Gamtos staigmenos
Su gide Meda Surkevičiūte pajudame miesto centro link. Čia užsukame į, atrodo, paprastą suvenyrų parduotuvėlę. Jos antrame aukšte pasijunti, lyg būtum patekęs į slaptą pasaulį: daugybė žieminių batų, įvairių dydžių šiltų kostiumų, įvairių termosų, dėžių su sausainiais ir maisto daviniais, fotoaparatų. Meda ir jos bendradarbiai paskubomis surenka visą medžioklei reikalingą amuniciją: žieminius drabužius svečiams, atsarginius batus, termosus su karštu šokoladu, fotoaparatus ir trikojus. Komanda paskutinįkart pasitaria palinkusi prie orų prognozės tinklalapio, – tuoj paaiškės, kaip toli teks leistis į kelią ir ar šiąnakt gaudynės vėl bus įtemptos. Dar minutė pasiruošimo, linkėjimas visai komandai: „Geros medžioklės!“, ir Meda drauge su kitais gidais patraukia lūkuriuojančių žmonių grupelės link. Šiaurės pašvaistės gaudynės prasideda.
Meda jau trečią žiemą padeda turistams ieškoti Šiaurės pašvaistės. Tai, dėl ko žmonės kartais vyksta į Trumsę per pusę pasaulio, yra šios merginos darbas ir kasdienybė. Pašvaistės medžiotojai savo darbą dažnai vadina gaudynėmis arba persekiojimu (ang. chase). Nors Šiaurės pašvaistė šiaurinėje Norvegijos dalyje turėtų būti puikiai matoma, kartais, ieškodami giedro dangaus, ieškotojai kerta ir Suomijos sieną (maždaug trijų valandų kelionė nuo Trumsės).
Naktis. Pro autobusiuko langą stebiu praslenkančius stačius kalnų ir fiordų kontūrus. Pamažu tolstame nuo Trumsės, viliuosi tuoj pat pamatyti žalsvą dangaus kraštelį. Dar negreitai – dangus nieko gera nežada, pašvaistės gali tekti ieškoti gerokai toliau. Traukiame Suomijos link. Kai kurie keliautojai įsitaiso miegoti, – tarp jų yra tokių, kurie į gaudynes važiuoja jau kelintą naktį iš eilės.
Meda pasakoja, kad kartą, kai sinoptikai giedrą dangų žadėjo Suomijoje, gidai pateko į siaubingą pūgą. „Man paskambinę kolegos liepė tolyn nebevažiuoti, kuo greičiau apsisukti. Pūga buvo tokia stipri, kad prieš save matėme tik baltą sieną“, – pasakoja mergina ir priduria, kad Suomijos pasienis tą kartą buvo uždarytas, čia įstrigusiems ekipažams teko laukti, iki atvyks sniegvalės. „Žmonės jau buvo praradę viltį ką nors pamatyti. Vis dėlto, kai apsisukome ir nuvažiavome kiek toliau, pūga aprimo. Dangus pamažu ėmė giedrėti. Pamatėme Grįžulo Ratus, pradėjo didėti matomo dangaus plotelis ir, kai mažiausiai to tikėjomės, ryškėti pašvaistė. Tą naktį mačiau turbūt vieną gražiausių jos pasirodymų, tai buvo lyg magija“, – teigia gidė.
Mergina patvirtina, kad gidai, kiekvieną kartą leisdamiesi į gaudynes, nežino, kuo jos baigsis: „Pamatysi ar nepamatysi, orų prognozė pasitvirtins ar ne... Kiekviena naktis gali pateikti staigmenų.“ O stebėti pašvaistę kad ir kasdien, tiksliau – kasnakt (gidams diena ir naktis painiojasi ir dėl poliarinės nakties tamsos, ir dėl tokio darbo ritmo), nepabosta. Praėjusiais metais vienos gaudynės vyko spaudžiant 34 laipsnių šalčiui, o kai tokia temperatūra, sušąla telefonai, stringa fotoaparatai. Paklausta, kaip tokiu atveju dirbti, mergina šypteli: „Sluoksniai, sluoksniai, sluoksniai.“ Kad ir kaip šalta, atšiauru Trumsėje dirbti, gidai iš įvairių pasaulio kampelių – Gvatemalos, Švedijos, Australijos, Olandijos, Lenkijos, Belgijos, Islandijos, Arubos ir kitų šalių – į ją žiemai grįžta.
Žiemos malonumai
„Pirmą mėnesį visada sunku ir labai šalta, – pasakoja kitas lietuvis gidas Marius Guščia. – Įpranti visą laiką judėti: krutini kojas ir rankų pirštus, nuolat ką nors nešioji, daug fotografuoji, ieškai įdomių kompozicijų, na, galiausiai susikuri laužą ir pasišildai.“ Drebu susisupusi į pūkinį paltą, o Marius, prasisegęs striukę, fotografuoja kelionės svečius. Sluoksniai, sluoksniai, sluoksniai – tai jau tikrai išmokau. Stovime prie laužo ir geriame karštą šokoladą. Kojos siaubingai šąla, tad Marius pasiūlo nusiauti batus ir pašildyti kojas prie ugnies. Keli keliautojai skeptiškai nusijuokia, bet jau po kelių minučių aplink laužą kojas šildosi ne vienas. „Buvau kelis kartus prisisėmęs batus sniego, nušalau kojas. Teko nori nenori kurti laužą ir rodyti visiems pavyzdį, kaip tokiu atveju tas kojas vėl sušildyti, – patirtimi dalijasi Marius. – Vieną tokią naktį nepamačiau, kad mano kojinės užsidegė, tiesiog nepajutau per didelio karščio.“ Vaikinas juokdamasis priduria, kad paskui kojinės jau tik svildavo: „Visos mano vilnonės kojinės susvilusios.“
Pašvaistės gaudytojai visą ilgą žiemą turi prisitaikyti ne tik prie šalčio. Poliarinė žiema prasideda lapkričio 27 dieną, bet Trumsėje saulės nematyti jau nuo lapkričio 21-osios dėl aukštų kalnų. Tad, galima sakyti, naktis mieste tęsiasi kelis mėnesius. Nepaisant to, ši vieta labai gyva. Tarp baltuojančių kalnų ir fiordų įsitaisiusi Trumsė itin populiari tarp žiemos turizmo mėgėjų. Poliarinę naktį labai lengva aptingti, todėl sporto klubai žiemą visada sausakimši, žmonės dar bėgioja, slidinėja, kopia į apylinkėje esančių kalnų viršūnes, nuo jų leidžiasi slidėmis. Atrodo, kad vaikai čia užauga su slidėmis. Kai kitą dieną keliaujame apžiūrėti fiordų ir pasigrožėti atšiauriais keliais, kaip tik aplenkiame vorelę slidėmis čiuožiančių vaikų. Atrodo, darželinukų.
Skuodžiančios lapės keliamos žarijos
Mums šildantis prie laužo ir atidžiai stebint dangų, kažkur tolumoje pasimato lyg ir žalsva šviesa. Dar kelios minutės (o gal keliolika, nes stebint dangų užvertus galvą lengva prarasti laiko pojūtį), ir visą padangę po truputį apglėbia žalsvos šviesos juosta, primenanti kažkur tolyn tekančią upę. Šviesa vis ryškėja ir dar po kiek laiko pradeda šokti. Taip vadinama, kai pašvaistė ima banguoti per dangų įvairiais atspalviais ir abstrakčiomis formomis – kaip švytinčio planktono jūra. Stebėdamas šį gamtos reiškinį, net ir geliant šalčiui, supranti, kodėl jis apipintas legendomis. Pagal kai kuriuos senovės pasakojimus, Šiaurės pašvaistės blyksniai – tai žuvusių kovotojų paskutinis atodūsis arba kelias, lydintis žuvusius karius į mitinį pomirtinį pasaulį Valhalą. Šiaurės Skandinavije gyvenantys samiai tiki, kad tai ugninė lapė taip greitai skuodžia per pusnis ir kad jos uodega kelia į dangų žarijas.
Marius pasakoja, kad kai kuriems turistams pamatyti pašvaistę yra gyvenimo svajonė. O ieškoti jų kas naktį daugeliui atrodo svajonių darbas. „Žinoma, kartais nelengva, bet jaučiu, kad, darydamas tai, galiu būti savimi, dalytis istorijomis, patirtimi su žmonėmis“, – sako vaikinas. Viena jų – kai suspaudžia šaltis, mažiausiai šąla tie, kurie kalba. „Ir pats nesustodamas pliurpiu“, – nusijuokia pašvaistės gaudytojas.
Grįžtame į Trumsę apie trečią valandą ryto. Pamažu grįžta ir kiti gidai. Meda, Marius ir kiti tos nakties pašvaistės gaudytojai suneša, sutvarko įrangą bei sėda tvarkyti nuotraukų, – tai trunka dar valandą ar kiek daugiau. „Kai grįžtame iš gaudynių, labai gera visiems susirinkti ir pasidalyti įspūdžiais. Net jei kurią naktį nepasiseka pagauti pašvaistės, čia grįžęs pasisemi geros nuotaikos iš bendradarbių“, – tikina Meda. Vidury nakties biuras ūžia nuo veiksmo.
Jau visai paryčiais, kai nuslūgsta įspūdžiai ir gidai baigia darbą, ramiai žingsniuojame tykiomis Trumsės gatvėmis, mintis išblaško tik vis pravažiuojančios sniego valymo mašinos. Dar kelis mėnesius tikėtis ryte pamatyti patekančią saulę neverta, bet nejučia pakėlęs akis į dangų pajunti viltį, kad tuoj už horizonto dar kartą pasirodys žalsvi žiburiai ir pakvies į medžioklę per sniegą lekiančios ugninės lapės pėdsakais.
Keliautojo atmintinė
Gamtos lobiai. Trumsėje esančios kelionių agentūros siūlo daug įvairių žiemos pramogų: turus ieškoti Šiaurės pašvaistės, keliones pas elnių augintojus, susipažinti su samių tradicijomis ar pasivažinėti haskių traukiamomis rogėmis. Ieškantieji ekstremalesnių potyrių gali išbandyti sniego motociklus. Iš Trumsės uosto plaukiama stebėti banginių, nors jų galima pamatyti ir nuo pakrantės (tačiau ne pačiame mieste, o tolesniuose fiorduose). Ekskursijų kainos prasideda nuo maždaug 100 Eur žmogui už 5 ar 6 val. trukmės veiklą.
Kultūros lobiai. Trumsėje taip pat įsikūrę bent keli muziejai, – apie gyvenimo šiaurėje iššūkius ir įdomybes galima sužinoti interaktyviame „Polaria“, o apie pirmąsias ekspedicijas į Šiaurės ašigalį – muziejuje „Polar“. Pasigrožėti Trumsės panorama siūloma pakilus į Fjelheiseno (Fjellheisen) kalną. Mieste galima išsinuomoti slides, snieglentę ar slidžių batus. Gana nesunku tokią veiklą susiorganizuoti ir savarankiškai, bet galima ir prisijungti prie grupės, rasti instruktorių.
Kur apsistoti? Miesto centre yra daug viešbučių ir svečių namų, taip pat labai populiaru apsistoti naudojantis platforma „Airbnb“.
Ko paragauti? Galima paragauti įvairių žuvų ir vietinių ūkių mėsos produktų.
Kaip nukeliauti? Iš Lietuvos į Trumsę tiesioginių skrydžių nėra, bet gana patogu keliauti per Oslą ar Gdanską.
