tai tinka kaip ožkai balnas. Aš tik atlieku savo pareigą; būtų daug geriau, jeigu ir jūs atliktumėte savo.

Ištaręs šiuos žodžius, jis linkteli atsisveikindamas ir žengia durų link. Samneris žiūri jam įkandin, girdi vyriausiojo chirurgo batų kulnų kaukšėjimą, kai leidžiasi mediniais laiptais žemyn, ir jo skambią tipiškai anglišką greitakalbę, kai kažkam komanduoja. Gulėdamas lovoje ir pamažu įsisąmonindamas visą padėties žiaurumą, Samneris jaučia, kaip esminiai jo charakterio bruožai – užsidegimas, tikėjimas, atkaklumas ir desperatiškas, žodžiais neišreiškiamas išdidumas – nyksta, veikiami negailestingos tikrovės. Netgi tada, kai mirė Viljamas Harperis, nepalikęs jam nė penso – nes visas jo turtas jau buvo parduotas, įkeistas ar pragertas, – jis nesuklupo ir nepalūžo. Daugiau neišgalėjo lankyti paskaitų ar nuomotis būsto Belfaste, tačiau nusprendė, kad kariuomenė jam taps tramplinu į naują, geresnį gyvenimą. Taip, šis kelias aukštyn būtų daug lėtesnis ir sunkesnis, tačiau visiškai įmanomas. Tikėjo, jog pajėgs jį įveikti ir būtinai įveiks. Tačiau dabar ilgai puoselėtos dvasinių jėgų ir valios atsargos nušluotos vienu smūgiu. Ilgi pastangų, sunkaus triūso, kantrybės ir išdavysčių metai virto dulkėmis. Ar tai įmanoma? Ir jei tai įmanoma, ką tai reiškia? Nuo minties, kaip su juo pasielgė Korbinas, jį užlieja karšta įtūžio banga, kuri, beje, čia pat ir užgęsta pilkoje, beribėje ir šaltoje gėdos pelkėje, tapusioje jos kapu.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis