Knygoje nušviečiami kraupūs istoriniai įvykiai – masiniai 1944–1945 m. vokiečių moterų ir mergaičių prievartavimai, kuri yra vienas didžiausių nusikaltimų, įvykdytų per Antrąjį pasaulinį karą. Nepaisant to, jis iki šiol nesulaukė prideramo dėmesio – bent jau platesnėje visuomenėje. Daugelis nukentėjusiųjų jaučiasi paliktos vienos. Jos su niekuo negali pasikalbėti apie savo baisius išgyvenimus arba kiekvienos likimas nuasmeninamas kaip dalis neva „kolektyvinio išgyvenimo“ ar „kolektyvinio likimo“. Daugelyje pabėgėlių ar perkeltųjų šeimų egzistuoja garsiai neištartas klausimas apie galimą šeimos nario išprievartavimą, į kurį nėra atsakymo: viltis, kad to nebuvo, tylėjimas, neklausinėjimas ar išstūmimas lemia giminaičių jausmus; dauguma jų – vaikai motinų, kurios pagal tuometines vietos ir laiko aplinkybes galbūt, tikriausiai ar net tikrai patyrė tokį psichologinį ir fizinį smurtą.
Įsiveržus į kraštą sovietų kariuomenei, daugybė Vokietijos moterų liko vienos prieš keršto ir naikinimo troškimo pritvinkusias raudonąsias bestijas. „Ateik, moterie!“ (vok. „Frau, komm!“) – taip skambėjo aiškus, jokių prieštaravimų nepakenčiantis sovietų karių įsakymas toms vokiečių moterims ir mergaitėms, kurių jie norėjo, kurių laukė seksualinė prievarta. Nepaklususias nušaudavo.
Remiantis pačiais kukliausiais skaičiavimais, sovietų kariai išprievartavo maždaug 1,4 milijono vokiečių moterų ir mergaičių.
Šią knygą parašė ne psichoanalitikas ar istorikas (nors šie tuo klausimu turėtų daug ką pasakyti), bet teisininkas. Kadangi masiniai 1944–1945 m. prievartavimai neabejotinai yra karinis nusikaltimas, šios temos turėjo imtis tarptautinis teisininkas. Galiausiai autoriui vyrui kilo klausimas, ar sugebės ir kaip jautriai bei tinkamai jis galės priartėti prie temos, kuri liečia intymiausią nukentėjusių moterų sferą. Šio keblaus uždavinio sprendimas buvo pateikti kuo daugiau autentiškų pažodinių nukentėjusiųjų ar liudininkų parodymų, todėl atskiros šios knygos dalys sudaro savotišką koliažą.
