Į dvikovą stojo po tris filmus iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) ir Prahos scenos menų akademijos Kino ir televizijos mokyklos (FAMU). Pasak festivalio organizatorių, filmai atstovauja skirtingas kino mokyklas, kurių dokumentinio kino kūrimo tradicijos skiriasi, todėl buvo sudėtinga atrasti vieningus filmų vertinimo kriterijus.
Penktadienio vakarą „Skalvijos“ kino centre geriausiu konkurso filmu žiuri paskelbė FAMU atstovaujančios Annos Petruželová trumpametražį pasakojimą „Nežinau...balos“ (2018). Tai poetinis pasivaikščiojimas po balas, gyvas žvilgsnis į mus supančias detales, tai, kas teikia akimirkos džiaugsmą.
Kaip teigė žiuri, tai vienintelis filmas iš programos, kurio centre nėra žmogaus, bet kaip tik jo nebuvimas ir geriausiai atskleidžia žmogų. Žiuri įvertino filmo autorę už kitoniško žvilgsnio į mus supantį pasaulį paiešką, jos gebėjimą meistriškai apjungti smulkiausias detales į visumą, apčiuopti tai, kas jaudina mus šiandien. Eksperimentinė filmavimo technika, panaudojant 16 mm juostą, išryškino ne tik temą, bet ir patį kino medžiagiškumą.
Geriausią studentišką filmą išrinko tarptautinė žiuri, kurią sudarė estų dokumentininkas Peeter Simm, festivalyje pristatęs pasakojimą „Baltijos kelias“ (1989 m.), eksperimentinio kino režisierius Pipas Chodorovas, sudaręs festivalio programą „Jono Meko portretai“ ir italų režisierius Sandro Bozzolo, kurio filmas „Nijolė“ šiemet atidarė festivalį.
Konkursinėje festivalio programoje be filmo laureato buvo parodyti dar 5 filmai: Tel Avivo transporto mazgo kronika „Centrinė autobusų stotis“ (Tomáš Elšik, 2018), akistata su mažamečiais gangsteriais „Laukinių šauksmas“ (Karolina Peourtková, 2019), seno žmogaus liudijimas „Nematomas žmogus“ (Viktoras Gineitis, 2019), fitneso atletės portretas „Natalija“ (Petras Kuneika, 2019), pažintis su lietuvių kalbos sergėtojais „Komisija“ (Vytautas Oškinis, 2019).
Visi konkurso dalyviai patys pristatė savo filmus, o vėliau prie apskrito stalo turėjo galimybę apsikeisti nuomonėmis, aptarti, kas juos jungia, kas rūpi.
