Sigutė Stonytė: „Visada norėjau daugiau vaikų, bet įtikino, kad privalau būti scenoje“

Kartais, susitikusios gatvėje, jos puola viena kitai į glėbį ir pradeda šokti. Operos solistė, dainavimo pedagogė profesorė Sigutė Stonytė užtraukia dainą iš A. Šabaniausko ar R. Cicino repertuaro, o literatūros specialistė, vertėja, koncertų vedėja, žurnalo „Bravissimo“ vyriausioji redaktorė Laūra Karnavičiūtė pritaria Mamai atsiduodama melodijos ritmui.

Sigute, 1985 m. tapote Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) soliste, pirmasis vaidmuo – P. Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ Tatjana. Ir štai tada į pasaulį panori ateiti kūdikis. Ar nesvarstėte, kad vos prasidėjusi karjera gali žlugti?


Sigutė: Kai dainavau Tatjaną, Laūra jau buvo su manimi scenoje. Kūdikis buvo meilės vaisius, labai apsidžiaugiau, nieko nebijojau. Mažylei buvo aštuoni mėnesiai, dar maitinau, kai paskambino iš teatro ir pasakė: „Reikia, kad ateitumėte į darbą.“ Ir ėjau. Antrą ir trečią vaikus man nuplukdė teatras. Visada norėjau daugiau vaikų, bet tave taip įsuka, tikina, kad privalai būti scenoje. Dabar pasakyčiau „ne“, bet tada buvau jauna, pasiaukojanti idealistė. Rytą vakarą – repeticijos, kokie vaikai! Kita vertus, jei gyvenčiau iš naujo, matyt, ir vėl daryčiau tą patį.


Regis, buvote pasiruošusi tarnauti scenai, nekurti šeimos. Ir tik išskirtinis studento pianisto Jurgio Karnavičiaus atkaklumas lėmė, kad štai dabar su mumis kartu sėdi intelektuali, įdomi moteris – Jūsų dukra Laūra.


Sigutė: Kai studijavau, maniau – šeimos nekursiu, visa atsiduosiu menui, jokių vyrų nebus, bet fortepijono studentas Jurgis Karnavičius išgirdo mane dainuojančią ir pradėjo atkakliai merginti. Aš taip pat buvau atkakli – atkakliai jo šalinausi. Jurgio tėvas buvo Konservatorijos rektorius. Aš – paprasta mergaitė iš Klaipėdos, iš vidutinės šeimos, o čia – garsių muzikų dinastija, aukštesnė klasė. Jutau diskomfortą. Pusketvirtų metų Karnavičiaus artyn neprisileidau, bet jis buvo atkaklus ir valingas, atskleidė man gražiausias savo savybes. Įsimylėjau.


Kaip derinote motinystę ir sceną, kas Jums padėjo auginti Laūrą?


Sigutė: Kai esi jauna, sveika, energinga, šeima ir mėgstami darbai (1991-aisiais pradėjau dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje), kuriuos atlieki su meile ir polėkiu, yra tavo gyvenimo dalis. Kaip gali sakyti, kad vaikas arba darbas trukdo?


Pagrindinis Laūros auklėtojas buvo senelis Jurgis Karnavičius. Artistiškas, su fantazija. Prisiminus jų žaidimus, medžioklę bute, ima juokas. Senelis Laūrai prisegdavo uodegą, ji vaidindavo laputę, o jis būdavo medžiotojas. Improvizuoti šūviai, bildesys, lakstymas po visą butą... Kaimynai nuolat skųsdavosi. Močiutė estė – kiek santūresnio charakterio, o senelis buvo nuostabus, gražiai Laūrą globojo, ją dievino, didžiavosi, džiaugėsi, kad pagaliau giminėje yra mergaitė. Laūra niekada nėjo į darželį. Senelis ją prižiūrėjo.


Laūra, ar mažytė buvote prisirišusi prie Mamos?


Laūra: Seneliai buvo nuostabūs, mano santykiai su geriausiu pasaulyje tėčiu taip pat yra labai tvirti ir gražūs, bet mama vis dėlto yra Mama. Ir vaikystėje, ir dabar ji man – ypatinga, išskirtinė. Nepajudinama pozicija.


Kokia Laūra buvo vaikystėje?


Sigutė: Angelėlis. Net paauglystėje protestų nekėlė. Gal ir buvo vidinių bangų, bet jų nemačiau. Angeliškas charakteris. Visokeriopai aktyvi, bet rami, meniška.


Laūra: Mama teisi sakydama, kad pernelyg nemaištavau. Man atrodė kvaila leisti laiką naktiniuose klubuose, mieliau skaičiau nuo ryto iki vakaro knygas, gilinausi į F. Dostojevskio, W. Shakespeare’o kūrybą. Toks buvo mano protestas.

Niekada nepraradau ryšio su tėvais. Tas ryšys – kaip nenutrūkstamas siūlas, su juo vyniojasi ir tai, kas gera, ir tai, kas bloga. Geri dalykai ryšį stiprina, blogesni tėra prieskoniai. Su Mama esame labai panašios, bet ir labai skirtingos. Natūralu, kad kibirkščių būna.


Sigutė: Suvokiu ją kaip savarankišką žmogų. Pats kvailiausias tėvų klausimas: „Ir į ką ji atsigimė? Negaliu susišnekėti, ne mano vaikas.“ Duktė nėra nei kaip tėtis, nei kaip aš, ji yra sau atėjęs žmogus, kurį reikia gerbti. Mums visiems trims smagu bendrauti, nes esame skirtingi, įdomūs, vieni kitus papildome. Mūsų šeimos jungtis – muzika. Garsai, vibracija, nebuitiškas vienas kito pojūtis. Diskusijos, vienas kito mokykla, pianisto vyro pastebėjimai, dukters samprotavimai ir įspūdžiai, konkreti kritika.


Laūra, augote mylima, lepinama, saugoma nuo buities darbų?


Laūra: Neteisingas požiūris, kad vienas vaikas šeimoje yra išlepintas. Vienturčiai – keista rūšis. Esame labai jautrūs. Būdamas vienas pats, jauti didelę atsakomybę, tampi perfekcionistu. Augau mylima, bet nelepinama.


Sigutė: Mes įpratę vienas kitam padėti, esame draugai.


Ar anksti pradėjote stebėti Mamą scenoje? Ar nebūdavo keista ir baugu, kad ji virsta nepažįstamu personažu?


Sigutė: Nuo ketverių, penkerių metų ji jau eidavo žiūrėti operos spektaklių.


Laūra: Manau, į teatrą mane pradėjo vestis dar anksčiau. Prisimenu ne vaizdinius, o grimo kambario, senos kosmetikos, pudros kvapą. Arba kaip jaukiai teatro kostiumai kvepia. Nors buvau visai mažytė, tėvelis mane sąžiningai vesdavosi klausytis Mamos. Jis pasakojo, kad per operos „Tanhoizeris“ finalą, kai Elizabetė miršta ir yra išnešama, man prasidėjo tragedija. Ketverių vaikas sėdi salėje ir verkia, nes Mama mirė.


Sigutė: Vėliau prieš finalą vyras likdavo salėje, o aš ją atsivesdavau į užkulisius, kad mane matytų. Taigi ji mato, kaip aš atsigulu ir kaip mane vyrai neša. Laūrai slapta pamojuoju. Ji į mane įdėmiai žiūri, galvoja – mojuot tai mojavo, bet vis tiek guli. Tad, pasibaigus veiksmui, aš greit keldavausi, kad ji nesusijaudintų ir matytų, kad man viskas gerai.


Augdama pradėjote vertinti savo Mamą kaip artistę, žurnale „Bravissimo“ neseniai rašėte: „Mažytė, elegantiška figūrėlė scenoje, o drauge su ja – visi pagrindiniai ištobulinti soprano vaidmenys, daugybė valandų juodo darbo, ne vienas išugdytas jaunasis dainininkas, galybė paliestų širdžių...“


Laūra: Viena didžiausių dovanų mano gyvenime – tokia Mama. Graudinuosi suvokusi, kaip didžiai esu apdovanota – būti šalia ypatingos artistės, nepaprastai talentingos, stiprios ir jautrios moters. Kokia garbė Sigutę Stonytę vadinti savo Mama.


Manau, kad labai svarbu esantiesiems šalia menininko tam tikru metu savo galvoje atsieti giminystės giją nuo kūrybos. Žinoma, matydama Mamą scenoje labai dėl jos išgyvenu, jaudinuosi, bet kartu žvelgiu truputėlį iš šono. Tada atsiranda įdomių diskusijų, pokalbių, ne vien euforija. Aš sau leisdavau su ja padiskutuoti.


Sigutė: Vėliau ji pradėjo kritiškiau vertinti mano vaidmenis, dainavimą.


Laūra: Draugiškai kritiškai. Ir vis dėlto didelė palaima į savo Mamą žvelgti tarsi į du atskirus asmenis – moterį, kuri kuria stebuklus scenoje, ir moterį, kuri stebuklus kuria namie. Kaskart žiūrėdama senų spektaklių, koncertų įrašus, netenku amo. Sakau objektyviai, ne todėl, kad Mama yra brangiausias žmogus ir kad viskas, ką ji daro, yra gerai. Man nesuvokiama, kaip galima pasiekti tokį aukštą profesinį lygį! Ir aktorystė, ir širdis, ir neįtikėtinai valdomas instrumentas balsas... Matau, verkiu, džiaugiuosi, bet nesuprantu, kaip visa tai įvaldo viena asmenybė. Kalbu kaip žmogus, kuris visą gyvenimą klausėsi operos ir matė daug jos atlikėjų.



Sigutė Stonytė ir Laūra Karnavičiūtė
Sigutė Stonytė ir Laūra Karnavičiūtė
MOTERIS / T. Kazakevičiaus nuotr.



Ar apie garsiąją operos primadoną namie nereikėdavo vaikščioti ant pirštų galiukų?


Laūra: Niekada! Ir profesinį gyvenimą, ir tą, kuris už jo, Mama gyvena meistriškai. Namie smagiai sau kepa skaniausius blynus, o vakare scenoje virsta Ledi Makbet ir plikomis rankomis gesina žvakes. Beje, Mama nepaprastai skaniai gamina. Prieš eidama į spektaklį, ji visada paruošdavo pietus. Prašydavau: „Pailsėk, nevirk tų pietų“, bet ji jaučia stiprią pareigą ir meilę šeimai.


Sigutė: Dukra ir vyras visada giria, kad ir ką padaryčiau. Man kyla įtarimas, ar jie nuoširdūs. Vyras valgo kiaušinį, sako: „Kaip tu nuostabiai išvirei kiaušinį.“ Laūra kepa skaniausius pyragus. Aš neturiu kantrybės tiek makaluotis, sverti ingredientų.


Laūra: Grįžtant prie artistės Sigutės Stonytės, manau, ji niekada neina į sceną parodyti savęs. Jai svarbiausia balsu ir aktoriniais gebėjimais perteikti publikai kompozitoriaus idėjas. Tada operos solisto statusas neišsikreipia, netampi susireikšminusia primadona.


Sigutė: Spektaklio dieną vaidmuo man visada būdavo pasąmonėje. Grindis plaunu, o siela yra scenoje. Jos nenužudys joks langų valymas ar pietų ruošimas šeimai. Niekada nejutau, kad buitis man trukdytų. Tikėjau ir žinojau, kad esu pasirengusi vaidmeniui, išeidavau į sceną ir galėdavau daryti bet ką. Šeima ir kūryba man yra tolygios vertybės.


Turėjote galimybę išvykti dainuoti į JAV, Vokietiją, bet neišvykote. Kodėl?


Sigutė: Nenorėjau palikti šeimos. Valdau gyvenimo svarstykles ir noriu, kad svareliai nenukryptų į kurią nors pusę. Žinoma, vaikas gali užaugti ir ant kupros į repeticijas nešiojamas, – didžiosios pasaulio scenos reikalauja itin sunkios tarnystės, bet aš pasirinkau netarnauti užsienyje. Būdama namie dariau tai, ką noriu. Vertinu laisvę, visavertį gyvenimą su visomis jo spalvomis ir nepatogumais, jame turi būti ir scena, ir šeima.


Skaičiau Judviejų pokalbį. Žavu, kad duktė taip šiltai kalba apie savo Mamą. Neretai mamų ir dukrų santykiai būna dygliuoti...


Laūra: Džiaugiuosi, kad mums pasisekė išsaugoti sveiką ryšį visais gyvenimo etapais. Juk kartais ir pasipykstame, ir pasiginčijame...


Sigutė: Arba gatvėje pradedame šokti. Toks yra mūsų žaidimas. Namie ar gatvėje, jei labai pasiilgusios viena kitos, stipriai apsikabiname, aš improvizuoju kokią nors melodiją, mudvi dainuojame duetu ir šokame. Nesvarbu – tango, valsas ar R. Cicino daina. Laūros geras balso tembras, mūsų balsai dera.


Laūra: Sveiko santykio su mama pojūtis – stabilaus, tvirto gyvenimo pagrindo sąlyga. Jaučiuosi gavusi laimingą bilietą.


Sigutė: Mūsų santykiai natūralūs. Kai liūdi, tai liūdi, kai bariesi, tai bariesi. Jokio dirbtinumo, įtampos. Be to, man labai pasisekė – dukra yra jautrios, meniškos sielos, labai gražiai viską pasako, turi talentą subtiliai išreikšti savo mintis.


„Dezdemonoje mačiau nepaprastai daug Tavęs tos, kuri paprastai kiekvienam sutiktajam atvirai nerodoma.“ Per vaidmenį įžvelgti savo Mamos esmę...


Laūra: Galvodama apie Mamos sukurtą Dezdemoną, jaučiu artėjant ašaras. Tai galbūt nėra įdomiausias operinis vaidmuo, bet E. Nekrošiaus ir Mamos sukurta Dezdemona... Įvyko stebuklas. Personažas tapo artimas žmogiškajai aktoriaus esmei. Stebuklinga, kai žiūri į savo žmogų, pasiekusį aukščiausią karjeros tašką, ir matai įvykstant kai ką daugiau...


Sigutė: Mano amžiaus dainininkės Dezdemonos nedainuoja. Ji yra jauna, spindulys šalia mauro Otelo. Nekrošius ryžosi iššūkiui. Režisierius minimaliai parodydavo vaidmens esmę, ir man viskas tapdavo aišku. Svarsčiau, gal nereikia brandžiai moteriai Dezdemonos dainuoti, jis greitai mane į vietą pastatė: „Negirdėjau.“ Tokio subtilaus režisieriaus požiūrio į brandžią moterį nebuvau patyrusi. Požiūris į artistą ir buvo šio režisieriaus darbo viršūnė. Nekrošiui rūpėjo artisto siela, o ne tai, kiek jam metų ir kaip jis atrodo. Ši duotybė labai reta, artistas to gali ir nesulaukti.


Kokie Mamos vaidmenys įsirėžę į atmintį?


Laūra: Kad ir kokio vaidmens Mama imtųsi, atrodo, kad šis parašytas jai. Man nepaprastai įspūdingi draminiai G. Verdi operų moterų personažai. „Nabuko“ Abigailė neįtikėtina, negaliu pamiršti, kaip S. Stonytė stovi, traukia nejudėdama septynias minutes, nė suknelės kraštelis nesuvirpa, tik akys žybsi. Šiurpas ėjo per visą publiką. Nuostabi „Figaro vedybų“ Grafienė, „Don Žuano“ šelmė Cerlina, pastarasis vaidmuo nedidukas, dauguma solisčių jo kratosi, o kaip Stonytė suvaidino! Labai svarbi buvo jos Salomėja to paties pavadinimo R. Strausso operoje, ypatingos šviesos akinama R. Wagnerio „Skrajojančio olando“ Zenta.


Sigute, norėjote tapti gydytoja chirurge, bet balsas nuvedė į operos sceną. Laūra turbūt norėjo dainuoti, bet pasirinko anglų kalbos ir literatūros studijas. Kodėl neatvėrėte dukrai durų į dainavimo klasę?


Sigutė: Mes jai neužtrenkėme durų į Muzikos ir teatro akademiją, ji pati nusprendė.


Laūra: Baigiau M. K. Čiurlionio menų mokyklą, muzikologiją ir fortepijoną, norėjau studijuoti teatro režisūrą, bet tais metais nerinko kurso. Kad išvengčiau metų pertraukos, įstojau į Vilniaus universitetą, anglų kalbą ir literatūrą, vėliau pasirinkau intermedialios literatūros magistrantūros studijas.

Dainavimo pamokas pas Mamą lankiau savo malonumui. Kiekvienai moteriai linkėčiau pasimokyti dainavimo, ypač klasikinio. Panašu į jogą – išmoksti teisingai kvėpuoti, išlaisvini energiją. Tik nemačiau reikalo šį įdomų užsiėmimą paversti profesija.


Įdomiai rašote, buvote viena iš „Kokybiškos recenzijos versijos“ konkurso laureačių. Iš kur literatės gyslelė?


Sigutė: Talentas yra talentas, norint save išreikšti, nebūtina dainuoti.


Laūra: Literatūrinis žodis man artimas nuo vaikystės – tėtis prieš miegą skaitydavo W. Hauffo pasakas ar graikų mitus. Vėliau pati nemažai rašiau, vienu metu aktyviai kūriau eilėraščius, o dabar jaučiu džiaugsmą dirbdama su kitų autorių tekstais.



Sigutė Stonytė ir Laūra Karnavičiūtė
Sigutė Stonytė ir Laūra Karnavičiūtė
MOTERIS / T. Kazakevičiaus nuotr.



Dirbdama LNOBT vertėja, koncertų vedėja, turite progų susipažinti su pasaulinio garso operos žvaigždėmis. Toli nuo scenos nenuklydote.


Laūra: Šeima pakloja asmenybės pagrindus. Nuklysti nuo scenos niekada nenorėjau. Esu laiminga, kad dirbdama savo darbus turiu progą nuolat būti šalia išskirtinių žmonių, tai įkvepia.


Sigutė: O aš džiaugiuosi nejučia pasiteisinusia investicija, kad su režisieriais R. Wilsonu, A. Minghella, Latvijos mecosopranu E. Garanča, operos diva A. Gheorghiu ir kitomis asmenybėmis Laūra geba bendrauti tarsi su savais. Ji puikiai kalba angliškai, išmano operos bei kitus muzikos žanrus, mentalitetas padeda nesijausti skurdesnei už kitus. Laūra reprezentuoja teatrą, vertėjaudama per spaudos konferencijas parodo jį esant aukšto lygio, tokį, kuriame dirba išsilavinę, jauni, drąsūs ir įdomūs žmonės. Atvažiavo koncertuoti A. Gheorghiu. Solistei reikia į spaudos konferenciją, ji griebia Laūrą už rankos, eina abi šnekučiuodamosi. Artistė jaučia, kad mergina yra jos lygio, nori matyti jos akis, bendrauti. Man didžiausias džiaugsmas, kad dukra gali skleistis, yra pozityvi, supratinga, sklandžiai perteikia savo mintis. Teatro baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras visiems pasakoja, kad Laūra moka girdėti tarp eilučių, jo mintis į lietuvių kalbą išverčia daug įdomiau, nei jis pasako angliškai. Išsilavinimas, polėkis, drąsa... Kartais su Laūra nelengva, mėgsta pasiginčyti, būna ir labai griežta. Girdėdama, kiek daug ji žino, suklūstu: „Palauk, Sigute, šiuo atveju verčiau patylėk, nes ji geriau išmano.“ Smagu – mano vaikas virsta asmenybe, galiu mokytis iš jos.


Laūra, ar įdomu kurti teatro žurnalą „Bravissimo“?


Sigutė: Ji – perfekcionistė.


Laūra: Manau, perfekcionizmas yra temperamento savybė, ne paveldėtas bruožas. Mano perfekcionizmas atsiskleidžia, kai einu į sceną vesti renginių. Tada esu itin reikli sau, smulkmeniškesnė.


Sigutė: Kartais stoviu užkulisiuose, kai ji eina į sceną. Žinau, ko reikia, kaip ji jaučiasi.


Laūra: O dėl žurnalo – pasiektais rezultatais moku pasidžiaugti, kiekviename numeryje yra gražių dalykų. Kurti „Bravissimo“ man pirmiausia yra komandinis darbas, būtent dėl to yra nepaprastai įdomu – labai mėgstu darbą su žmonėmis. Mane supa nuostabūs kūrėjai, bendraminčiai, su jais jaučiuosi galinti nuversti kalnus.


Sigutė: Svajoju, kad ji susikauptų ir parašytų knygą – apie savo tėvus, muziką ir save. Jei Laūra prisiliestų prie mūsų su Jurgiu, būtų gera.


Vienturtė duktė palieka tėvų namus. Skausminga? Nesinori paleisti?


Sigutė: Nejaučiu savininkiškumo, džiaugiausi, kad ji išėjo.

Laūra: Prisipažinsiu, man buvo gana skausminga. Kiti išeina dėl to, kad jaučia trintį. Tarp mūsų trinties nebuvo. Vieni kitiems netrukdėme. Buvo labai smagu ir įdomu. Nei mane kontroliavo, nei prašė paklusti, bet jaučiau, kad reikia kurti savo gyvenimą.


Kokias Mamos pamokas nešatės per gyvenimą?


Laūra: Ji niekada nepamokslauja, neperša tiesų, pati yra pamoka – savo talentu, asmenybe. Didžiausias įkvėpimas matyti, kaip ji gyvena. Kaip vaikus išmokyti meilės? Jausdami, kad mama ir tėtis vienas kitą myli, patys mokosi mylėti. Ir aš būdama šalia Mamos, matydama, kaip ji sprendžia problemas, aukojasi darbui, studentams, šeimai, nejučia atsakau sau į kai kuriuos klausimus. Matydama gerą, teisingą, tvirtą Mamos pavyzdį gyvenime jaučiuosi saugi.


Sigutė: Apie tvirtumą. Laūra pasakoja: „Svarbus koncertas, reikia eiti į sceną, bijau. Jaučiu – pasaulio pabaiga, bet pasikalbu su savimi: „Palauk, tu – Stonytės dukra ar ne? Stonytės. Tai pirmyn!“


Laūra, ar maža nepavyduliavote mamai tėčio?


Laūra: Ne. Aš turėjau savo istorijų su tėčiu, jie turėjo savo istoriją kaip mylimieji, vyras ir žmona, mudvi su Mama turėjome savo istorijų. Tie vaidmenys susipina, bet yra atskiri.


Sigutė: Kai buvo mažytė, jeigu susirgdavo arba ką nors skaudėdavo, aš iškart šokdavau kaip koks šauktukas: „Ką daryti, ką daryti!?“ O Laūros tėtis ramiai priglausdavo, paglostydavo. Mudu skirtingi. Perskaičiau vienuolio K. Marčiulyno mintis apie žodį „meilė“, kaip dažnai jis sakytinas. Pagalvojau, kad mudu su vyru šio žodžio nesakom. Mums nereikia. Regis, pasakytum – nužudytum viską.


Kaip minite Motinos dieną?


Sigutė: Gėlių gaunu visada.

Laūra: Bet ir šiaip mėgstu mamai atnešti gėlių be progos.

Sigutė: Pas mus yra mada – teikti viena kitai gėles.


Kokio gyvenimo linkėtumėte savo dukrai?


Sigutė: Kad visada šalia būtų siela, kuri ją jaustų. Man tai yra svarbiausia. Šeimoje mes vieni kitus jaučiame. Jei tas siūlelis, sielų susikalbėjimas yra, visa kita susidėlioja savaime. Ir nesklandumai, ir sunkumai nugalimi.


****


Žurnalas „Moteris“, 2019'05


Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis