Šis žiaurus istorinis trileris primena, kaip naujo šimtmečio pradžioje pasaulis buvo atsidūręs prie pat visuotinio karo ribos.
Knygoje pateikiama žymiausio Prancūzijos karvedžio istorija yra kūrybiškai susipynusi su autoriaus išmone. Tikri istoriniai įvykiai byloja, jog 1800 m. Kūčių vakarą vienoje judriausių Paryžiaus, Prancūzijos sostinės, gatvių sprogo „pragaro mašina“: sugriuvo daug pastatų, žuvo nekaltų civilių. Tai jau ne pirmas pasikėsinimas į Napoleono Bonaparto, neseniai susikūrusios Prancūzijos Respublikos pirmojo konsulo, gyvybę.
O šis pasakojimas štai apie ką: kai žlunga planas susprogdinti Napoleono karietą, sąmokslininkas Kadudalis kreipiasi į paslaptingą žudiką Angį. Rezgamas naujas, kur kas baisesnis sąmokslas.
Visi žino, kaip iš tikrųjų susiklostė Napoleono likimas. Jis įvėlė Prancūziją į daug naujų karinių avantiūrų, kurios galiausiai baigėsi jo pralaimėjimu ir daugelį dešimtmečių trukusia taika. Tačiau tuo metu jo ateitis kabėjo ant plauko.
Vienas žmogus kuria istoriją, kitas gali ją sugriauti. Ar pavyks žudikui įgyvendinti savo planą?
Lorenas D. Estlemanas yra parašęs beveik aštuoniasdešimt knygų ir daugybę apsakymų, kūriniai išversti į dvidešimt tris kalbas. Jis yra gavęs dvidešimt du nacionalinius rašytojo apdovanojimus. Rašo knygų apžvalgas daugybei laikraščių, tarp jų „The New York Times“ ir „The Washington Post“.
Knygą iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė.
Mariana iš pradžių elgėsi atsargiai, manė, kad ligonis negalės nei atlaikyti jos svorio, nei imtis veiklos būdamas dominuojančioje padėtyje. Lovoje ji nusigręžė nuo jo ir išskėtė šlaunis, norėdama padėti jam įeiti į ją iš už nugaros.
Pasijuto sukrėsta, kai jis sugriebė ją už peties ir atvertė aukštielninką. Per vieną akimirką atsidūrė ant viršaus, jau sustandėjęs, smarkiai alsuodamas, ir įėjo į ją su tokia jėga, kad jai pasirodė, jog prismeigs prie čiužinio.
Smurtas Marianą išgąsdino. Nusukusi veidą nuo jo karšto alsavimo mėgino ištrūkti, bet jo kūnas buvo sunkus ir karštas, slėgė jai krūtinę, dusino. Ji pajuto užplūstančią aklą paniką ir, savo nuostabai, artėjantį orgazmą. Tada liovėsi priešintis. Viskas greitai baigsis ir bus gerai.
Tačiau kitą akimirką jai vėl teko kovoti dėl savo gyvybės.
Jo rankos sugniaužė gerklę. Šiurkštūs pirštai suspaudė arterijas, užkirto kelią kraujo tėkmei ir alsavimui. Ji nagais draskė jam nuogą nugarą. Pradrėskė iki kraujo, bet spaudimas tik stiprėjo, kaip ir jo strėnų judesiai. Ji rankomis sugriebė jo rankas ir ėmė stumti. Jo kūnas nepasijudino.
Jai aptemo akys. Tarsi per ilgą tamsų tunelį žvelgė į žvėries akis. Jos akių kraujagyslės sproginėjo it vielų tinklelis. Liežuvis išpurto ir išlindo iš burnos. Juto, kad ją tuoj pasmaugs.
Staiga Moichelio gerklėje švogždamas įstrigo alsavimas. Kūnas sudrebėjo, bet ne nuo orgazmo. Nuostabą veide pakeitė skausmas. Siaubingieji gniaužtai atsileido. Mariana sukūkčiojusi įsiurbė oro.
Jai supanikavus, makštis tiesiog susirakino ir ėmė smaugti penį taip, kaip jo rankos smaugė ją, sulaikė kraują storose erekciją skatinančiose venose ir šis negalėjo tekėti kūnu. Šarlis ne kartą skundėsi, kad jos strėnos veikia kaip skustuvas. „Kaip raudonoji Paryžiaus ponia“, – dusdamas sakydavo jis, turėdamas galvoje Ponią Giljotiną.
Tą pačią akimirką Moichelis pajuto kažką pertrūkus, atsipalaidavus. Ne, tai buvo ne seksualinis atsipalaidavimas. Ji staiga pajuto šiltą drėgmę, bet tai nebuvo sperma. Instinktyviai, sugriebusi abiem rankomis, ji nuplėšė jo tvarsčius. Srovenimas virto srautu.
Jis paleido ją ir iššoko iš lovos.
Šiugždėjimas – jis rengiasi, brūkštelėjimas – iš po lovos ištraukiamas kelioninis krepšys, sužvanga diržo sagtis. Paskui tolygus alsavimas. Ji pajuto, kad jis iš viršaus žiūri į ją, stengdamasis kažką nuspręsti. Gulėjo nejudėdama. Tik krūtys kilnojosi, plaučiai gėrė orą. Paskui vėl šiugždesys, tarsi kažkas kišama po paltu.
Pistoletas? Durklas? Argi svarbu kas. Vėl pavyko išsisukti.
Trinkt! Ji krūptelėjo, bet tai tik durys susiūbavo ant vyrių ir trenkėsi į sieną, paskui nukrito gabalas tinko. Žingsniai nutolo. Kažkas sušiugždėjo gretimame kambaryje, pasigirdo prislopinti keiksmai. Paskui tyla.
Našlei Dovij atrodė, kad ji gerą valandą gulėjo savo ir svetimo prakaito baloje, kol sušalo į ledą; tada sukaupusi jėgas nusirito nuo lovos ir išsitraukė iš naktinio staliuko stalčiaus vargšo Leono durtuvą.
Stovėjo abiem rankomis prispaudusi jį prie krūtinės, pusnuogė drebėdama nuo šalto nakties oro, bet semdamasi jėgų iš grūdinto plieno. Kai rankos pagaliau nustojo virpėti, ji atitraukė vieną iš jų nuo durtuvo, uždegė lempą ir pamatė ant apatinių marškinių, kuriais tik ir buvo apsirengusi, skaisčiai raudoną dėmę. Kraujas buvo ne jos. Majoro Moichelio žaizda vėl atsivėrė; tai todėl jis pasitraukė.
Ji vylėsi, kad žaizda bus pražūtinga. Tai labiau tikėtina negu mirtis nuo prismaugto le coq.
* * *
Jis šiek tiek užgaišo tos prakeiktos šliundros namuose, pasičiupo suknelę, kurią ji siuvo, išėjęs į lauką atsiplėšė skiautę, užkišo tarp kraujuojančios žaizdos ir tvarsčių, tada kietai suveržė diržu su kišenėmis. Žaizdą reikėjo perrišti, gal net susiūti.
Likusią suknelės dalį nusviedė tolyn. Merde! Leido jo viduje gyvenančiam žvėriui išlįsti į paviršių. Toks pavojus visad iškyla, kai jam pasidaro nuobodu.
Iš pradžių neatsargus elgesys kelyje, o dabar šitas.
Kokia kalė! Atrodo, lyg būtum įkišęs penį į plieninius spąstus. Reikėjo ją nugalabyti.
Bet ne. Jis išmintingai pasielgė jos pasigailėjęs. Ir taip paliko kruviną pėdsaką, nereikalinga mirtis tik pritrauktų daugiau dėmesio.
Jiems važiuojant nuo Eslė namų, jis stebėjo kelią ir buvo jį įsidėmėjęs. Ėjo atsargiai, kad neatsipalaiduotų palaikis tvarstis.
Daktaras jam buvo reikalingas paskutinį kartą, o tada ateis laikas jį pribaigti. Jis pasirodė esąs smalsus, guvaus proto žmogus, o pacientas tarp savo melagysčių pasakė per daug tiesos, kad jos atrodytų labiau įtikinamos.
Priešais Eslė namus buvo pririštas arklys ir mulas. Iš vidaus išgirdo sklindant tris skirtingus balsus: vienas buvo šeimininko.
Medicininės pagalbos teks ieškoti kur nors kitur.
Jis nuėjo prie galinių durų, atsargiai tamsoje ieškodamas kelio į karietų kluoną.
– Atsiprašysiu, pone.
Atsigręžęs į tą pusę, iš kur pasigirdo balsas, jis tamsoje įžvelgė neryškią, panašią į moters vyro figūrą, stovinčią prie namo kampo. Angis žengė prie jos rankoje spausdamas durklą.
* * *
– Metas pripažinti faktus, generole, – pasakė atvykėlis. – Jūsų gladiatorius pasiklydo pakeliui į areną.
– Ne dabar, Vijonai. Duokite man keletą minučių. – Žoržas Kadudalis gurkštelėjo puikaus lordo Reksboro portveino ir toliau iš galinės namo verandos stebėjo, kaip virš Anglijos leidžiasi saulė.
Rojalistų generolas niekino beveik visą šią salą: ji buvo viso labo didžiulis viešnamis, pilnas kekšių, kurias bus galima išmesti į šiukšlių krūvą gavus tai, ko reikia. Bet panieka negaliojo pavasariui, nudažančiam dangų vario spalva. Pamirštas lietingas balandis, gegužė jau gerokai įsibėgėjusi, vešli žalia melsvo atspalvio žolė linguoja vėjo judinama tarsi naujų kortų malka, išmarginta spalvotų laukinių gėlių. Per pievą risnoja avių banda, jos godžiai bliauna; pagal tai, kaip artinasi prie ėdžių, galima nustatyti laikrodį. Jos tokios pat lengvai nuspėjamos ir godžios kaip ir jų šeimininkai britai.
– Jeigu pagaliau baigėte gėrėtis vaizdais, – pasakė Vijonas, – gal apsvarstykime galimybę, kad kas nors užmynė ant jūsų branginamos Angies ir sutraiškė.
Kadudalis nugėrė portveino ir pažvelgė į sąmokslo bendrininką. Fransua Vijonas atrodė kaip senosios Prancūzijos rūmininko karikatūra su pudruotu peruku ir šilko bateliais, po liemene suveržtu korsetu ir, be abejo, rankovės atlanke slepiamu brangakmeniais nusagstytu lornetu. Reksborui išvykus į Londoną su negaluojančia žmona (prieš samdomo žudiko apsilankymą ji atrodė visai sveika, nejau gali būti, kad atspėjo jo tikslus?), jų svečias įkalbėjo virėją pakeisti valgiaraštį, labiau priderinti prie jo skrandžio, bet šis nekantrus tremtyje gyvenančios aristokratijos pasiuntinys kėlė grėsmę, kad virškinimo problemos vėl atsinaujins. Kai siekiama tokio didaus bendro tikslo, nebūtina mėgti visus bendražygius, tačiau net po trumpos pažinties Vijonas jam atrodė visai nepakenčiamas.
– Aš turėsiu galvoje tokią galimybę, – atsakė Kadudalis, – nors galimybė ir tikimybė – tai dar ne faktai. Grumdamasis mūšio lauke faktais laikiau nukentėjusiuosius: neįmanoma nuneigti, kad žmogus sužeistas, paimtas į nelaisvę arba žuvo. Ar žinome ką nors panašiai apie savo bičiulį?
– Kodėl jis nesiunčia žinių?
– Aš supratau, kad jis į mus nesikreips, jei nereikės pagalbos. Jo tylėjimas man kelia pasitikėjimą.
– O koks buvo jo planas? Privalėjote išreikalauti jums jį atskleisti.
– Tie kvailiai, kurie surengė Kūčių vakaro pasikėsinimą, labai mielai viską visiems atskleidė. Fušė išsiaiškino sąmokslą per kelias dienas. Juo mažiau žmonių, – įskaitant ir mane, – žinos, ką jis sumanė, juo bus geriau.
– Grafas d‘Artua...
– Grafas yra suvaikėjęs senis, neabejoju, kad jūs tai puikiai žinote. Juo blogiau mums, jei įžengs į sostą. Nagi, Vijonai, verčiau kalbėkite už tą žmogų, kuriam iš tiesų atstovaujate.
Vijonas pitildė balsą ir kimiu šnibždesiu įspėjo:
– Sienos net ir čia turi ausis.
– Kokios sienos? Ana ten, prie lovio su ėdalu, stovi avis. Gal tai persirengęs šnipas?
– Puikiai suprantate, apie ką kalbu.
Kadudaliui pagailo žmogystos, nors antipatija niekur nedingo. Tikriausiai jis vyriausybės tarnautojas, neturintis jokios vilties gauti titulą, Respublikos laikais išmestas iš darbo už savo pažintis, bet ne toks svarbus Paryžiuje, kad jam būtų sutrukdyta emigruoti.
