„Lavonas paplūdimio krėsle“ – pirmojo serijos apie vyriausiąją komisarę Leną Lorencen romano – byla susijusi su Amrumo paplūdimyje randamu negyvu vaikų namų direktoriumi. Vietinė policija mano, kad jį ištiko natūrali mirtis, bet Kriminalinės policijos biuras turi kitą nuomonę ir pareikalauja pradėti tyrimą.
Kriminalinės policijos biuro direktorius Varnkė šią bylą tirti paskiria būtent Lenai. Tai ypač nustebina komisarę Lorencen – juk vos prieš porą mėnesių dėl savavališkų tyrimų direktorius pašalino ją iš specialiosios komisijos ir pareikalavo perkelti į žemesnes pareigas. Tada Lenai atrodė, kad su sudėtingomis bylomis gali atsisveikinti visam laikui.
Atvykusi į Amrumą jau pačią pirmą dieną ji sutinka Erką – pirmąją didžiąją meilę, kurios skonį manė seniausiai pamiršusi.
Byla pasirodo sudėtinga. Įtarimai krinta ne vien ant tiesiogiai su vaikų namų direktoriumi bendravusių žmonių. Į dienos šviesą iškyla ir paslaptingi ryšiai. Netrukus Lenai ima aiškėti, kodėl į Amrumą viršininkas pasiuntė būtent ją.
Pamažu tarsi siūlų kamuolį vyniodama tiriamą bylą Lena suvokia, kiek daug jai reiškia gimtoji sala, kurią apimta įsiūčio paliko. Kodėl neįmanoma trinktelėjus namų durimis už jų palikti vaikystės ir jaunystės prisiminimų? Kodėl sugrįžus ten, kur užaugai, jau po pirmųjų dienų ima atrodyti, kad niekur iš čia net nebuvai išvykęs? Ir kodėl pirmoji meilė vadinama didžiąja?
Anna Johannsen nuo vaikystės gyvena Šiaurės Fryzijoje. Jai patinka regiono kraštovaizdis ir žmonės, o ypač – Šiaurės Fryzų salos, kuriose ir vyksta detektyvinių romanų serijos „Salų komisarė“ veiksmas.
Kviečiame susipažinti su knygos ištrauka:
Du
– Lena Lorencen!
– Laba diena, ponia Lorencen. Skambina Johanas Grazmanas iš Flensburgo komisariato.
– Jūs informuotas?
– Savaime suprantama! Pasirūpinau mudviejų apgyvendinimu Amrume ir pasirinkau keltą. Man tik reikia sužinoti, kada išplauksite jūs.
– Išplauksime paskutiniu keltu.
– Klausau! Tada lauksiu jūsų Dagebiulio prieplaukoje. Ar turiu jums dar ką nors pranešti?
Lena šyptelėjo, jai knietėjo garsiai sukomanduoti „Laisvai!“ Galiausiai tarė:
– Ne, viskas puiku. Tikiuosi sėkmingo bendradarbiavimo. Iki pasimatymo.
– Iki pasimatymo, ponia vyriausioji komisare.
Lena atsiduso. Toks pokalbis nežadėjo nieko gero. Jai nereikia nei prižiūrėtojo, nei auklės. Belieka tikėtis, kad kolega Grazmanas bent jau išmano tyrimą ir ji galės apkrauti jį užduotimis.
Lena įjungė variklį ir išvažiavo iš miesto centro. Netrukus sustojo prie namo, kuriame nuomojosi mansardą. Greitai nėrė pro duris ir šokdama per dvi pakopas uždūmė laiptais. Atidariusi buto duris dirstelėjo į laikrodžio ekraną. Pulsas buvo vos vos patankėjęs.
Reikia kuo greičiau pradėti bėgioti, tarė sau ir per nedidelį prieškambarį nuskubėjo prie kitų durų. Jos aštuoniasdešimties kvadratinių metrų butą iš esmės sudarė vienui viena patalpa, aukščio iki pat frontono. Miegamąją zoną nuo gyvenamosios ir virtuvės zonų skyrė mūrinė pertvara. Dėl didžiulių stoglangių jauteisi taip, lyg stovėtum oranžerijoje.
Iš vienos nišos Lena pasičiupo didelį kelioninį krepšį, o nuo atviros lentynos pasiėmė keletą drabužių. Paskui nuėjo į vonios kambarį atsinešti kosmetinės. Dirstelėjusi į veidrodį akimirką stabtelėjo. Šviesius plaukus užpakalyje buvo suveržusi gumyte ir, kaip paprastai, nepasidažiusi. Ar atrodau vyresnė nei trisdešimt ketverių? – paklausė savęs ir atsakė sau trūktelėdama pečiais. Gal grįžus reikėtų užsirašyti pas kirpėją? Lena šyptelėjo savo atspindžiui veidrodyje. O gal geriau iš karto nusipirkti savaitę grožio namuose?
Dar bevažiuojant namo suzirzė telefonas. Lena žvilgtelėjo į ekraną. Džo, Kylio komisariate dirbantis kolega, su kuriuo ji virš metų daugiau ar mažiau artimai bendravo, atsiuntė žinutę, klausdamas, gal vakare jie galėtų susitikti „Ryloje“, nedidelėje Kylio užeigoje. Važiuodama Lena atrašė, kad kelioms dienoms išvyksta iš Kylio, ir iš karto kaip atsakymą gavo žinutę su trimis klaustukais.
– Vėliau, – sumurmėjo ji ir įmetė telefoną atgal į rankinę.
Prie namų sėdo į savo tarnybinį pasatą ir po kelių minučių pasiekė pagrindinę gatvę, vedančią į greitkelį.
Tolygiai burzgiant varikliui ji pasidavė savotiškam automatizmui. Rankos laikė vairą, akys sekė vis tirštėjantį automobilių srautą, o mintys susitelkė į bylą.
Ji vis dar niekaip nerado paaiškinimo, kodėl Kriminalinės policijos biuro direktorius Varnkė pasirinko būtent ją. Tikrai ne vien todėl, jog vaikystę ir jaunystę ji praleido Amrume. Pagalvojus, kad iš pasipūtusio viršininko Varnkė staiga tapo supratingu kolega, kuris jai pavedė lyg ir svarbią užduotį, Leną apimdavo negeras jausmas. Juk Varnkė žino, kad Lena juo nepasitiki ir jis tik iš dalies gali pasikliauti jos lojalumu. O gal sąmoningai skyrė bylą, kurios ji nė už ką neišnarplios. Tik kokia prasmė?
Suskambus telefonui Lena atsiliepė per laisvų rankų įrangą.
– Čia aš, – prisistatė Džo. – Kur važiuoji?
– Į Amrumą, – atsakė Lena kaip įmanydama ramiau. Nekentė, kad Džo skambinėja ir kamantinėja.
– Byla ar asmeniniai reikalai?
– O kaip manai? – šiurkščiai atkirto ji. Nors apie savo praeitį jam daug nepasakojo, Džo vis tiek turėtų suprasti, kad ji nevyks į Amrumą mėgautis vasara.
– Okay! Lavonas paplūdimio krėsle? Maniau, tai...
– Tu gerai informuotas.
– Ei, Lena. Juk visų dienraščių antraštės rėkte rėkė. Kas tau darosi?
– Turiu žiūrėti į kelią. Susiskambinsime vėliau.
Džo atsiduso.
– Taip, suprantu. Paskambink. Prašau!
– Iki, – atsakė Lena ir nutraukė ryšį.
Pasvarstė, kodėl Džo taip dažnai paskambina nepalankiausiais momentais. Dabar jis vėl suks galvą, mąstydamas apie šį trumpą pokalbį. Jau kelis mėnesius Džo svaičioja apie bendrą butą ir du kartus kvietė važiuoti į Frankfurtą pas jo tėvus. Lenos atsisakymai jo neatšaldė, o gal jis padarė neteisingas išvadas. Nors jis, kaip policininkas, mokėsi teisingai įvertinti žmogaus reakcijas. Šiuo metu Lena nenorėjo nei apsigyventi kartu su Džo, nei apsilankyti pas jo tėvus. O dar labiau nenorėjo dėl to teisintis.
Ji pasuko iš magistralės A 210 į A 7. Tik prieš pat Flensburgą reikės sukti į federalinės reikšmės kelią ir nuo Baltijos jūros pusės pervažiuoti Šlėzvigą-Holšteiną iki Šiaurės jūros.
Dienos, kai žydintys rapsai nuspalvina pabaltijo kraštovaizdį skaisčiai geltona spalva, buvo praėjusios prieš kelias savaites. Dėl vyraujančios maždaug dvidešimties laipsnių temperatūros birželio pabaiga atrodė maloniai šilta ir vasariška.
Lena mėgo pasivaikščiojimus stačia pakrante. Vienoje pusėje atsiveria Baltijos jūros platybės, kitoje – žydintys rapsų laukai ir ryškiai žalios pievos. Čia ji, panirusi į mintis, galėdavo vaikštinėti valandų valandas. Retai prašydavo Džo ją lydėti.
Ji žinojo, kad ilgai jo neišlaikys. Nors Džo buvo tik metais už ją vyresnis... jis siekė ilgalaikių santykių. Tiesa, juodu dar niekada nekalbėjo apie santuoką ir vaikus, tačiau Lena buvo įsitikinusi, kad Džo apie tai svajoja. Kur kas mažiau buvo įsitikinusi tuo, ar ji galėtų išpildyti Džo svajones. Jam prakalbus apie meilę, viduje krūptelėdavo. Ne pirmą kartą svarstė, ar ilgai viskas būtų gerai.
O juk Džo jai tobulas vyras. Geba klausytis, yra švelnus ir nesiekia dominuoti. Supranta, kad jai reikia laisvės, o kartais – jo artumo. Tai kodėl gi viskas negalėtų taip ir likti?
Po pusantros valandos kelionės atvažiavusi į kelto prieplauką prie Dagebiulio, Lena iš tolo pastebėjo prie seno golfo stovintį jauną vyrą, kuris, regis, kažko dairėsi. Sustojo prie jo ir atidarė dešinį langą.
– Ar jūs kartais ne policininkas? – paklausė, nutaisiusi rimtą veidą.
Vyrukas išraudo.
– Vyriausioji komisarė Lorencen iš Kylio kriminalinės policijos?
– Taip, nė nebūčiau geriau prisistačiusi.
Johanas Grazmanas žengtelėjo prie automobilio lango. Lena įvertino, kad jam kokie dvidešimt penkeri. Tankūs tamsūs plaukai, sušukuoti atgal, kruopščiai nuskustas smakras. Mūvi juodus džinsus ir vilki tokios pačios spalvos prigludusio kirpimo švarką. Viską sudėjus, jis Lenai pasirodė kažkoks sutrikęs.
– Aš...
– Viskas aišku, kolega. Siūlyčiau palikti automobilį čia ir važiuoti su manimi.
Johanas Grazmanas atsigręžė į savo golfą, lyg norėdamas su juo atsisveikinti. Tada vėl pažvelgė į Leną ir uoliai sulinksėjo.
– Taip, žinoma. Tuoj atsinešiu iš automobilio daiktus.
Jiems įvažiuojant į automobiliams skirtą kelto denį, Johanas Grazmanas tylėdamas sėdėjo keleivio sėdynėje su portfeliu ant kelių.
– Kelias dienas turėsime dirbti kartu, – prabilo Lena. – Turbūt paprasčiau bus sakyti vienas kitam „tu“. – Ji nuvairavo pasatą į nurodytą vietą, išjungė variklį ir užtraukė rankinį stabdį, o tada pasisuko į kolegą ir ištiesė jam ranką. – Sutarta?
Jis kiek sumišęs linktelėjo, bet paspaudė jai ranką ir tarė:
– Johanas.
Lena šyptelėjo.
– Žinau. Lena. Bet mano vardą tu, aišku, irgi žinai. – Ji atidarė dureles. – Man reikia įkvėpti gryno oro. Denyje galėsi papasakoti, ką išskaitei dokumentuose.
Netrukus juodu stovėjo viršutiniame denyje prie turėklų. Per tą laiką keltas atsišvartavo ir pamažu išplaukė. Lena giliai įkvėpė...
